Dėl gegužės 3-osios įvykių, kuriems dabar jau 224 metai, vienos nuomonės nėra. Svarstoma pagrindinio Abiejų Tautų Respublikos įstatymo, priimto Ketverių metų bendro Lietuvos ir Lenkijos Seimo 1791 metų gegužės 3 dieną, reikšmė Lietuvai. Gegužės 3 d. Konstitucija arba, kaip tuomet ji buvo pavadinta, Valdymo įstatymas, laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine Konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų 1790 metų Konstitucijos.
Gegužės 3-oji Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė. Tuo metu Gegužės 3 d. Konstitucijos kelias į lietuvių sąmonę nelengvas. Ši Konstitucija dar visai neseniai vertinta net kaip pražūtingas Lietuvai sumanymas.
Apie Gegužės 3 d. Konstituciją „Savaitės“ vedėja Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su Konstitucinio Teismo pirmininku D. Žalimu.
– Viena iš didžiausių kliūčių pripažinti Gegužės 3 d. Konstituciją reikšminga ir Lietuvai yra ta, kad ten nėra minimas Lietuvos vardas ir lietuvių tauta, o tik Lenkija ir lenkų tauta. Bet ar galima taip vertinti, nevertinant viso Konstitucijos turinio, nesigilinant į jį?
– Aš manau, kad reikia vertinti ne tik turinį, bet ir tai, kas buvo priimta vėliau – Abiejų Tautų pasižadėjimas...
– Čia Jūs kalbate apie spalio 20 d.?
– Taip, apie spalio mėnesį, kuris papildė Gegužės 3 d. Konstituciją. Ten yra du labai aiškūs subjektai, t.y., Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tą irgi reikia turėti galvoje. Ir pačios Gegužės 3 d. Konstitucijos tekste kartais yra „respublikos“, „kraštai“ – tokia užuomina, kad tai nėra vien tik Lenkija.
Bet, aš manau, svarbiausia vertinti ir aplinkybes, ir turinį. Dar kartą prisiminus tas aplinkybes, tai negali stebėtis tuo... Atrodo, kad prabėgo daugiau nei 200 metų, o aplinkybės labai panašios. Kas trukdė priimti tą Konstituciją? Rusija, atvirai kalbant, ir Rusijos ambasadorius, kuris specialiai ragino susirinkti Konstitucijos oponentus ir sutrukdyti ją priimti. Ir dėl to ji buvo priimta dviem dienom anksčiau, skubant, kad to neįvyktų. Na, ir galų gale, kas sutrukdė ją įgyvendinti? Vėlgi ta pati Rusija. Tai akivaizdu, kad turinys, kuris ten buvo, buvo nepriimtinas tai valstybei.
Aišku, lyginant su Prancūzija, pavyzdžiui, su Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija, [Gegužės 3 d. Konstitucijoje] yra tokių rudimentų. Ta prasme, kad ne visi žmonės dar yra laisvi, bet apskritai bet kuris žmogus, atvykęs į Lietuvos-Lenkijos valstybę, jau yra laisvas ir negali būti įbaudžiavintas. Tai viena iš nuostatų, kuri, beje, labiausiai nepatiko Rusijai. Aš jau nekalbu apie valdžių padalijimą.
Atrodo, kad prabėgo daugiau nei 200 metų, o aplinkybės labai panašios. Kas trukdė priimti tą Konstituciją? Rusija.
Tai, ko gero, pirmas kartas, kai tos prancūziškos valdžių padalijimo idėjos buvo įtvirtintos rašytinėje Konstitucijoje. Pakankamai tiksliai atribota vykdomoji valdžia nuo įstatymų leidžiamosios, jų kompetencija, ir teisminė valdžia – nepriklausoma, kas yra svarbiausia. Galų gale ir visi kiti dalykai: ir liberum veto panaikinimas, ir balsų dauguma priimami sprendimai. Tai, aišku, turėjo pastūmėti šalį pažangos linkme. Tai yra vienas iš tų dokumentų, kuris laikytinas ir Lietuvos, ne tiktai Lenkijos, konstitucinės tradicijos dalimi.
– Kažkaip vis šmėkščioja Rusija – ir prie Konstitucijos taip pat. Tiesą sakant, ar Jums nesinori tos situacijos palyginti su įvykiais, kurie jau šiais laikais įvyko – 1918-ųjų, 1940-ųjų su tais 1791-aisiais?
– Tiesą sakant, veiklos metodai neypatingai skirtingi. Aš prieš keletą savaičių viešėjau Ukrainoje, tai matyti labai aiškūs rezultatai. Deja, kartais matai, kad tai [Rusija] yra šalis, kurioje neįmanoma kalbėti būtent apie tuos idealus, kurie paskelbti dar Gegužės 3 d. Konstitucijoje.
