Statydamas baletą choreografas teigia M. K. Čiurlionio asmenybę tarsi peršvietęs rentgenu – iš visų įmanomų pusių. „Kartais apimdavo toks keistas pojūtis, tarsi M. K. Čiurlionis stovėtų kažkur kambario kampe ir stebėtų, kaip kankinuosi, mėgindamas perprasti jo asmenybę. Jis man tapo labai artimas. Siekiau sukurti žmogiškąjį M. K. Čiurlionio paveikslą“, – pasakoja R. Bondara.
Apie premjerą ir kūrybinę akistatą su didžiuoju mūsų tautos menininku – Beatos Baublinskienės pokalbis su lenkų choreografu R. Bondara.
– Kaip Giedriaus Kuprevičiaus partitūra pateko jums į rankas?
– Apie G. Kuprevičiaus muziką man užsiminė Krzysztofas Pastoras, kuris yra ir Lenkijos ir Lietuvos nacionalinio baleto trupių meno vadovas. Jis man ir pasiūlė statyti šį spektaklį. Taip susipažinau su šia muzika.
– Ir ką manote apie G. Kuprevičiaus muziką? Ar ji tinkama šokiui?
– Manau, kad šokiui tinka bet kokia muzika, galima netgi tylą sušokti. Viskas priklauso nuo choreografo ar režisieriaus gebėjimų pasinaudoti tam tikra garsine erdve, kuriai, beje, priklauso ir tyla. G. Kuprevičiaus muziką vertinau pagal spektaklio realizavimo galimybes – t.y. kaip jai skambant galima būtų papasakoti M. K. Čiurlionio biografiją, išryškinti libretą, kaip atskleisti pagrindinę spektaklio dramaturginę liniją. Iš tiesų tai buvo kitoks muzikos suvokimas, nei klausantis savo malonumui. Galbūt ją vertinau daugiau techniniu požiūriu. Kitas etapas buvo emocinių impulsų paieška, kurių G. Kuprevičiaus muzikoje netrūksta. Ieškojau atmosferos, kuri man padėtų sukurti personažų charakterius.
Esu pratęs kurti autorinius spektaklius, kuriems pats parenku muziką, kuriu siužetus. Čia susidūriau su kitokia situacija, nes idėja buvo G. Kuprevičiaus – tai buvo jo muzika, sumanymas, jo libretas. Tačiau susipažinus su medžiaga, man kilo keletas sprendimų, kuriuos pasiūliau Giedriui, prašydamas jo truputį modifikuoti partitūrą, libretą, įvesti dar vieną personažą – tai Eugeniuszas Morawskis, artimas M. K. Čiurlionio draugas. Man jis atrodė svarbi figūra, kuri padėtų sujungti kai kurias spektaklio scenas.
– Kur ieškojote įkvėpimo kurdamas baletą apie M. K. Čiurlionį?
– Sunku būtų suminėti visas inspiracijas. Klausausi įvairios muzikos, domiuosi literatūra, kinu, fotografija, menu, gyvenimu – stebiu žmones aplinkui, kaip jie elgiasi, taip pat mane domina psichologija. Visos šios inspiracijos vėliau nesąmoningai patenka į kūrybą, kuri vyksta tarsi dviem bėgiais: viena vertus, kuriu choreografiją, judesių kalbą šokėjams, kita vertus – režisūrą, sąsajas tarp personažų.
– Įdomu, ar iki tol ką nors žinojote apie M. K. Čiurlionį?
– Žinoma, buvau girdėjęs apie M. K. Čiurlionį. Tačiau jo kūrybos žinojau nedaug. Imdamasis šio spektaklio, pirmiausia nuodugniai išstudijavau M. K. Čiurlionio biografiją, mėginau kuo daugiau sužinoti apie jo kūrybą, kuo arčiau priartėti prie šios asmenybės. Tai buvo neišvengiama. Tarsi rentgenu peršviečiau M. K. Čiurlionį iš visų įmanomų pusių. Norėčiau padėkoti M. K. Čiurlionio šeimai, M. K. Čiurlionio muziejui Kaune, kurie labai mums padėjo ir įkvėpė: galėjau perskaityti M. K. Čiurlionio laiškų originalus lenkų kalba, pamatyti jo kūrinius.
