Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyno broliai dominikonai šiemet surengė pirmąsias Lietuvoje rekolekcijas internetu. Šią idėją pasiūlęs prancūzas Marcas Antoine'as Bêchétoille'is OP sako, kad jo šalyje pamokslavimo internete galimybes broliai dominikonai atrado jau prieš dešimtį metų.
Projektą „Gavėnia mieste“ su šūkiu „Stabtelėk, pajusk laiką“ koordinavęs vienuolis džiaugėsi, kad net ir santūrūs lietuviai aktyviai jungėsi į virtualią bendruomenę.
Projektą „Gavėnia mieste“ su šūkiu „Stabtelėk, pajusk laiką“ koordinavęs vienuolis džiaugėsi, kad net ir santūrūs lietuviai aktyviai jungėsi į virtualią bendruomenę. Beveik trys tūkstančiai tikinčiųjų nuo Gavėnios pradžios iki Šv.Velykų kasdien gaudavo elektroninį laišką su tos dienos evangelijos skaitiniu ir meditacija. Buvo galima dalyvauti ir virtualioje maldos grupėje – kasdien gaunant įvairių žmonių prašymus pasimelsti jų ar jų artimųjų intencijomis.
„Kadangi čia, Lietuvoje, esame maža bendruomenė, tai buvo iššūkis. Lietuvoje meditacijas rengė 6 broliai ir vienas seserų vienuolynas, bendradarbiavome su broliais iš Prancūzijos, be to, jau yra šioks toks įdirbis, patobulėjusi techninė dalis, palyginus su tuo, kai pradžioje kiekvienam siųsdavome elektroninius laiškus asmeniškai. Dabar veikia automatinė sistema“, – sakė Marcas Antoine'as OP.
Dominikonai – tai Pamokslininkų ordinas (OP – Ordo Praedicatorum), kurio tikslas visada buvo eiti pas žmones, ieškančius atsakymų ir skelbti jiems Dievo žodį to laikmečio dvasia. Todėl natūralu, kad ir šių laikų broliai dominikonai savo misiją atlieka interneto platybėse.
Apie virtualią ir vidinę Gavėnios kelionę džiaugsmingo prisikėlimo link – 15min.lt pokalbis su broliu Marcu Antoine'u OP.
– Kokia buvo pagrindinė projekto „Gavėnia mieste“ idėja?
– Pirmiausia pačios liturgijos tikslas, ji keičiasi per metus, yra tam tikras ritmas, nes negalime visada būti susikaupę arba sprogti iš džiaugsmo.
Dabar, kai visi gyvename skubėdami, laikas pralekia žaibiškai – žinai, kad yra Gavėnia, bet štai – jau ir Velykos. Taigi kasdienėmis meditacijomis norėjosi pabrėžti tą ypatingą laiką. Mes taip pat supratome, kad būtent internetas gali būti ta priemonė, kuria galime pasiekti tuos žmonės, kurie šiaip jau neturėtų laiko, bet vis dėlto nori skirti dalį savo kasdienybės Dievui. „Gavėnia mieste“ – tai būdas duoti jiems Dievo žodį, jį komentuoti ir galbūt taip padėti susikaupti maldai.
Dominikonai yra pamokslininkų ordinas, mes atliekame žodžio tarnystę. Skaityti Dievo žodį, maitintis juo, atrasti jo svarbą ir tada pamokslauti – pagrindinė mūsų misija. Sakoma, kad ir Šv. Dominykas, mūsų ordino įkūrėjas, kalbėdavo tik apie Dievą arba su Dievu. Jo laikais vienuoliai daugiausia gyveno kaime ir tam, kad susitiktų žmonių, jiems reikėjo eiti į miestą. Su ta pačia misija mes žengiame ir į interneto žemyną. Faktas, kad žmonės daugiau ar mažiau ten prisijungę ir tai vienas iš būdų juos susitikti.
– Ar ši iniciatyva pasiteisino taip, kaip norėjote? Galbūt daugeliui skubančių šiuolaikinių tikinčiųjų jūsų žodis pasimesdavo laiškų sraute?
