– Matyt, kiekvienas tėvas nori užauginti talentingą vaiką ir stengiasi daryti viską, kad šis tikslas būtų pasiektas. Ar kartais neperlenkiama lazda?
Itin dažnai pasitaiko tėvų, kurie savo nerealizuotas svajones įgyvendina per vaikus. Taip neretai perlenkiama lazda.
– Yra tėvų, kurie labai sąmoningai siekia, kad jų vaiko talentai būtų pastebėti.
Yra kita grupė, kurie nepastebi ir net nelabai domisi. Čia jau galima kalbėti apie vaiko nepriežiūrą. Tokiems tėvams svarbiausia patenkinti būtiniausius vaiko poreikius.
Na ir trečioji grupė, kuri dabar itin dažnai pasitaiko, tai tėvai, kurie savo nerealizuotas svajones įgyvendina per vaikus. Taip neretai perlenkiama lazda.
Kalbantis ir su psichologais, ir su pedagogais, tikrai dažnai tenka girdėti tokių atvejų, kai vaikas yra visiškai normalus, atitinkantis savo amžiui būdingus raidos rėmus, tačiau tėvai įsivaizduoja, kad ir psichologai, ir pedagogai klysta, nes nemato, koks vaikas talentingas.
– Bet gal kiekvienas vaikas savaip genialus, tik reikia rasti būdą tai atskleisti?
– Yra tiesos, kad kiekvienas vaikas yra kažkam gabus, bet reikia suprasti, kad genijus ir pagal apibrėžimą yra išskirtinių gabumų žmogus. Jeigu 80 proc. populiacijos staiga ima tokiais save laikyti, tai tikrai nebėra kas nors išskirtinio, tai tampa norma.
– Kada galima pastebėti, kad gabus vaikas ir imti tai ugdyti?
– Pagal naujausius vaikų stebėjimo metodus yra net nerekomenduojama vertinti vaiko IQ iki 12 metų. Iki tokio amžiaus vaiko raida gali vykti šuoliais. Jis gali staiga pradėti piešti, o vėliau tai nuslūgsta.
Kai kuriuos polinkius galime pastebėti ir lavinti. Jeigu vaikas turi absoliučią klausą, tai pastebima anksčiau, nei jam sueina 12 metų. Tačiau iki šio amžiaus vaikui dedant antspaudus galima labai suklysti.
Didelės diskusijos kilo dėl JAV mokyklų, kur penkiamečiams vaikams intelekto testus daro dar prieš pirmąją klasę. Visi puikiai žinome, kad tokio amžiaus vaiko testo rezultatai gali priklausyti nuo to, ką jis valgė ar kokios jis nuotaikos.
– Ar rūpindamiesi savo vaikų ugdymu tėvai nenueina į kraštutinumus?
Tėvai labai konkuruoja ir tarpusavyje – kieno vaikai pirmi pradėjo vaikščioti, kieno pradėjo skaityti, kas daugiau būrelių lanko.
– Tendencijų, kad tėvai perspaudžia, tikrai daug. Elementarus pavyzdys – pianinu groti nerekomenduojama mokyti jaunesnių nei 4 metų vaikų. Bet yra tėvų, kurie atveda savo dvejų metų vaikus ir sako, kad jie tikrai gali.
Vaikas dar nesugeba nuspausti klavišo, tačiau tėvai būtinai nori, kad ji jau mokytųsi groti instrumentu ir jam pranašauja Mocarto ateitį.
Tėvai konkuruoja ir tarpusavyje – kieno vaikai pirmi pradėjo vaikščioti, kieno pradėjo skaityti, kas daugiau būrelių lanko. JAV, kur tai buvo ypač ryšku, prieš kurį laiką jau prasidėjo nauji judėjimai. Vienas jų vadinasi „Slow movement“ („Lėtasis judėjimas“). Jam priklausantys žmonės siūlo sustoti, nebetampyti vaikų po būrelius ir papildomus užsiėmimus, bet palikti laiko paspoksoti pro langą ar padrybsoti ant sofos. Dažnai būtent taip ir kyla puikios idėjos.
– Kaip tai veikia vaikų psichologinę būklę?
– Dabar šnekame apie stresą ir depresiją, kuriais suserga jaunesni nei dešimt metų vaikai. Taip yra todėl, kad jie neturi laiko koją už kojos vilkdami grįžti iš mokyklos ir pabendrauti su draugais.
Dabar yra taip – mokykla baigiasi trečią, po trijų dvidešimt – baseinas, po keturių – šokiai, septintą – šachmatai. Vaikas grįžta leisgyvis ir dar reikia ruošti pamokas, gerai mokytis, kad vėliau įstotum į universitetą.
Mes nesustojame ir nepaklausiame to vaiko, ar jam įdomu, ar jis pats to nori, galiausiai, ar tai jam leidžia sveikata. Apie tai tėvai turėtų labai rimtai pagalvoti.
– Ar nėra taip, jog už pinigus tėvai perka laiką būreliuose, nors patys jo vaikam skiria nepakankamai?
