– Kada prasidėjo naujasis šaltasis karas?
– Manau, naujasis šaltasis karas realiai prasidėjo prieš kelerius metus, ir Vakarai padarė didelę klaidą manydami, kad Rusija yra visiškai pasikeitusi po 1991-ųjų. Deja, mes pamatėme čekistinės valstybės grįžimą – netgi Boriso Jelcino valdymo metais. Tuomet iškilo Aleksandras Koržakovas, buvęs KGB majoras ir prezidento apsaugos tarnybos vadovas, ir Jevgenijus Primakovas, vadovavęs Rusijos Federacijos Išorinės žvalgybos tarnybai ir buvęs premjeru 1998–1999 metais.
Naujasis Šaltasis karas sukasi apie Rusijos pinigų Vakaruose panaudojimą siekiant suskaldyti Vakarus ir pasinaudoti energetika kaip ginklu
Situacija dar pablogėjo, kai Vladimiras Putinas ir jo KGB draugai iš Sankt Peterburgo perėmė Maskvą, ir nuo to laiko viskas eina tik blogyn.
Manau, skirtumas nuo senojo šaltojo karo yra toks, kad jame vyko labai aštri karinė ir ideologinė konfrontacija. Naujasis šaltasis karas sukasi apie Rusijos pinigų Vakaruose panaudojimą siekiant suskaldyti Vakarus ir pasinaudoti energetika kaip ginklu.
Taigi, yra skirtumų, tačiau, kaip matome iš situacijos Ukrainoje, senasis ir naujasis karas vis labiau panašėja.
– Ar už Maskvos ir Vakarų dabartinių nesutarimų slypi kokia nors ideologija?
– Tikrai taip. Užtenka vien paskaityti V.Putino kalbas. Aišku, kad jis tiki, jog Rusija – civilizacinė galybė, turinti gilesnes vertybes ir „istorinį likimą“. Manau, tai senosios carinės eros grįžimas – autokratijos, ortodoksijos ir nacionalizmo. Mano nuomone, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Rusijoje buvo ideologinis vakuumas, ir V.Putinas labai aktyviai stengiasi jį užpildyti.
– Dabar mes matome rimtą grėsmę Europos ir galbūt net viso pasaulio saugumui. Kur tokiu atveju yra senųjų struktūrų, tokių kaip ES ir NATO, vieta? Ar jos vaidina tokį patį vaidmenį kaip anksčiau?
– Manau, NATO grįžo, ir grįžo su trenksmu. Organizacija, kuri vargsta su savo vaidmens atradimu, yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Ji atsidūrusi aklavietėje, ir joje jau yra ilgus metus.
Tiesiog mes to anksčiau nepastebėjome. Viskas sugriauta, kas kurta nuo Paryžiaus chartijos 1990 m. – įsipareigojimai dėl sienų nepažeidžiamumo ir pagarbos žmogaus teisėms. Europa dar nepabudo ir to nepamatė.
Mes vis dar apsimetinėjame, kad senosios žaidimo taisyklės suveiks. Tačiau jau yra naujas žaidimas, kuris grąžina NATO ir teritorinės gynybos reikšmę. Mes privalome leisti žymiai daugiau lėšų gynybai, ir mums reikia atkurti savo ryšius su Amerika. Tam Europoje prireiks naujo mąstymo ir naujų pastangų.
Europa dar nepabudo ir to nepamatė. Mes vis dar apsimetinėjame, kad senosios žaidimo taisyklės suveiks
– Ar sutinkate, kad su NATO yra problemų? Galų gale, tai yra organizacija, kuri garantuoja saugumą savo nariams, o dabar susiduriame su problema Ukrainoje, kuri nėra narė. Ar reikėtų ką nors pakeisti aljanso sutartyse? Ar vienintelis būdas garantuoti savo saugumą tokioms šalims kaip Ukraina – prisijungti prie NATO?
– Ne, tai ne vienintelis kelias. Manau, kad didžiausia problema su NATO – ji yra tarsi glaudžiai bendraujanti šeima, ir į ją patekti nėra taip paprasta. Tu įpareigoji kitas šalis rizikuoti savo karių gyvybėmis dėl tavęs, o tai gali būti sutarta tik po nuodugnių apsvarstymų. Tai – ne įstojimas į golfo klubą.
NATO nėra tik politinis aljansas, ir jai dar reikės ilgų karinių reformų. Taigi, net jei mes ir norėtume, Ukrainai mažai šansų prisijungti prie NATO artimiausiais metais. Nemanau, kad NATO narės norėtų taikyti penktąjį straipsnį Ukrainai – bent jau tol, kol nebus aišku, kokia bus naujoji Ukrainos valdžia, ir kaip šalis bus valdoma.
NATO užduotis yra ginti savo nares ir sukurti raudoną liniją Europoje. Kad ir ką bedarytų V.Putinas Ukrainoje – o tai yra siaubinga ir sukels Rusijai daug problemų – tai nėra tas pats, kas NATO narės užpuolimas. Taigi NATO – saugumo siena Europoje.
– Tačiau Ukraina – kitoje jos pusėje. Ar tai reiškia, kad ji – visiškai neapsaugota?
Mes Ukrainą išgelbėsime ne karine konfrontacija šalyje, bet pakeldami karo kainą V.Putinui
– Aš taip nesakau. Manau, kad Ukrainoje mums reikia elgtis kitaip. Čia turėtų imtis darbo ES ir bandyti finansiškai padėti šaliai – stabilizuoti ją ekonomiškai ir suteikti visokeriopą pagalbą naujai valdžiai.
Žvelgiant iš saugumo pusės, yra erdvės dalytis žvalgybine informacija.
