Lietuvos politikus ji vadina drąsiais, o žmones smarkiai pasiaukojusiais. Kita vertus, taupymas pastaruoju metu įgavo labai neigiamą reikšmę, ir, pasak TVF vadovės, negalima apsiriboti vien tik taupymu – Europa turi būti ir augimo bei naujų darbo vietų teritorija. Nė akimirkai negalima pamiršti fiskalinės drausmės ir tai, kaip sako Ch. Lagarde – ne vieninteliai ingredientai.
– Lietuva buvo tarp labiausiai pasaulinės ekonominės krizės paliestų šalių. Kaip vertintumėte mūsų šalies pastangas iš jos gelbėtis?
– Lietuvos pastangos po 2009-ųjų, kai krizė smogė, buvo milžiniškos ir turi būti giriamos. Vargu ar kuri kita šalis pasaulyje per trejus-ketverius metus sumažino savo biudžeto deficitą nuo beveik 16 proc. iki 3 proc. Politikos formuotojai ir vyriausybė buvo išties drąsūs, labai stengėsi, o Lietuvos žmonės smarkiai pasiaukojo, tačiau įrodė, kad galima krizę sustabdyti patiems.
– Būtent, patiems. Aukščiausi Lietuvos politikai nepritarė idėjai skolintis iš TVF, kaip padarė latviai ar vengrai. Ar manote, kad tai buvo teisingas sprendimas?
– Pirma, valstybė pati nusprendžia, ką ji gali ir nori daryti, ir mes tai gerbiame. Kita vertus, reikia atsižvelgti į kiekvienos šalies specifiką – kai kurios valstybės turi skolintis iš TVF, nes yra praradusios arba beprarandančios priėjimą prie rinkų.
Kitos šalys turi politinį, ekonominį ir kultūrinį derinį, kuris leidžia joms pačioms gelbėtis iš krizės, ir dažniausiai tai nusprendusios daryti dar vis turi galimybę skolintis iš rinkų. Tai ir buvo Lietuvos atvejis.
– Iš TVF pasiskolinusi Latvija prie euro zonos turėtų prisijungti jau kitąmet, o artimiausios Lietuvos perspektyvos – 2015-ieji, ir tai dar nėra garantuota. Ar latviai pasielgė protingiau?
– Ką tik pasakėte pats – tai nėra garantuota, euro zona negarantuota niekam. Norėdama pasiekti šį tikslą, Lietuva turi išlaikyti sunkaus darbo 2009-2012 m. rezultatus: išlaikyti stabilią, tvirtą fiskalinę politiką, garantuojančią gerus viešuosius finansus, siekti augimo lengvinant ir skatinant investicijas bei tęsti jau pradėtas struktūrines reformas. Jei šios sąlygos bus išpildytos – o tai vadinama euro zonos konvergencijos kriterijais – nėra jokių priežasčių, kodėl Lietuva neturėtų įstoti į euro zoną. Ir ji tikrai nusipelno tai padaryti.
– O ar logiška plėsti euro zoną, kai ji išgyvena ne žydėjimo laikus?
– Euro zona nėra sena institucija, ji dar vis kuriama. Euras nėra sena valiuta, tačiau tai tvirta ir vis labiau rezervams naudojama valiuta. Litas taip pat pririštas prie euro – nebe prie dolerio. Euro zona išgyveno didžiules reformas ir permodeliavimą tam, kad taptų ne tik valiutos zona, bet ir fiskaline zona bei, tikėtina, bankininkystės sąjungos zona artimoje ateityje. Europos centrinis bankas padarė didžiulį darbą ją stiprindamas, kurdamas sąlygas, kad būtų pakankamai likvidžių finansų valstybių ekonomikoms skolinti.
– Terminas „taupymas“ Europoje pastaruoju metu spėjo įgyti neigiamą reikšmę. Jam besipriešinantys teigia, kad tai nėra vienintelė išeitis iš krizės. Kaip manote jūs?
– Negalima apsiriboti vien taupymu. Europa turi būti ir augimo bei naujų darbo vietų teritorija. O fiskalinė drausmė yra vienas iš pagrindų šiems dalykams atsirasti. Tačiau reikia ir kitų ingredientų: fiskalinės politikos, bet ne per griežtos ir ne per greitos, kad valstybė nejustų finansinio spaudimo, monetarinės politikos, kuri leistų verslams ir namų ūkiams skolintis ir investuoti, o galų gale – struktūrinių reformų, kurios palaikytų valstybės konkurencingumą, produktyvumas realizuotų augimo potencialą. Visa tai ir lems augimą bei darbus jungtinėje Europoje, kur žmonės, kapitalas, prekės ir paslaugos cirkuliuoja laisvai. Taip taupymas būtų pozityvumo, o ne negatyvumo šaltinis.
– Vienas iš ilgų debatų Lietuvoje – progresiniai mokesčiai. Ar vertėtų?
– Bendras Lietuvos mokesčių tarifas yra gana žemas palyginti su kitomis Europos Sąjungos narėmis, tad, jei reikia, turite pakankamai vietos manevrams. Be to, reikia peržiūrėti proporciją tarp netiesioginio ir tiesioginio apmokestinimo. Kol kas linkstama prie netiesioginio.
Tačiau nuolatos reikia prižiūrėti nelygybės lygį šalyje. Jis negali perkopti tam tikrų ribų. Tai socialinės vienybės ir visuomenės bendrumo pagrindas. Ir jei tam reikia progresinių mokesčių arba, pavyzdžiui, turto, nekilnojamojo turto mokesčių, valstybė turėtų tai apsvarstyti.
– Esate viena iš įtakingiausių ir protingiausių pasaulio moterų šiuo ypatingu metu. Ar svarstote galimybę užimti kurį nors kitą svarbų postą?
– Labiausiai norėčiau, kad būtų daug daugiau moterų kituose postuose, ir pasaulyje jos būtų kviečiamos, skatinamos ir drąsinamos juos užimti. Aš nesu viena iš retų lyderių. Esu tikra, kad yra daugybė talentingų moterų, tarp jų ir lietuvių, kurios turėtų pasiekti aukštas pozicijas, jei tik pačios nuspręstų.
