S.Žižekas nežino savo buto numerio Liublianoje. „Tai neturi reikšmės. Įeikite pro pagrindines duris, tada, kalbant radikaliosios dešinės terminais, eikite iš kairės į dešinę iki koridoriaus galo, paskui vėl pasukite į dešinę“, – kaip rasti butą, pasakoja S.Žižekas.
„Vis dėl to pasakykite numerį, jei kartais pasiklystume“, – prašo fotografas. „Manau, kad tai Nr. 20. Tačiau kas žino? Palaukite, tuoj patikrinsiu“, – sako S. Žižekas ir nusileidęs laiptais apsižvalgo.
Pamojęs fotografui S. Žižekas ranka aprodo Slovėnijos sostinę: „Štai ten kontrkultūros įstaiga – jie nekenčia manęs, o aš nekenčiu jų. Ten renkasi tokie kairiųjų tipai, kurių aš nekenčiu. Radikalūs kairieji, turintys labai turtingus tėvelius“.
Kalbėtis einame į svetainę, kurioje nėra įprastinio jaukumo. Pilką, tvarkingą kaip operacinė kambarį puošia tik vaizdo žaidimo „Call Of Duty“ plakatas ir diktatoriaus J. Stalino portretas. S.Žižekas pavaišina „Coke Zero“ gėrimu „McDonalds“ popieriniame indelyje, nes virtuvės spintelėse jis laiko drabužius.
„Gyvenu kaip beprotis. Kitur tokių namų nepamatysite“, – pareiškia S.Žižekas ir parodo, kad virtuvės spintelėje laikomi vien tik drabužiai. Jis teisus – visi kambariai nuo grindų iki lubų prigrūsti knygų ir DVD, vien 75 jo darbų tomai, išversti į daugybę pasaulio kalbų, užima visą kambarį.
S.Žižekas gimė 1949 metais Slovėnijoje, augo Jugoslavijos kompartijos pirmojo sekretoriaus Josifo Broz Tito valdomoje šalyje. Vakarų pasaulio susidomėjimo kontraversiškas filosofas susilaukė 1989 metais – išleidęs knygą anglų kalba „The Sublime Object of Ideology“. Nuo to laiko S. Žižekas parašė daugybę knygų, straipsnių, nusifilmavo filme „Perversiškas kino gidas“ („The Pervert‘s Guide To Cinema“).
Ekologišką obuolį perkate dėl ideologinių priežasčių. Dėl to jaučiatės gerai, nes darote tai dėl motinos gamtos. Bet kokia viso to prasmė? Tai klaidingas įsipareigojimas.
Net kritikai pripažįsta, kad kontraversiški ir aštrūs Slovėnijos filosofo pasisakymai duoda peno apmąstymams. Jis teigia, kad niekas nėra toks, kaip atrodo ir visur slypi prieštaravimas. Didžioji dalis to, ką laikome radikaliu, turinčiu griaunamąjį poveikį arba netgi etišku, iš tikrųjų negali nieko pakeisti.
„Pavyzdžiui, ekologišką obuolį perkate dėl ideologinių priežasčių. Dėl to jaučiatės gerai, nes darote tai dėl motinos gamtos. Bet kokia viso to prasmė? Tai klaidingas įsipareigojimas. Paradoksalu, kad darome vienus dalykus, kad išvengtume kitų. Dėl to mes galime jaustis gerai. Rūšiuojate šiukšles, siunčiate 5 dolerius kas mėnesį Somalio vaikams, taip atliekate savo pareigą“, – aiškino S. Žižekas.
Nors radikalusis filosofas nepateisina jokių egzistavusių komunizmo formų, jis save vadina „komplikuotu marksistu“, turinčiu revoliucinių idealų.
Kritikai S.Žižeką vadina filosofijos Boratu, kurio skandalingi pareiškimai sulaukia audringos visuomenės reakcijos.