– Nesitikėjome, kad pirmus metus prisijungs tiek daug žmonių. Tačiau kaip ir kiekvieną pamokslą skaitydamas negali žinoti, kam jis bus aktualus, o kam – ne. Juk kiekvieno iš mūsų patirtis skirtinga. Bet vieną dieną žodis mus paliečia ir tai gali pakeisti mūsų gyvenimą. Net jeigu žmogus perskaitys tik tris meditacijas, gal Dievas pasistengs, kad tai būtų būtent tos, kurių jam reikėjo.
– Kalbant jau ne tik apie projektą – ar Gavėnia mieste yra kitokia? Ar miestiečiui sunkiau ją išgyventi?
– Tokį pavadinimą parinkome su mintimi, kad mieste labiau skubame, turime daugiau reikalų, trūksta tylos, ramybės ir gali būti sunkiau rasti laiko Dievui. Be to, įprasta, kad į rekolekcijas vykstama už miesto, o internetu jose galima dalyvauti net ir liekant mieste.
– Gal apskritai miestiečiui sunkiau tikėti Dievą?
– Aš pats visada buvau miestietis, bet man neatrodo, kad tai labai sunku. Manau, kad žmonės tiki ne dėl vietos, bet dėl bendruomenės. Mes galime ją pasirinkti.
Kartais žmonės ateina ir sako: „Labai bloga Gavėnia buvo, nes aš per daug linksminausi“. O aš galvoju, gal nieko blogo, nes Dievas nebūtinai turi būti liūdnas. Linksmintis irgi yra gerai.
– Galbūt čia vėl kultūriniai skirtumai. Prancūzijoje liberaliau į tai žiūrima, nei Lietuvoje?
Viena moteris Prancūzijoje manęs klausė – ką daryti su vaiko gimtadieniu, nes jis turėjo vykti per Gavėnią. Aš pasakiau, kad ji privalo eiti ir nusipirkti patį didžiausią tortą ir švęsti kuo džiaugsmingiau.
– Viena moteris Prancūzijoje manęs klausė – ką daryti su vaiko gimtadieniu, nes jis turėjo vykti per Gavėnią. Aš pasakiau, kad ji privalo eiti ir nusipirkti patį didžiausią tortą ir švęsti kuo džiaugsmingiau. Juk nėra absoliučios tiesos. Tiems, kurie gyvena labai prabangiai, galbūt verta truputį sumažinti savo poreikius bent per Gavėnią, bet nemanau, kad Dievas nori dar labiau apsunkinti gyvenimą tiems, kurie ir taip verčiasi sunkiai.
Šeimos šventės – tai prasminga. Krikščionis neturėtų bijoti linksmintis ir džiaugtis. Per Gavėnią svarbu tapti jautresniems ir džiaugsmui, ir liūdesiui. Tik taip mes galime suprasti, kas mums teikia ne laikiną, bet tikrą džiaugsmą, kas suteikia mums noro gyventi.
Mūsų tikėjimas turi minkštinti mūsų širdį, bet ne atvirkščiai. Jeigu Gavėnios laikotarpiu mes nepriimame jokio džiaugsmo, tampame visiškai kieti, tada nesugebėsime įsileisti ir Prisikėlimo džiaugsmo.
– Kokie Šv.Velykų tradicijų skirtumai Lietuvoje ir Prancūzijoje?
– Galbūt mažiau skirtumų nei per Šv.Kalėdas, nes Prancūzijoje Kūčių vakaras neegzistuoja, man tai buvo atradimas. Įdomi lietuvių tradicija Didįjį šeštadienį laiminti Velykų vaišes ir tai, kad su broliais ruošiame Jėzaus kapą, prie kurio galėtų melstis tikintieji. Visa tai man nauja.
– Ar labai skiriasi žmonių religingumas?
– Lietuvoje dar labai gyvas susitaikymo sakramentas – daugiau žmonių eina išpažinties. Tenka organizuoti savo laiką, kad per Mišias spėtume išklausyti visų išpažinčių. Tai labai gražu. Manau, kad būtina įgyvendinti tai, kuo mes tikime. Klausydamas išpažinčių pamatai, kad gailestingumas nėra tik dvasinis klausimas, bet liečia visą žmogaus gyvenimą.
