Ūkio ministerijos tinklalapio skyrelyje „Atašė“ ties Vokietijos Federacine Respublika – tuščia grafa, nes pusketvirtų metų komercijos atašė dirbęs Liutauras Labanauskas jau žygiuoja savo keliais. Jam pamainos vis dar tebeieškoma, todėl ir perduoti ilgametės darbo patirties Vokietijoje nėra kam.
Vokietija ir toliau išlieka stipriausia ir svarbiausia ekonomika Europoje, todėl eVersus.lt kalbasi su Labanausku apie tai, kur Lietuvai vertėtų pasitempti ir ko nevertėtų pražiopsoti šioje svarbioje rinkoje.
– Jūsų kadencija Vokietijoje buvo ilga. Kam per tuos metus teko atstovauti?
– Nuo 1995 metų dirbau su įvairiomis Lietuvos verslo struktūromis – Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmais, Lietuvos tekstilės ir aprangos įmonių asociacija, taip pat ir su atskiromis Lietuvos įmonėmis, kurias atstovavau Vokietijoje. 1997-2008 metais šioje šalyje dirbau Lietuvos ekonominės plėtros agentūrai (LEPA), o nuo 2000 metų, galima sakyti tuo pat metu, dar buvau ir Lietuvos atstovu Baltijos šalių informaciniame centre, kuris veikia Rytų ir Vidurio Europos šalių verslo centre, įsikūrusiame Reino krašto - Pfalco federalinėje žemėje. Nuo 2008 metų gruodžio pabaigos iki šių metų birželio pabaigos dirbau Ūkio ministerijos komercijos atašė Vokietijoje.
Man teko garbė bendradarbiauti beveik su visais Lietuvos po Nepriklausomybės atkūrimo Vokietijoje paskirtais Lietuvos ambasadoriais. Iš jų aktyvumu ir savitu darbo stiliumi, mano vertinimu, labiausiai išsiskyrė Zenonas Namavičius bei Evaldas Ignatavičius.
– Darbą Lietuvai ir dėl Lietuvos jau baigėte, o kaip ir kam perduosite šią didžiulę savo darbo patirtį, o svarbiausia – kontaktus?
– Paskutiniame ekonomistų – diplomatų suvažiavime, kuris vyko šių metų birželio 11-13 dienomis, neteko dalyvauti, nes taip nusprendė Ūkio ministerija, argumentuodama, kad mano kadencija baigiasi.
Naujas komercijos atašė Vokietijai per gegužės mėnesį vykusį konkursą taip pat nebuvo atrinktas, todėl perduoti savo patirties tiesiog neturėjau kam.
Vis dar gaunu laiškus, todėl juos persiunčiu Lietuvos ambasados patarėjui ekonomikos klausimais. Kažkiek skaudu, kad nelieka tam tikro tęstinumo ir kad kurį laiką nebus taip aktyviai palaikomi daug metų su įvairiausiomis Vokietijos verslo institucijomis bei federalinėmis bei žemių ministerijomis užmegzti santykiai. Jau 30 metų gyvenu ir dirbu Vokietijoje, todėl lieku čia ir tikiuosi, kad ateityje Lietuvai dar bus reikalinga mano ilgametė patirtis bei sukaupti kontaktai. Kiek žinau, naujas konkursas įvyks rudenį, taigi daugiau kaip pusmetį Lietuvos ekonominį atstovavimą Vokietijoje kuruos jau tik 2 žmonės.
– Lietuvai Vokietijoje rūpi ir turistai, ir verslas ir kitos sritys. Kaip manote, koks darbo modelis Vokietijoje būtų efektyviausias Lietuvai –mažai šaliai su kukliu biudžetu?
– Pirmiausiai, manau, kad Lietuva, būdama maža šalis, padarė klaidą suskaidydama LEPA į dvi – viešąsias įmones „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“. Už mus ekonomiškai stipesnės šalys, pavyzdžiui, Vokietija ar Čekija, siekdamos efektyvesnio atstovavimo užsienyje, jau prieš keletą metų apjungė investicijų ir eksporto skatinimo agentūras. Be to, ir mūsų kaimynai latviai sėkmingai dirba su viena agentūra.