„Hitlerio problema buvo ta, kad jis nebuvo pakankamai žiaurus. Pavyzdžiui, aš ne žmogus, aš – monstras“. Dalis kritikų S.Žižeką laiko kontroversišku kvailiu, tačiau dalis jo baiminasi kaip neomarksistinių idėjų agitatoriaus.
Prasidėjus finansinei krizei S.Žižekas tapo pasaulio recesijos įžymybe, dabar jis turi begalę pasekėjų, kurie jį garbina kaip genijų. S.Žižekas džiaugiasi savo populiarumu, tačiau jį vadina paradoksu. Jis sako, kad jeigu nebūtų toks populiarus, iš viso su nieko nekalbėtų.
S.Žižekas šiltai pasitinka svečius, tačiau teigia, kad jo dėmesingumas slepia mizantropiją. „Aš pragarą įsivaizduoju kaip amerikietiškas partijas. Žinau, kad laukia tikras pragaras, kai kas nors pakvietęs pasikalbėti, po to dar pakviečia į priėmimą. O tai reiškia, kad tada kiekvienas idiotas, kuris nesugebėjo užduoti tau klausimo po posėdžio, prieis prie manęs ir paklaus: „Profesoriau Žižekai, suprantu, kad jūs esate pavargęs, tačiau...“.
Jeigu jis žino, kad esu pavargęs, kodėl manęs klausia. Vis labiau tampu stalinistu. Liberalai visada sako, kad totalitarinio režimo ideologams patinka žmonės kaip tokie, tačiau jie nesijaudina dėl konkrečių žmonių. Prisipažįstu, kad man tai idealiai tinka. Žmonija? Taip. Man patinka geri pašnekesiai ir meno kūriniai. Konkretūs žmonės? Ne, nes 99 procentai jų yra nuobodūs idiotai.“
Labiausiai jis negali pakęsti studentų: „Kartą po paskaitos JAV universitete (daugiau to niekada nedarysiu) prie manęs priėjo studentas ir tarė: „Mane sudomino jūsų kalba vakar ir aš pagalvojau, kad nežinau, apie ką turėtų būti mano straipsnis. Ar galėtumėte pasakyti dar keletą minčių ir tada galbūt turėsiu temą straipsniui?“. Kas jis mano aš esu, kad turėčiau tai daryti?“
Kad išvengtų susidūrimo su nekenčiamais studentais, S.Žižekas nustojo dėstytojauti daugelyje Europos ir Amerikos aukštųjų mokyklų: „Labiausiai mane nervina, kai studentai ateina pas mane su asmeninėmis problemomis. Aš jiems sakau: „Pažiūrėkite į mane, negi nematote, kad atrodau kaip pamišęs?“. Tačiau tai neveikia! Jie vis tiek pasitiki manimi. Atvirumas – tai dalykas, kurio labiausiai nekenčiu Amerikos visuomenėje. Pirmą kartą sutiktas žmogus pradeda tau pasakoti apie savo intymų gyvenimą. Nekenčiu, nekenčiu to!“
Atrodo, kad garsusis filosofas mieliau kalba apie seksą, o ne apie naujausią knygą „Less Than Nothing: Hegel and the Shadow of Dialectical Materialism”.
Toks pareiškimas stebina, nes S.Žižekas apie savo intymų gyvenimą papasakojo jau susitikimo pradžioje. Nė neklaustas S.Žižekas išklojo, kad jo buvusi mergina prašydavo jo to, ką jis vadina „išprievartavimu pagal susitarimą“.
Atrodo, kad garsusis filosofas mieliau kalba apie seksą, o ne apie naujausią knygą „Less Than Nothing: Hegel and the Shadow of Dialectical Materialism”: „Šioje srityje esu labai romantiškas. Žinote, kokia mano didžiausia baimė? Tai, kad seksui klijuojama postmoderni, liberali ir pragmatiška etiketė. Baisu. Tvirtinama, kad mylėtis yra sveika: tai gerai širdžiai, kraujotakai, padeda atsipalaiduoti. Teigiama, kaip gerai yra bučiuotis, nes bučinių metu treniruojami tam tikri raumenys“.