– O ar M. K . Čiurlionis žinomas Lenkijoje?
– Kad ne, ir tai stulbina, nes M. K. Čiurlionis nemažai metų gyveno Varšuvoje, bendravo su šio miesto intelektualais ir menininkais, kurie buvo svarbios figūros lenkų kultūrai. M. K. Čiurlionis taip pat turėjo palikti tam tikrą savitą pėdsaką jų bendruomenėje. Žinoma, ant namo, kuriame jis mirė, kabo memorialinė lenta. Lentelę su M. K. Čiurlionio vardu galima rasti ir ant namo Varšuvoje, kuriame jis gyveno. Bet iš tiesų M. K. Čiurlionis lenkams yra dar visiškai neatrastas. Panašiai kaip ir jo studijų draugas E. Morawskis, kurio kūryba tik dabar yra po truputį atrandama. Žinoma, E. Morawskis patyrė baisią dramą, nes daugelis jo kūrinių sudegė Varšuvos sukilimo metu, bet ir pats E. Morawskis kaip asmenybė buvo primirštas. Ką jau kalbėti apie M. K. Čiurlionį. Labai viliuosi, kad šis spektaklis padės bent nedidelei daliai mano tėvynainių atrasti M. K. Čiurlionį ir šia žinia pasidalinti su kitais.
Kuo ilgiau dirbu su šiuo spektakliu, tuo mano požiūris darosi subjektyvesnis. M. K. Čiurlionis stulbina! Negaliu visko suprasti, kai kuriuos dalykus ištrynė laikas, istorija. Būtų nuostabu, jei galėčiau su juo pasikalbėti bent keletą minučių, užduoti klausimų, į kuriuos šiuo metu nerandu atsakymo.
– Kokių?
– Telieka tai paslaptis. Tai asmeniški mano klausimai M. K. Čiurlioniui, jums neatskleisiu.
– Koks M. K. Čiurlionis buvo žmogus, kūrėjas?
– Pažindamas jį kaip asmenį, suvokiau, kokie motyvai grindė jo elgesį vienose ar kitose situacijose. Žinoma, tai subjektyvus pojūtis, bet atrodo, jog pradėjau suprasti ir jo kūrybos motyvus, ir ką jis savo kūryba norėjo išreikšti. Manau, kad tai pasaulinio lygio kūrėjas.
– Ar spektaklio scenografijoje bus naudojami M. K. Čiurlionio paveikslų fragmentai?
– Kurdami scenografiją norėjome, kad ji būtų paprasta ir nekonkuruotų su M. K. Čiurlionio kūryba. Žinoma, kadangi spektaklis yra apie dailininką, pasirodys ir jo paveikslų elementai. Jo tapybą naudosime vaizdo projekcijose, bet tik tiek, kad sukurtume atmosferą, paryškintume veiksmo aplinkybes. Apskritai spektaklio scenografija buvo inspiruota M. K. Čiurlionio kūrybos, ji glaudžiai susijusi su motyvais, kuriuos galima rasti jo darbuose.
– Jūsų choreografija yra šiuolaikinė, o mūsų trupė šoka klasiką. Kaip sekasi dirbti su lietuvių mūsų trupe?
– Dirbu su profesionalais. Todėl galiu supažindinti su kitokia judesio kalba, šokėjai yra atviri įvairioms technikoms. Jie po truputį susipažįsta su manąja šokio kalba, ji tampa jiems vis artimesnė. Žinoma, tai reikalauja didelių pastangų, daug darbo – truputį kitokio mąstymo, požiūrio į judesį, šokį, galbūt natūralesnio nei klasikiniame balete, artimesnio dramos teatrui. Šokėjams tai iš tiesų visiškai nauja patirtis. Bet gera atmosfera, noras dirbti ir pažinti naujovių leido stumtis į priekį. Beje, neatsisakau išnaudoti ir lietuvių baleto artistų gebėjimų: kuo daugiau stengiuosi semtis iš jų individualybių, charakterių, patirties...
– Kokia spektaklio idėja, koncepcija?