Kita vertus, jeigu Vokietija yra priskiriama prioritetinių šalių grupei, tai jau seniai laikas centrinėje būstinėje įdarbinti bent vieną vokiškai laisvai komunikuojantį darbuotoją, nes to paprasčiausiai reikalauja pagarba Vokietijos šalies ekonomikos dydžiui ir svarbumui. Be to, į Vokietijos verslo klausimus būtų kam atsakyti vokiečių kalba.
Taip pat mūsų pareigūnams pagaliau laikas suprasti, kad organizuojant investicijų pritraukimo ar kitus renginius Vokietijoje, nepakanka išsiųsti kvietimus prieš 4 savaites. Čia galioja nerašyta taisyklė, kad pirmoji informacija apie planuojamą renginį, kviečiamą asmenį ar įmonę privalo pasiekti bent prieš 3 mėnesius. Todėl nereikia stebėtis, kad nesulaukiame atitinkamo susidomėjimo net tada, kai renginyje dalyvauja ir Lietuvos premjeras.
Per mažai bendradarbiaujama ir su Lietuvoje jau daug metų veikiančiais Vokietijos - Lietuvos prekybos ūkio rūmais.
Jie tikrai gali suteikti naudingos informacijos ar pasidalyti patirtimi dėl investicijų iš Vokietijos pritraukimo. Ir pagaliau – Lietuva neturi institucijos ar bent nuolatinio žmogaus, kuris Vokietijoje pristatytų turizmo Lietuvoje galimybes, nes jau prieš metus Baltijos šalių turizmo informacinio centro Berlyne darbas buvo nutrauktas, galiam sakyti, per vieną naktį.
Jau ne vieną kartą už turizmą atsakingoms Lietuvos institucijoms bandžiau aiškinti, kad absoliuti dauguma užsienio šalių, Vokietijoje pristatančių turizmo paslaugas, Frankfurto prie Maino regione turi savo turizmo informacijos centrus. Juk iš čia yra puikus susisiekimas su Lietuva – 18 tiesioginių skrydžių per savaitę iš Frankfurto bei Hahno oro uostų.
Už turizmą atsakingoms Lietuvos institucijoms bandžiau aiškinti, kad absoliuti dauguma užsienio šalių, Vokietijoje pristatančių turizmo paslaugas, Frankfurto prie Maino regione turi savo turizmo informacijos centrus.
Numanau, kad jau metus besitęsiantis pasyvumas po kelių metų neigiamai atsilieps turistų srautui iš Vokietijos. Šiandien dar galima džiaugtis vaisiais, kuriuos sunokino iki 2011 metų vasaros Berlyne dirbusi gera Turizmo informacinio centro komanda, vadovaujama Marco Burgdorffo. Aktyvus darbas Vokietijoje yra būtinas ypač dabar, kai Lietuva siekia skatinti medicininį/reabilitacinį turizmą, kuriuo vokiečiai labai aktyviai naudojasi Čekijoje ar Lenkijoje.
– Tiesioginės investicijos tebėra viena iš svarbiausių sričių. Kokie už tai atsakingų Lietuvos institucijų lūkesčiai?
Pavyzdžiui, prieš keletą metų Lietuvos ambasadoriams užsienyje buvo išdalytas galimų didelių investuotojų, su kuriais reikėtų susitikti, sąrašas, kaip kalbėta, tiesmukai parengtas pagal žurnalo „Fortune“ skelbiamą informaciją. Ką manote apie tai? Į kokio kalibro Vokietijos investuotojus Lietuva galėtų realiai pretenduoti?
– Pagal tiesiogines užsienio investicijas Lietuvoje, Vokietija jau daug metų yra pirmame šalių ketvertuke, tačiau turime dar daug neartų dirvonų. Naujoji „Investuok Lietuvoje“ vadovė Milda Dargužaitė viename iš pimųjų savo interviu pažymėjo, kad iš Vokietijos pritraukiama per mažai investicijų. Visiškai su tuo sutinku. Tai, kad iš Vokietijos vis dar atkeliauja per mažai tiesioginių investicijų, lemia kai kurios priežastys. Visų pirma, turime labai ribotus žmogiškuosius bei finansinius išteklius.