Prancūzijoje susitaikymo sakramentas vis mažiau praktikuojamas net ir tarp brolių vienuolių. Žinoma, žmonės atlieka išpažintį prieš šventes, tačiau, priešingai nei Lietuvoje, išpažinčių niekada neklausoma Mišių metu. Tai tiesiog kultūriniai skirtumai.
Mano gimtinėje labiau pabrėžiama, kad išpažinti būtina sunkias nuodėmes. Man tai labai susiję su Eucharistija – joje Dievas ateina pas mus, o per išpažintį mes ateiname pas Dievą.
– Kuo Šv.Velykos svarbios jums pačiam?
– Kartais atrodo, kad po Velykų tarsi viskas baigiasi, bet juk tada prasideda laikas iki Sekminių, per kurį reikia išgyventi džiaugsmą, įsisąmoninti, ką prisikėlimas keičia mūsų gyvenime.
Kai prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams, jis eina su jais keliu, aiškina Dievo žodį ir tik po to, laužydami su juo duoną, mokiniai jį atpažįsta. Šv. Mato evangelijos pabaigoje sakoma: „Aš esu su jumis kiekvieną dieną iki pasaulio pabaigos“. Taigi manau, kad Velykų laikas skirtas tam, kad iš naujo atrastume savo santykį su Dievu.
Reikia išmokti džiaugtis ta ramybe, kurią duoda Prisikėlimas. Mums nereikia bijoti Dievo, lyg jis būtų mums svetimas.
Reikia išmokti džiaugtis ta ramybe, kurią duoda Prisikėlimas. Mums nereikia bijoti Dievo, lyg jis būtų mums svetimas. Jis keliauja su mumis. Reikia ne tik pasitikėti jo gailestingumu, bet prisiminti, kad ir Dievas pasitiki mumis
Per Gavėnią atrandame, į ką mes galime remtis, bet po to reikia grįžti iš dykumos į gyvenimą ir pasilikti tikėjime tam, kad pasaulyje galėtume liudyti savo atrastą viltį ir tikėjimą.
– Ko gero, kasdieniame gyvenime išgyventi savo tikėjimą kur kas sunkiau, nei būnant „dykumoje“?
– Po pirmųjų vienuolystės įžadų mūsų magistras pasakė: „Jūs įsipareigojote gyventi kaip vienuoliai trejus metus, bet dabar negalvokite apie tai, tiesiog gyvenkite ir mokykitės, nesvarstydami, ar tai jūsų pašaukimas, ar esate tam tinkami“.
Tai pragmatiškas patarimas. Bet, turbūt, tinkamas ir kiekvienam katalikui. Tikėjimas mus persmelkia ir šeimoje, ir darbe, bet tai nereiškia, kad kiekvieną minutę turime melstis. Reikia daryti tai, ką privalai daryti. Tai yra tavo kaip krikščionio pareiga, ir jeigu tai darai kuo geriau, tada patinki ir Dievui.
Gerai kartas nuo karto pažiūrėti, ar mano gyvenimas atitinka tas vertybes ir dorybes, kurias aš trokštu įgyvendinti. Bet nereikia įsivaizduoti, kad Dievas stovi tau už peties ir surašinėja, ką darai negerai.
Kita vertus, aišku, žmogus yra nuodėmingas, ir tik protu galime pasirinkti, kas gera, o kas bloga. Žmonės vieną kartą manęs klausė, ar nuodėmė yra nemokėti mokesčių.
Bet juk visai ne esmė, ar tai nuodėmė, ar ne, nes tai – prieštarauja įstatymui. Ir jei aš tokį klausimą keliu sau kaip krikščionis, tai tėra bandymas pabėgti nuo atsakomybės, nors blaiviai galvojant nėra ko abejoti. Tokie svarstymai veda prie neaiškių kompromisų su savo sąžine.