Aš asmeniškai pasisakyčiau už ginklų pardavimą Ukrainai, arba net jų tiesiog davimą. Pasisakyčiau už bendrų karinių pratybų rengimą, o pats svarbiausias dalykas, kurį mes galime padaryti dėl Ukrainos – paskelbti griežtas sankcijas Rusijai.
Mes Ukrainą išgelbėsime ne karine konfrontacija šalyje, bet pakeldami karo kainą V.Putinui. Manau, mums reikia visiškai sugriauti V.Putino režimą. Dabar yra puiki galimybė tai pamėginti ir sunaikinti šitą nusikaltėlių, verslo ir KGB valdžią Rusijoje. Turėtume siekti suskaldyti režimą, V.Putino šalininkus nukreipti prieš jį ir jam sukelti rimtų problemų.
– Zbigniewas Brzezinskis siūlo „Suomijos scenarijų“ Ukrainai, o ir Rusija reikalauja, kad Ukraina būtų visiškai neutrali ir nedalyvautų jokiuose kariniuose ar politiniuose blokuose. Rusija nori ir sukurti Ukrainoje federaciją ar konfederaciją. Ar tai jums skamba priimtinai? Ar tai padidintų saugumą Ukrainoje ir Rytų Europoje?
– Ne. Manau, kad tai labai bloga mintis – nėra suprantama Suomijos pozicija Šaltojo karo metu. Ji visiškai netiktų Ukrainai. Jau praėjo tos dienos, kai kitos valstybės priiminėjo sprendimus dėl žmonių ateities – dėl Ukrainos saugumo ateityje turi spręsti patys ukrainiečiai.
Jeigu būčiau Ukrainos valdžioje, paskelbčiau, kad sprendimą dėl narystės ES ir NATO atidedu penkeriems metams, nes pirmiausia patys turime įvykdyti reformas. Ir jeigu po 5 metų ukrainiečiai pasirinktų pradėti diskusijas dėl NATO ar ES, tai nuspręsti jie turi patys. Kadangi narystė nė vienoje organizacijoje anksčiau nėra įmanoma, penkerių metų laiko tarpas yra labai priimtinas – nieko neprarandama. Tačiau toks sprendimas turi būti priimtas šalies viduje, o ne primestas iš šalies.
Europos skirstymas į „naująją“ ir „senąją“ yra pasenęs. Atotrūkis yra ne tarp „senosios“ ir „naujosios“, o tarp Pietų ir Šiaurės
Apskritai būti Rusijos kaimyne yra labai nejaukus dalykas. Netgi Suomijai, kuri istoriškai yra prieš karinius aljansus.
Žmonės ten vis labiau nerimauja dėl Rusijos, ir manau, kad yra neblogų šansų, jog Suomija ir Švedija netrukus prisijungs prie NATO.
– Tokios šalys kaip Prancūzija kartais susierzindavo ir pareikšdavo, kad Rytų Europoje keroja Rusijos fobijos, kurios neturi pagrindo. Ar manote, kad dabar „senoji“ ir „naujoji“ Europos viena kitą geriau supranta, kai kalbama apie V.Putino Rusijos pavojų?
– Europos skirstymas į „naująją“ ir „senąją“ yra pasenęs. Atotrūkis yra ne tarp „senosios“ ir „naujosios“, o tarp Pietų ir Šiaurės.
Šiaurinės šalys – Švedija, Estija, Nyderlandai, Danija, Didžioji Britanija – yra griežtai nusistačiusios Rusijos atžvilgiu, o pietinės, tokios kaip Slovėnija, Kroatija, Graikija, Italija ir Ispanija, pasisako prieš griežtas sankcijas.
– Daugeliui ukrainiečių kyla dilema, kaip vertinti šalies valdžios atsakymą į Krymo aneksiją. Viena vertus, Ukrainos kariams buvo nurodyta išlaikyti susitvardymą ir neatsakyti šūviais į rusus. Kita vertus, atrodo, kad jeigu šalis savęs net negina, kaip galima tikėtis, kad ją gins kažkas kitas?
– Tai labai sudėtinga. Manau, Ukraina moka kainą už Viktoro Janukovyčiaus valdžią – ir visas buvusias valdžias. Akivaizdu, kad pasirengimas nenumatytiems veiksmams buvo labai silpnas. Tuomet atsiduri tokioje situacijoje, kai visi galimi keliai yra labai blogi. Tai galioja ne tik Krymui, bet ir kitiems dalykams.
Ukraina susidūrė su tokia pačia dilema, kaip Baltijos šalys 1940 metais.
Ukraina padarė didelę klaidą nesutelkdama savo pajėgų. Jeigu ji būtų turėjusi rankose gerą žvalgybinę analizę, kas vyksta, būtų buvusi gera idėja sukoncentruoti visas karines pajėgas vienoje Krymo vietoje – vietoj to, kad jos liko išbarstytos skirtingose vietovėse, kur negalėjo apsiginti. Taip rusams būtų buvę gerokai sunkiau.
Neišmanau karinės geografijos Kryme labai gerai, bet manau, kad yra viena ar kelios vietos, kurias būtų buvę lengva apginti.
Ukraina taip pat turėjo sukaupti vandens, maisto atsargų, pasirūpinti komunikacija ir t.t. Taip jiems būtų buvę lengviau atlaikyti rusų spaudimą.
Tačiau manau, kad Ukraina susidūrė su tokia pat dilema, kaip Baltijos šalys 1940 m. Pasipriešinimas yra beprasmiškas. Tačiau jeigu nesipriešinsi, žmonės sakys, kad pasiduodi. Šia taktika Rusija puikiai naudojasi, ir nuo jos jau esame kentėję praeityje.
