Jis žavisi sena tvarka mokesčius rinkti vien už žemę ir svajoja apie konkurentus vyriausybėms net tokiose srityse kaip pasų išdavimas.
Neseniai vykusiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime M.Mainelli skaitė pranešimą „Žuvies kaina“. Remdamasis kvantinės fizikos mokslininkų sukurtais modeliais, jis analizavo tokias problemas kaip tvarumas, pasaulinis atšilimas, beatodairiška žvejyba ir gyventojų perteklius, svarstė, kaip įveikti nestabilią finansų rinką, kodėl reikia stabilizuoti išteklių naudojimą ir kaip gyventi pavojingai nepastovioje ekosistemoje.
Profesorius interviu savaitraščiui „15min“ dalijosi mintimis apie pinigus ir jų reikšmę visuomenės gerovei, besaikį vartojimą, mokesčius, euro zonos problemas.
Žmonių jau per daug
– Kokias šių dienų pasaulį kamuojančias problemas išskirtumėte kaip didžiausias?
– Gyventojų perteklių ir išteklių trūkumą. Turbūt tiksliausiai prognozuojama disciplina yra demografija. Gamtos išteklių trūkumas taip pat akivaizdus. Šios dvi problemos kamuoja ekonomiką.
Jei norite fantastiško BVP augimo, kas mėnesį reikėtų poros Fukušimos tragedijų. Taip vyksta augimas – įvyksta nelaimė ir BVP ima kilti. Tai siaubinga, beprotiška.
Jos gali būti sprendžiamos įvairiais būdais: vyriausybės gali imtis reguliavimo, grįžti prie centrinio planavimo, taikyti mokesčius. Teoriškai įmanoma daugybė priemonių. Mums patinka galvoti, kad ekonomika ir atviros rinkos yra geriausias, liberaliausias ir demokratiškiausias būdas skirstyti išteklius, taigi turime pasistengti, kad jis veiktų.
– Atrodo, pakaktų tų džinsų ir marškinėlių, kuriuos vilkiu, dar kelių drabužių pasikeisti ar skirtų šaltam sezonui. Tačiau viduje tūnantis vartotojas verčia nusipirkti dar kelias poras džinsų. Taip auginame ekonomiką – bet argi ne tuščiai, dirbtinai?
– Tai yra pamatinis dalykas. Visas bendrojo vidaus produkto (BVP) vertinimas yra neteisingas. Jei norite fantastiško BVP augimo, kas mėnesį reikėtų poros Fukušimos tragedijų. Taip vyksta augimas – įvyksta nelaimė ir BVP ima kilti. Tai siaubinga, beprotiška.
Lapkritį Londone kaip tik vyks konferencija šia tema – apie gerovės parametrus. Pastebima tendencija vertinti laimę – ar žmonės jaučiasi laimingi? Reikia rūpintis švietimu, gerove, teisėmis, moterų laisvėmis – daug dalykų, kuriuos gali įvertinti. Manau, kad ta linkme reikia judėti. Problema yra ne pinigai, o jų apyvartumas.
Šiems mano marškiniams, kuriuos dabar vilkiu, jau 15 metų. Žmona anksčiau skųsdavosi, kad perku labai brangius marškinius. „Taip, – sutikdavau, – bet juk dėviu marškinius, pirktus prieš daugelį metų!“ Susituokėme prieš du dešimtmečius, tuomet ji manimi abejojo, bet dabar tiki, mat iki šiol turiu marškinių, pirktų anais laikais. Taigi jie labai pigūs, nes ilgai nesusidėvi.
Mokesčių fikcijos
– Laikotės skeptiško požiūrio į mokesčius: sakote, kad kai kurie yra nereikalingi ar netinkami. Kurie labiausiai užkliūna?
– Mėgstu pažiūrėti, kokią dalį BVP surenka vyriausybė. Nežinau Lietuvos rodiklio – spėčiau, kad apie 30 proc. Jungtinėje Karalystėje jis siekia 48 proc. Tai yra didžiulė dalis! Kai pasakau šiuos skaičius Didžiojoje Britanijoje, žmonės atkerta: ne, aš tiek nemoku! Mokate – skraidydami lėktuvais, mokėdami už nacionalinį draudimą ir televiziją, pirkdami cigaretes ir alkoholį. Vyriausybėms tokia fikcija patinka.