Pavyzdžiui, pastaraisiais metais Vokietijoje dirbome tik 3 žmonių komanda, dabar, kaip minėjau, liko du. O štai Lenkijai investicijų pritraukimo bei eksporto skatinimo klausimais nuolat dirba 23-26 specialistai. Tiesioginiam investicijų pritraukimui tiek aš, tiek mano kolegos realiai galėdavome skirti daugiausiai 5-10 % darbo laiko, o to nepakanka.
Be to, dėl ribotų finansų negalėjome įsigyti darbui būtinų Vokietijos įmonių duomenų bazių, o kompensacija transportui buvo skiriama tokia, kad darbo reikalais per mėnesį galėjai nuvažiuoti vos porą šimtų kilometrų. Tokiai didelei ir svarbiai šaliai tai yra juokinga suma. Kitas labai svarbus dalykas – mes orientuojamės tik į stambias kompanijas. Pastaraisiais metais Lietuvoje aklai vadovaujamasi stambių kompanijų sąrašais ir pamirštama, kad Vokietijoje dirba šimtai vidutinio dydžio įmonių, kurių apyvarta – dešimtys ir šimtai milijonų eurų. Dažnai tai yra vienos šeimos valdomos kompanijos, todėl sprendimus priima greičiau ir lanksčiau nei stambūs koncernai.
Mūsų ambasadoriams Vokietijoje iš Lietuvos kasmet „nuleidžiamas“ pasaulinio garso Vokietijos kompanijų sąrašas. Jas jie turi aplankyti ir pakviesti investuoti Lietuvoje. Tačiau net ambasadorius gali užtrukti kelis mėnesius kol jam pavyks susitikti su atsakingu koncerno darbuotoju, o susitikimas dėl susitikimo yra nieko vertas, jeigu nepavyksta susitikti su atsakingu už investicijas koncerno darbuotoju arba vienu iš valdybos narių.
Abejoju, kad Lietuvos noras tapti šiaurės Baltijos regiono paslaugų centru gali būti pasiektas, nes paprasčiausiai nebeturime ir turbūt artimiausiais metais neturėsime tam pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos. Be to, ir šios srities žinovas VGTU mokslo prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys yra sakęs, kad „dar du „Barclays“ dydžio IT centrai Lietuvoje būtų tragedija“. O iš savo patirties galiu pasakyti, kad šių metų gegužę praradome vienos tikrai stambios Vokietijos kompanijos paslaugų centro investicinį projektą, nes taip ir nepavyko įtikinti vokiečių, kad sugebėsime juos aprūpinti aukštos kvalifikacijos darbo jėga.
Bent artimiausiais metais Lietuvoje tikrai nebus surenkami „Volkswagen“ ar BMW automobiliai, nes mes neturime šios pramonės šakos projektų patirties, be to, ir vėl iškiltų darbo jėgos klausimas.
Esu įsitikinęs, kad bent artimiausiais metais Lietuvoje tikrai nebus surenkami „Volkswagen“ ar BMW automobiliai, kadangi mes neturime šios pramonės šakos bei tokios apimties projektų patirties, be to, ir vėl iškiltų darbo jėgos klausimas. Lietuva, skirtingai nei , pavyzdžiui, Vokietijos federalinė valdžia ar atskiros federalinės žemės, neturi galimybių tokioms kompanijoms sumokėti ir kelių šimtų milijonų eurų investicijų subsidijas.
Manau, kad Lietuvai vertėtų susitelkti į tradicinę perdirbamąją pramonę ir ieškoti mažų bei vidutinių investicinių (1 – 50 mln. EUR) projektų. Tai būtų greičiau pasiekiamas rezultatas, būtų mažinamas nedarbas ir išnaudojamas dar turimas darbo jėgos potencialas. T
okias galimybes puikiai iliustruoja aktyvus Klaipėdos LEZ darbas, tačiau nemanau, kad Lietuvai yra būtinos kelios LEZ. Klaipėdos ir Kauno zonų visiškai pakanka, o kiti Lietuvos regionai turėtų ieškoti kitų būdų investicijoms pritraukti. Taip pat labai svarbu, kad tiek užsienio, tiek Lietuvos kapitalo investicijos būtų vertinamos vienodai, nes abi jos maitina valstybės biudžetą ir kuria darbo vietas.