– Manau, kad M. K. Čiurlionio kūryba yra gerai žinoma Lietuvoje. Lietuvių požiūrį į Čiurlionį lyginu su lenkų požiūriu į Fredericą Chopiną. Tai santykis su ikona, didžia asmenybe, menininku, kuris ilgainiui virto ženklu, paminklu, jame tarsi nematome paprasto žmogaus. O man svarbiausia buvo suprasti Čiurlionį kaip žmogų. Norėjau prasiskverbti į jo mąstymą, suvokti jo poelgių motyvus (žinoma, kiek apskritai tai įmanoma iš jo laiškų, atsiminimų, tų likusių pėdsakų...). Kartais apimdavo toks keistas pojūtis, tarsi M. K. Čiurlionis stovėtų kažkur kambario kampe ir stebėtų, kaip kankinuosi, mėgindamas perprasti jo asmenybę. Jis man tapo labai artimas. Siekiau sukurti žmogiškąjį M. K. Čiurlionio paveikslą.
– Tai bus pasakojimas apie Čiurlionio gyvenimą?
Su G. Kuprevičiumi susikoncentravome ties pagrindinėmis figūromis Čiurlionio gyvenime. Tai trys Čiurlionio moterys. Marija, jo pirmoji meilė Varšuvoje, E. Morawskio sesuo. Išsiskyrimas su Marija Čiurlioniui buvo labai skaudus, iššaukęs pirmąją dvasinę krizę. Kita moteris buvo Bronislava, rėmusi menininką materialiai ir dvasiškai. Ir, be abejo, negalima apsieiti be Sofijos, M. K. Čiurlionio žmonos.
– Truputį papasakokite apie save. Kiek jums metų? Kaip pradėjote šokti, kurti choreografiją?
– Gimiau 1983 metais, taigi netrukus man sukaks 30. Mano gyvenimo nuotykis su šokiu prasidėjo dar gimtajame Lodzės mieste, kai paprašiau mamos, kad nuvestų mane į baleto mokyklą, žinoma, iki galo nesuvokdamas visų pasekmių. Baigęs mokyklą pradėjau dirbti Lodzės muzikiniame teatre, bet gana greitai išvažiavau į Poznanę, o nuo 2005-tųjų dirbu Varšuvos didžiajame teatre – Lenkijos nacionaliniame balete. Iki šiol šoku ir mėginu suderinti šokėjo, pedagogo ir choreografo profesijas.
Poreikį kurti pajutau labai anksti. Žinių po truputį sėmiausi šokdamas ir stebėdamas choreografų darbą, analizuodamas, kaip jie kuria, kas juos įkvepia, kokias technikas naudoja. Vėliau atsirado pirmieji choreografiniai bandymai. Atskaitos tašku laikau dalyvavimą Bronislawos Nizynskos choreografijos konkurse Varšuvoje, kur mano sukurta choreografija pelnė antrą vietą. Vėliau Witoldo Lutoslawskio draugijos užsakymu sukūriau choreografiją pagal šio kompozitoriaus muziką. Trečiuoju kertiniu akmeniu tapo choreografinės dirbtuvės, inicijuotos Kšyštofo Pastoro, jam pradėjus vadovauti Varšuvos didžiojo teatro baleto trupei, kuri buvo pervadinta į Lenkijos nacionalinį baletą. Šioms choreografinėms dirbtuvėms sukurtas spektaklis buvo įtrauktas į teatro kamerinį repertuarą, jis yra rodomas iki šiol.
– Kokios reakcijos tikitės iš publikos Vilniuje?
– Žinoma, visada džiugu sulaukti pozityvios reakcijos. Bet ne visada taip nutinka. Mano vizija gali nesutapti su publikos vizija. Tokia rizika yra visuomet, kai kuriamas naujas spektaklis. Todėl niekuomet nesistengiu apskaičiuoti publikos reakcijos iš anksto, nesitaikau prie publikos skonio vardan pripažinimo ar noro visiems patikti, neturiu tikslo patenkinti lūkesčių kokiu nors pigiu būdu. Iš mano atsakymo gali pasirodyti, kad negalvoju apie žiūrovą, bet iš tiesų apie jį galvoju nuolat. Mano siekis yra pateikti publikai aukšto meninio lygio spektaklį. O publikai palinkėčiau ateiti su atvira nuostata, kad spektaklį suvoktų savaip, pasitelkdama tas patirtis, kurias sukaupė per savo gyvenimą.