Viena didžiausių fikcijų yra kapitalo mokestis. Žmonės galvoja: o taip, korporacijos turėtų mokėti daugiau! Atsiprašau, visos korporacijos priklauso žmonėms, taigi, mokesčiai renkami iš jų. Jei galvosime apie žmonių apmokestinimą, diskusija bus kur kas vaisingesnė.
Dar vienas įdomus požiūris, kurio seniau laikėsi kai kurie ekonomistai, nors ir nesutinku su jais visu 100 procentų. Jie sakė: vienintelis dalykas, kurį reikėtų apmokestinti, yra žemė. Juk visko, ką apmokestini, gauni mažiau. Jei apmokestini pajamas, jų būna mažiau, jei kapitalo padidėjimą – jo sumažėja. Tai yra geri dalykai, kurių mums reikia. O žemę norime naudoti kaip įmanoma efektyviau.
XIX a. ekonomistai buvo įsitikinę: jei nori tobulos sistemos, jos nebus, nebent įvesi didelius mokesčius už žemę. Tuomet žmonės daugiau žemės atiduos bendruomenės reikmėms. Kodėl turiu mokėti didžiulius mokesčius už mišką, kurio nenaudoju? Puiku, atiduok jį valstybei. Galiu eksploatuoti mišką, bet niekada iš jo neuždirbsiu tiek pinigų, kad sumokėčiau mokesčius. Irgi atiduok.
– Vadinasi, jei neturėčiau nė lopinėlio žemės, nemokėčiau jokių mokesčių?
– Kraštutiniu atveju taip.
– Kaip tuomet veiktų sveikatos apsauga, švietimo sistema ir kiti viešieji sektoriai? Už žemę surenkamų mokesčių jiems vargiai pakaktų. Ar gyventojams tektų už viską mokėti patiems?
– Tai yra kita diskusija. Aš kalbėjau grynai apie mokesčius ir jų atsisakymą, kad lengviau judėtume į priekį. Bet pasaulis nėra tobulas. Jei nori įtraukti visuomenę, žmonės turi mokėti tam tikrus mokesčius. Jei vyriausybė surenka 48 proc. BVP mokesčių pavidalu, rinkliavos už žemę tikrai nepakaktų, bet jei šis rodiklis yra gerokai mažesnis, gal būtų įmanoma.
Nepamirškite – vos prieš 100 metų toks modelis sėkmingai veikė. Dauguma mokesčių buvo surenkama už žemę. Britų vyriausybė tuomet surinkdavo vos 12 proc. BVP, o mokesčiai iš esmės taikyti tik turtingiesiems.
Nesu kapitalistas, tai yra marksistinis terminas. Tikiu atvira konkurencinga rinka, apie kurią kalbėjo Adamas Smithas. Pasidairę daugelyje sričių nepamatysime konkurencingų rinkų. Yra sričių, kuriose konkurencija veikia sėkmingai, bet tik ne vyriausybės atveju. Nesuprantu, kodėl. Pavyzdžiui, galėtų veikti pasų biurai A, B ir C. Kas čia blogo?
– Norėtumėte dviejų konkuruojančių vyriausybių?
– Ne, bet kodėl negalima apie tai kalbėti? Imkime sveikatos apsaugą. „Kaip jie galėjo nesumokėti už tavo dantų tvarkymą? Aš priklausau sveikatos apsaugos sistemai B – jie už mane sumokėjo“. Vyriausybės tam aktyviai priešinasi.
Kodėl gelbstime graikus?
– Kokią ateitį prognozuojate euro zonai? Ar įsivaizduojate alternatyvą jai? Ir kokios gali būti išeitys iš dabartinės krizės?
– Nėra paprasto atsakymo. Euro krizė taip pat yra bankų krizė. Ankstesnis bankų reguliavimas drąsino juos skolinti Graikijai tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Vokietijai. Tai buvo dirbtina.
Graikiją gelbstime ne norėdami padėti graikams, bet dėl to, jog nenorime, kad sužlugtų „Deutsche Bank“, „Royal Bank of Scotland“ ar „BNP Paribas“. Kitaip tariant, mokame pinigus Graikijai, kad mūsų bankai juos susigrąžintų.
Euras neturi struktūrinių problemų. Tiesą sakant, kai atsirado euras, nuosaikiai jį palaikiau. Bet 2007–2008 m. buvau nusiteikęs nepaprastai pesimistiškai.