– Lietuvos komercijos atašė teikia ir mokamas paslaugas. Kai kurie diplomatai ekonomistai, taip pat ir kai kurie jūsų kolegos sako, kad lietuviški įkainiai viršija užsienio šalyje teikiamų paslaugų kainas, o kai kurios asocijuotos verslo struktūros stebisi tokia tvarka, nes atlyginimai juk mokami iš biudžeto?
– Mokamos paslaugos – tikrai opus klausimas. Mano nuomone, tai neturėtų būti komercijos atašė darbas ir sutinku su daugumos Lietuvos asocijuotų verslo struktūrų priekaištais, nes komercijos atašė yra išlaikomi iš valstybės biudžeto. Be to, mokamų paslaugų teikimas yra intensyvus, daug laiko užimantis darbas, todėl į šalį tenka atidėti kitus darbus – renginius, parodas, Lietuvos pareigūnų vizitus, investicijų pritraukimą, seminarus.
Pavyzdžiui, 2011 metų spalį vyko Lietuvos premjero vizitas, kurį pradėjau organizuoti dar tų metų pavasarį, nes keitėsi datos, partneriai ir kitos aplinkybės. Todėl manau, kad tokiose prioritetinėse šalyse, kaip Vokietija, būtina diferencijuoti darbus. „Verslios Lietuvos“ atstovas galėtų teikti mokamas paslaugas, o visas kitas krūvis turėtų tekti komercijos atašė ir Užsienio reikalų ministerijos diplomatui ekonomistui.
Kai komercijos atašė yra „degraduojamas“ iki verslo konsultanto, tai tam tikrai nėra būtinas diplomatinis statusas. Dėl mokamų paslaugų įkainių taip pat galima diskutuoti, tačiau jeigu klientas paslauga lieka patenkintas, ką rodo „Verslios Lietuvos“ skelbiamos sėkmės istorijos, tai reiškia, kad kažkoks poreikis yra. Svarbiau yra tai, kad tik finansiškai stiprios, rinkoje jau ilgiau dirbančios Lietuvos įmonės už 5 potencialius kontaktus gali leisti sau sumokėti sumokėti 2 500 Lt (plius PVM), o ką daryti mažesnėms ar naujai besisteigiančioms įmonėms?
– Jeigu būtumėte dalyvavęs šių metų diplomatų ekonomistų suvažiavime, kokią žinią būtumėte norėjęs perduoti Lietuvos verslui iš Vokietijos?
– Su „Investuok Lietuvoje“ ir „Verslia Lietuva“ gerokai glaudžiau turėtų bendradarbiauti asocijuotos verslo struktūros – Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), Pramonės, prekybos ir amatų rūmai (PPAR), Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, taip pat ir vidutinis bei smulkusis verslas.
LPK prezidentas Robertas Dargis Vokietiją minėjo kaip šalį, kuri turi stiprų pramonės stuburą ir tuo yra stipri. Į tai Lietuvai tikrai verta orientuotis.
Šiame darbų fronte reikia stengtis ne vežimą tempti į savo pusę, o ieškoti kooperacijos galimybių, nes tiek žmogiškieji, tiek finansiniai ištekliai tebėra riboti. Vokiečiai turi labai geros tokio bendradarbiavimo patirties, o tam reikalingas tik mandagiai įkyrus lobistinis darbas su Vokietijos verslo konfederacijoms ir asociacijoms.
Džiaugiuosiu, kad naujai išrinktas LPK prezidentas Robertas Dargis Vokietiją minėjo kaip šalį, kuri turi stiprų pramonės stuburą ir tuo yra stipri. Į tai Lietuvai tikrai verta orientuotis.
Atskira tema – bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Vokietijos pramonės ir prekybos rūmų stiprinimas. Vokietijoje yra stipriai išvystyta verslo struktūra – net 80 regioninių pramonės ir prekybos rūmų. Todėl Lietuvos regioniniams pramonės ir prekybos rūmams reikėtų intensyviau ieškoti kontaktų su kolegomis Vokietijoje, tuo labiau, kad gerų tokio bendradarbiavimo pavyzdžių turi Kauno ir Klaipėdos PPAR.
Šis tekstas publikuotas eversus.lt – jo redakcijai maloniai sutikus skelbiamas ir 15min.lt.