Filosofą gąsdina pažinčių agentūrų pažadai rasti tinkamą partnerį: „Nebėra tikros aistros. Noriu galvoti, kad seksas yra meilės dalis. Turiu ribas. Niekada negalėjau mylėtis analiniu būdu, nes negaliu įtikinti savęs, kad jai tai tikrai patinka. Visada turiu įtarimą, kad ji tik apsimeta ir nori atrodyti man patrauklesnė. Taip pat niekada negalėjau baigti moters burnoje, nes ir vėl, galvoju, kad tai nėra pats skaniausias skystis. O kas, jei ji tik apsimeta?“
Jis gali ant rankų pirštų suskaičiuoti su kiek moterų miegojo: „Negaliu turėti vienos nakties nuotykių. Pavydžiu žmonėms, kurie gali, tai būtų nuostabu. Absurdiška, bet man per daug intymu apsinuoginti prieš kitą žmogų.“ S.Žižekas prisipažino, kad negali miegoti su jokia moterimi, jei nenori su ja gyventi amžinai.
Tris kartus išsiskyręs S. Žižekas teigia, kad skyrybas išgyventi jam padėjo Marxas: „Neidealizuoju Karlo Marxo – jis bjaurus tipas, tačiau turėjo nuostabią logiką. Jis teigia, kad skyrybos yra prisipažinimas sau, kad meilė nebuvo tikra.“
S.Žižekas turi du sūnus, tačiau jis teigia, kad niekada nenorėjo būti tėvu: „Pasakysiu, kodėl myliu savo du sūnus. Dėl to kalta mano liberalioji, gailestingoji pusė. Negaliu pasipriešinti, kai pamatau ką nors silpną ir pažeidžiamą. Todėl nors nenorėjau turėti sūnų, juos dabar dar labiau myliu.“
„Kai žmonės klausia, ką daryti su ekonomika, atsakau jiems: „O iš kur man žinoti?“. Manau, kad tokių žmonių, kaip aš, užduotis yra ne pateikti atsakymus, o iškelti tinkamus klausimus“, – aiškina S.Žižekas.
Jis nepasisako prieš demokratiją, tačiau mano, kad dabartinės demokratinės institucijos negali suvaldyti globalinio kapitalizmo. „Pavienės idėjos gali veikti vietiniame lygyje. Tačiau vietiniai interesai priklauso tai pačiai kategorijai kaip ekologiški obuoliai ir šiukšlių rūšiavimas. Tai daroma, kad jaustumėtės gerai. Tačiau šiandien svarbiausias klausimas yra sugalvoti, kaip veikti tarptautiniu lygiu, negrįžtant į autoritarinį režimą.“
Esu pesimistas ir manau, kad mes išgyvename pavojingus laikus. Tačiau esu ir optimistas dėl tos pačios priežasties.
Ką reikėtų daryti? „Esu pesimistas ir manau, kad mes išgyvename pavojingus laikus. Tačiau esu ir optimistas dėl tos pačios priežasties. Pesimizmas reiškia, kad reikalai – keblūs. Optimizmas reiškia, kad dabar yra kaip tik tinkamas metas pokyčiams“.
Kokia galimybė, kad reikalai nepasikeis? „Jeigu taip nutiktų, tai mes priartėtume prie rasinės segregacijos autoritarinio režimo. Tai nebus tas senas ir kvailas autoritarinis režimas. Jis bus naujos formos, tačiau vis tiek vartotojiškas“.
„Dauguma žmonių galvoja, kad aš pasakoju anekdotus ir viską perdedu. Tačiau aš ne toks. Pirmiausia pajuokauju, paskui kalbu rimtai. Menas yra perduoti rimtą žinią juokaujant“, – interviu pabaigoje sako S.Žižekas, taip ir palikęs svarstyti, kas jis – genijus ar beprotis?