Maždaug kas 80 metų vyksta recesija, kažkas, kas iš esmės pakerta pinigų pasiūlą. Tai šiek tiek primena „Microsoft“ – kartais reikia viską perkrauti
Apie tai kalbėjau konferencijoje Kembridže ir daug žmonių nuliūdo. Mat įspėjau, kad šita krizė bus labai ilga ir gili. Bet pasakiau: maždaug kas 80 metų vyksta recesija, kažkas, kas iš esmės pakerta pinigų pasiūlą. Tai šiek tiek primena „Microsoft“ – kartais reikia viską perkrauti.
Panašiai nutiko ketvirtajame dešimtmetyje. Įdomu, kad tarp 1929 m. ir 1933 m. iš esmės nieko nenutiko. Žmonės daug kalbėjo ir tiek, kol 1933 m. kovą Franklinas D.Rooseveltas privertė bankus „persikrauti“ (kaip tik tuo metu savo kadenciją pradėjęs JAV prezidentas F.D.Rooseveltas, nieko nelaukdamas ėmėsi įvairių reformų – naujų darbo vietų vyriausybiniame sektoriuje, ekonomikos augimo, bankų pertvarkų ir pan., – aut. past.).
JAV, Vokietijoje ir Austrijoje buvo išleista daugybė naujų pinigų. Visoje Amerikoje cirkuliavo 1700 naujų valiutų, nes JAV doleris šlubavo.
Vienas įdomiausių šios srities eksperimentų Europoje vyksta Šveicarijoje. Jie turi WIR – specialią valiutą, kurią naudoja verslas. (WIR, kuri vokiškai vadinama Wirtschaftsring-Genossenschaft nepriklausoma papildoma valiuta, 1934 m. inicijavo verslininkai Werneris Zimmermannas ir Paulas Enzas, kad apsisaugotų nuo pinigų trūkumo ir pasaulinio finansinio nestabilumo. Šią valiutą, egzistuojančią tik buhalterinėse knygose, transakcijoms naudoja daugiausiai smulkusis ir vidutinis verslas, – aut. past.).
Kai franką ištinka problemos, jie ima daugiau naudoti WIR, o kai frankas sustiprėja, WIR tampa ne toks reikalingas. Ši sistema funkcionuoja 78 metus, joje dalyvauja 65 tūkst. iš 250 tūkst. įmonių. Yra vienintelis skirtumas nuo kitų paralelių valiutų – 1934 m. vyriausybė pareiškė, kad tai yra legalu, todėl centrinis bankas turėtų traktuoti WIR kaip valiutą.
M.Mainelli dosjė
Londono Greshamo koledžo komercijos mokslų profesorius emeritas ir mokslinis bendradarbis, Londono ekonomikos mokyklos profesorius, komercinio smegenų centro (think tank) „Z/Yen“, kuris rūpinasi visuomenės pažanga per geresnį finansų valdymą ir technologijas, įkūrėjas bei vadovas. Savo paskaitose M.Mainelli pabrėžia socialinių tikslų ir rinkos jėgų viršenybę prieš perdėtą reguliavimą, paslėptą subsidijavimą bei netinkamą apmokestinimą.
Jis studijavo Harvarde, Trejybės koledže Dubline ir Londono ekonomikos mokykloje. Tyrinėjo kosmosą ir kompiuterinę grafiką, dirbo seismologijos, kartografijos ir energetikos srityse, vėliau – bendrovėse „Arthur Andersen“, „BDO International“, didžiausioje Europos tyrimų organizacijoje – Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos Gynybos vertinimo ir tyrimų agentūroje.
Profesorius yra Pasaulinio finansų centrų ir intelektinės nuosavybės indeksų, aplinkosaugos, socialinių ir valdymo klausimų tyrimų organizacijos „London Accord“, tyrimų ir švietimo organizacijos „Long Finance“ iniciatorius.
M.Mainelli yra gavęs ne vieną apdovanojimą, priklauso keliolikos organizacijų vadovybei, išleido tris knygas, įskaitant humoristinį romaną „Švari verslo virtuvė“ („Clean Business Cuisine“). Dar 1983-iaisiais jis sukūrė pirmą skaitmeninį pasaulio žemėlapį „Mundocart“, dabartinio „Google Earth“ ekvivalentą.
