Rekordininkas pagal Seime praleistų metų skaičių Č.Juršėnas prieš pernai spalį įvykusius rinkimus į parlamentą paskelbė į jį nebekandidatuosiantis.
– Ar per šį trumpą laiką nė karto nepasigailėjote palikęs didžiąją politiką? Kuo dabar gyvenate? – 15min.lt paklausė socialdemokratų garbės pirmininko.
– Nepasigailėjau, nes iš esmės aš jos nepalikau, joje dalyvauju kaip Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, įvykių stebėtojas, o kai kur – kaip dalyvis. Visiškai iš politikos neišėjau. Laisvo laiko daugiau aš neturiu, nes turiu daug įvairių užsiėmimų. Esu laisvas žmogus, bet laisvo laiko neturiu.
– Dabar Seimo ir Vyriausybės darbą stebite iš šalies. Ar turite dėl ko pagirti ar pabarti socialdemokratus?
– Kažkiek stebiu, be abejonės. Kai reikia pabarti, tai aš darau būdamas tarp kolegų. Nuo senų laikų tokius dalykus darau be televizijos ar kolegų žurnalistų pagalbos. Ką reikėdavo pasakyti, pasakydavau akis į akį, arba didesniame ar mažesniame partiečių būryje.
Žinoma, yra pastabų, o pasigirti yra kuo – pradžia padaryta, minimali alga pakelta, kai kurie dalykai galėtų vykti greičiau, bet pritariu premjero Algirdo Butkevičiaus taktikai devynis kartus atmatuok, o dešimtą – kirsk.
– Kokia jūsų nuomonė apie socialdemokratų sprendimą ryžtis sudaryti koaliciją su bėdų prispausta Darbo partija? Juk vieną kartą socialdemokratai jau "nudegė" – Valdas Adamkus savo knygoje rašė, kad šviesios atminties Algirdui Brazauskui Viktoras Uspaskichas buvo tapęs galvos skausmu, nes, anot knygos, nuolat kėlė ultimatumus ir šantažavo.
– O ką reikėjo daryti? Susiklostė situacija, kai reikėjo rinktis tarp dviejų ne itin gerų sprendimų. Buvo ir trečias – išvis neiti į valdžią, bet kai esame didžiausia frakcija, atsisakyti atsakomybės, nemėginti nieko padaryti geriau žmonių labui... Tad mums teko rinktis. Mūsų rinkėjai labiau priėmė šį pasirinkimą, negu galimą kitą.
– Tačiau reikia stiprių nervų dirbti su gerbiamu Viktoru Uspaskichu.
– O ką darysi? Su visais dirbant reikia stiprių nervų. O su konservatoriais nereikia nervų? Su jais taip pat reikia. Politikoje dirbant apskritai reikia turėti gerus nervus, tada galima daugiau padaryti.
– Po kiekvienų rinkimų pasigirsta nuomonių, kad šis Seimas – dar prastesnis nei buvęs. Taip buvo sakoma po to, kai į parlamentą pateko "darbiečiai", paskui – Arūno Valinsko partija, šį kartą turime "Drąsos kelią". Ar, jūsų nuomone, rinkėjai kada nors nustos ieškoti naujų gelbėtojų?
– Manau, kad tai bendras reiškinys – visame pasaulyje ieškoma naujų veidų, naujų idėjų ir naujų pranašų. Tai juo labiau būdinga posovietinėms šalims.
Aukščiausioji Taryba – pirmasis nacionalinis Atkurtos valtybės parlamentas daugiausiai buvo iš sąjūdininkų, bet būtent tame parlamente buvo pirmieji antausiai. Aukščiausioji Taryba nesugebėjo išdirbti visų penkerių metų, tik šiek tiek daugiau kaip pustrečių. Va, prašau. Malonu prisiminti tuos laikus, nes padarėme tai, ko tauta norėjo, bet tarpusavyje susipjovėme ir visko buvo.
– Kas per du darbo Seime dešimtmečius Jums įsiminė labiausiai ir ko labiausiai pasiilgstate?
– Žinoma, buvo pagrindiniai darbai – Kovo 11-oji, referendumas dėl Konstitucijos, atlaikymas sausio ir kitų tragiškų įvykių. Šitų dalykų, tikiuosi, nereikės kartoti ir naujos Konstitucijos artimiausiu metu priiminėti nereikės ir nereikės patirti tragiškų įvykių, kai atsilaikėme, nors kai kas galvojo, kad žlugsime. Šiuos dalykus labiausiai prisimenu, tačiau parlamentinis darbas yra įdomus, nes demokratiškoje šalyje yra galimybė pasireikšti, jei turi idėjų, jei turi gera galvą ir gerai besisukantį liežuvį, gali reikštis, būti pastebimas ir nuveikti kažką konkretaus. Aš manau, akd per tuos 23 metus kai ką ir padariau. O šiaip visi sprendimai buvo priimami kolektyviai.
– Kažkada Jūs atsiprašėte Lietuvos žmonių už komunistų partijos padarytus nusikaltimus. Ar dabar, praėjus 23 metams po Nepriklasomybės atgavimo, nekyla noras atsiprašyti už valdžioje buvusių kairiųjų ar dešiniųjų veiksmus. Jei taip – už kokius?
– Mano istorinis atsiprašymas buvo 1995 metų kovo 11 dieną, per penktąsias nepriklausomybės atkūrimo metines. Šią datą pasirinkau sąmoningai, tuo metu buvau Seimo pirmininkas. Dabar už vienokius ar kitokius darbus esant tinkamai progai su viena ar kita auditorija, atsiprašinėju. Ne viską mes gerai padarėme, galėjome padaryti mažiau klaidų, bet, deja, dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių taip nutiko. Aš esu tas, kuris prisiima dalį kaltės sau, nors kartais ir nesu kaltas, bet vis tiek, jeigu buvau parlamente, o jis kažką ne taip padarė, yra ir mano kaltė. Aš tai visada pabrėždavai nuo pačios pradžios, nuo 1990 metų.
– Ar nenorėtumėte paminėti konkrečių klaidų?
– O ką čia minėti? Svarbiausias dalykas – kad iki šiol tauta negyvena padoriai. Pragyvenimo lygis yra per žemas, ypač lyginant su tomis viltimis, kurios buvo nuo1989 metų. Tai yra skaudžiausia. Kitas dalykas – per daug neteisybės. Teisybės reikia labiau nei duonos.
– Kuris gyvenimo etapas jums dabar atrodo svarbiausias – jaunystė, darbas „Panoramoje" ar darbas Seime?
– Visi darbai yra savaip įdomūs, visi laikotarpiai – įsimintini. Jaunystė yra jaunystė, gaila, kad ji praeina. „Panorama“ buvo tam tikra žurnalistinė aukštuma, na, o politika yra virš visko. Viskas yra politika, tik siaurąja ir plačiąja prasme.
– Kas dabar yra pagrindinis jūsų džiaugsmo šaltinis?
– Džiaugsmų yra daug, bet didžiausias – kad turiu vieno mėnesio pranūkį.