Ką aš turiu galvoje? Galbūt mažai kas žino, bet, kalbant apie Krymo aneksiją, Rusijos Konstitucinis Teismas, kuris turėtų būti lyg ir teismas, suvaidino čia lemiamą teisinį vaidmenį – per vieną dieną priėmė išvadą, kuri absoliučiai teisiškai nepagrįsta, ir mes visi tą suprantame. Bet koks rimtas teisininkas, paėmęs tą Konstitucinio Teismo išvadą... Nežinau, jį turbūt juokas apimtų – geriausiu atveju. Tokie teismai yra valdžios tarnaitė. Dėl to ir kalbu, kad per 200 metų nelabai kas pasikeitė – tie patys iššūkiai toms pačioms vertybėms.
– Pasinaudodama proga dar noriu su Jumis pakalbėti apie šių dienų aktualijas. Kaip Jūs manote, ar žmogus, pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką, galėtų vis dėlto būti renkamas į Seimą? O jeigu į Seimą, tai ir Prezidentu galėtų tapti, nes pagal Lietuvos įstatymus tai įmanoma?
– Pagal dabar galiojančią Konstituciją negalėtų. Tačiau reikia matyti ir kitą dalyką. KT irgi yra labai aiškiai pasakęs – reikia vykdyti, nes Lietuva yra europinė valstybė ir Konstitucijos straipsnis įpareigoja vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą gerai žinomoje „Paksas prieš Lietuvą“ byloje. Taip pat yra JT Žmogaus teisių komiteto sprendimas. Tai įmanoma [įvykdyti] tiktai vieninteliu būdu – keičiant Konstituciją. Tai šia proga galiu tik pasidžiaugti, kad Seime tokių iniciatyvų yra.
– Aš suprantu, kad dabar be Konstitucijos pakeitimo tas neįmanoma, bet iš principo Jūs ne prieš?
– Vienas dalykas gali būti mano asmeninė pozicija, bet yra ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, kuris aiškiai pasako, kad tauta turi teisę rinktis net ir iš tokių. Tokiu atveju reikia sudaryti tokią galimybę. Aš manau, kad reikia tikėtis tautos išminties.
Iš tiesų, yra didelis klausimas, kiek asmenys, kurie yra kažkada pažeidę priesaiką arba šiurkščiai pažeidę Konstituciją, gali eiti įvairiais pareigas. Pasaulyje yra įvairių sistemų. Pavyzdžiui, JAV toks asmuo, kuris būtų pašalintas apkaltos proceso tvarka, vargu ar galėtų pretenduoti net į pačias žemiausias pareigas.
– Dar noriu Jūsų paklausti apie dvigubos pilietybės įstatymą, nes vėl kilo referendumo iniciatyva. Vėlgi čia yra KT išaiškinimas – Konstitucijos keitimas ir negali būti jokių svaičiojimų apie įstatymų keitimą?
– Teisiškai yra daugiau negu aišku. Ir visos spekuliacijos, įvairios alternatyvios interpretacijos neturi prasmės. Tiktai viena norėtųsi palinkėti – kad galų gale būtų nustota diskutuoti emociniu-politiniu lygmeniu ir pereita prie rimtų teisinių argumentų. Pavyzdžiui, jeigu padarome taip, kad visi, išvykę po 1990 metų kovo 11 dienos, gali turėti daugybinę pilietybę... Aš jau nekalbu apie tai, ar verta riboti kuriomis nors šalimis, ar neriboti, čia jau ir nacionalinio saugumo klausimas...
Kartais mus kaltina, kad mes priimame blogus sprendimus, bet iš tiesų mes parodome, kokios problemos gali atsirasti ir apie tai reikia kalbėti – kalbėti rimtai, o ne vadovaujantis vien tik emocijomis.
– Čia Jūs kalbate apie ES, NATO ir trečiąsias šalis?
– ES, NATO ir kitas. Ta pati Rusija arba Baltarusija, arba kurios nors kitos, priklausančios ne visai europinei erdvei. Tai čia vienas iš diskusijos objektų. Bet yra ir kitų. Yra šalių, ir tai nelaikoma jokia diskriminacija, bet vėlgi pas mus tam reikėtų Konstitucijos pataisų, kur išeiviai, kurie nuolat gyvena užsienyje, neturi balsavimo teisės toje šalyje, iš kur jie išvyko.
Kitas iš aspektų – ir, beje, bylos Europos Žmogaus Teisių Teisme tą labai aiškiai rodo – labai plačiai suteikiant galimybę daugybinei pilietybei, apribojimas būti renkamam Seimo nariu tik Lietuvos Respublikos piliečiui jau bus neproporcingas, jau jis gali pažeisti Europos žmogaus teisių konvenciją. Tai vėl klausimas – ar į Seimą rinksime tik Lietuvos Respublikos piliečius, ar ir Lietuvos Respublikos piliečius, turinčius kitos šalies pilietybę? Tai būtų kito Konstitucijos straipsnio pataisa.
– Bet apie tai niekas nekalba.
– Tai ir yra blogiausia. Aš tą ir noriu pasakyti. Kartais mus kaltina, kad mes priimame blogus sprendimus, bet iš tiesų mes parodome, kokios problemos gali atsirasti ir apie tai reikia kalbėti – kalbėti rimtai, o ne vadovaujantis vien tik emocijomis.
