Darbo valandomis ji paprasta vaistinės darbuotoja – tą ir studijavo. O visu kitu laiku – nenuspėjama. Tačiau dažniausiai fotografė. Vietiniai apie ją labiausiai išgirdo tuomet, kai „Facebook“ pradėjo plisti jos vieno fotografijos projekto vaisiai.
Agnė vieną savo nuotraukų seriją pavadino „Vaiduokliais“. Nespalvotoje nuotraukoje stovi kiaurai permatomas žmogus, o fone – naujasis Joniškio bulvaras. Tai žmonės, kurie gimė ir užaugo Joniškyje. Dabar čia tik retkarčiais sugrįžta, pasivaidena.
– Iš kur atsirado fotografė Agnė Malinauskaitė?
– Iš pradžių buvo hobis. Paskui įsivaizduodavau, jei kas pakvies fotografuoti vestuves, tai būsiu kieta. Pakvietė ir supratau – ne man.
Fotografas yra tas, kuris kažką sukuria. O gerai fotografijai sukurti nereikia brangaus fotoaparato. Užtenka truputėlio fantazijos, kūrybiškumo.
Jei iš tiesų, pirmiausia pradėjau filmuoti, bet labai mėgdavau perjungti kamerą į fotografavimo režimą. Vienoje kelionėje bendrakeleiviai pastebėjo, kad kažkaip kitaip juos įamžinu. Apkrovė ir savo aparatais.
– Eksponuojate daug nuotraukų iš tolimų kraštų. Specialiai keliaujate fotografuoti?
Užsimaniau naktį pafotografuoti vaiduoklių. Kai kyla tokios mintys, reikia tartis su gydytoju.
– Fotografas Tomas Tumalovičius kartais surengia keliones, kuriose stengiuosi dalyvauti. Pulkas fotografų už gana prieinamą kainą lekia į Maroką, Gruziją ar kitą šalį tiksliai žinodami, ko nori.
Jie ieško įdomių kadrų, o ne pramogų ar lauktuvių krautuvių. Įspūdingai atrodome – tuzinas žmonių su didžiuliais aparatais.
– Kaip gimė „Vaiduoklių“ serija?
– Užsimaniau pafotografuoti naktį vaiduoklių. Kai kyla tokios mintys, reikia tartis su gydytoju. Aš pasitariau su vaistininku (juokiasi). Taip išėjo, kad dieną dirbu vaistinėje, o fotografuoti tekdavo jau sutemus.
Pasirinkau vietą bulvare, kurioje fiksavau permatomus žmonių siluetus. Dauguma tų žmonių negyvena Joniškyje, o tik čia kartais apsilanko – pasivaidena. Kai pradėjau fotografuoti, bulvare dar visos lempos degė. Dabar – pusė perdegę.
Lankau kikboksą su mokinukais. Su šeštoku jau galiu kovoti kaip lygus su lygiu.
– Ar ne ankšta kūrybingai asmenybei tokiame atokiame mieste?
– Nereikia gyventi Vilniuje, kad rastum gerų kadrų. Galima save realizuoti ir vienkiemyje.
Parodos ir įžymumas – dar ne viskas. Žinau žmonių, kurie yra daug kietesni už mane ir jie yra neįvertinti, nepastebėti.
Joniškio kraštas – mano gimtinė, tačiau buvau dingusi dešimčiai metų. Prabėgo studijos, penkerius metus dirbau Kėdainiuose. Gyvenimas taip susiklostė, kad grįžau. Dabar vėl vaidenuosi čia.
Viena – Joniškyje gyventi daug pigiau nei sostinėje. Už tuos pačius pinigus galiu daugiau sau leisti. Antra – niekas man netrukdo nuvažiuoti į bet kurį didmiestį pasisvečiuoti.
Čia tikrai mažiau veiklos nei Vilniuje, tačiau galima rasti, jei netingi. Lankau kikboksą su mokinukais, nes suaugusiųjų grupė nesusirenka. Su šeštoku jau galiu kovoti kaip lygus su lygiu.