Tai, kad aš vaiką palieku būrelyje ir laukiu jo valandą, nereiškia, kad laiką praleidau su vaiku.
– Čia galima vėl imti pavyzdį iš JAV. Žinau vienos turtingos bendruomenės pavyzdį, kurios nariai nutarė lėšas skirtas būreliams ir kitam papildomam vaikų ugdymui skirti bendruomeninių erdvių sukūrimui savo rajone.
Jie nusprendė, kad geriausias būrelis vaikui yra buvimas su tėvais. Taip perduodama ir patirtis, ir kultūrinis raštingumas.
Juk tėvai dažnai sako, kad su vaiku praleidžia daug laiko, nes veža jį į būrelius, bet juk tai nėra laiko leidimas su vaiku. UNICEF tyrimas parodė, kad mes su vaikais vidutiniškai praleidžiame 7 minutes. Visi puolė aiškinti, kad tai nesąmonė. Bet apskaičiuokime laiką, kuris skirtas tik vaikui. Ne tą, kai mes fiziškai esame vienoje patalpoje ar automobilyje. Tai, kad aš vaiką palieku būrelyje ir laukiu jo valandą, nereiškia, kad laiką praleidau su vaiku.
– Koks būtų jūsų patarimas tėvams, kaip suprasti, ko iš tiesų reikia jų vaikams?
– Dauguma tėvų tikrai stebi savo vaikus ir mato jų polinkius, tačiau prieš pradedant juos lavinti tikrai vertėtų pasitarti su pedagogais. Gal tėvams atrodys, kad vaikas gali labai daug, bet mokytoja pasakys, kad į pamokų pabaigą jis atrodo labai pavargęs. Gal jam reikėtų poros valandų ramybės, o vakare jis galėtų nueiti į vieną būrelį.
Artimas tėvų ir pedagogų bendravimas gali duoti daug geresnių rezultatų negu priešprieša. Dabar labai pastebiu ir apie tai pradedu daug kalbėti, kad tėvai ir pedagogai yra labai susiskaldę. Tai yra tarsi dvi atskiros stovyklos, kuriose visi ieško vieni kitų klaidų. Tėvai mano, kad pedagogai nepažįsta vaiko, šneka nesąmones ir nieko nesupranta, o pedagogai mano, kad tėvai turi nerealių lūkesčių.
Abi pusės bet kurį pastebėjimą priima labai asmeniškai. Visi tarsi tikisi, kad tuoj kita pusė padarys ką nors blogo. Taip pastatomos gynybinės barikados, abi pusės pro angas stebi, kas čia bus. O šiame procese labiausiai nukenčia vaikas, nes tėvai ir pedagogai koncentruojasi vieni į kitus. Jie nebegalvoja apie tai, kas yra geriausia vaikui.
– Ar matote kylančią konfrontaciją?
Kai aš tėvų klausiu, ar jie su pedagogais kalbasi, pasako savo pastabas, atsakymas dažniausiai būna – ne, nes dėl to gali vėliau nukentėti vaikas.
– Taip. Konferencijose pedagogai sako, kad būtų galima pasiekti daugiau, jeigu su jais bendradarbiautų tėvai. Man tenka daug bendrauti ir su tėvais, kurie taip pat turi nemažai pretenzijų, kad pedagogai galėtų daugiau.
Kai aš tėvų klausiu, ar jie su pedagogais kalbasi, išsako savo pastabas, atsakymas dažniausiai būna – ne, nes dėl to gali vėliau nukentėti vaikas. Manau, kad tai baisi sovietų okupacijos laikų atgyvena. Juk pedagogas taip pat nori, kad vaikui sektųsi kuo geriau.
– Tėvai pasakytų, kad dažnai patys darželių auklėtojai ar mokyklų mokytojai primygtinai siūlo papildomų būrelių. Dažnai tėvai mano, jog tai tik noras užsidirbti. Ar šis įspūdis klaidingas?
– Taip, tėvai dažnai sako, kad pedagogai patys siūlo būrelių ar papildomą lavinimąsi, bet man atrodo, kad reikia dėti brūkšnį ir ieškoti būdų, kaip tinkamai pasirūpinti vaiku dalyvaujant abiem pusėm.
Tėvai turi būti kviečiami į darželių tarybas, tačiau jie ten turi eiti ne savo vaikui išrūpinti geriausių būrelių, grupių, auklėtojų, bet siekdami apginti visuomeninį interesą. Turim būti bendruomenė, o ne vadovautis laukiniu kapitalizmu. Tai per naktį nepasikeis, bet bent jau kalbėti apie tai mes turime pradėti.
– Kapitalizmas pirmiausia reiškia konkurenciją, kur visi būdai tinkami. Ar toks žmonių mentalitetas atsiranda jau darželiuose?
Mes turime vos ne didžiausią rodiklį verslininkų, kurie po bankroto nusižudo arba suserga psichinėmis ligomis. Lietuvoje yra kultūriškai tvyranti nuostata, kad jeigu tau nepasisekė, tai tu esi nevykėlis. Kad viskas, tu turi didžiulę dėmę ant kaktos.
– Mes turime vos ne didžiausią skaičių verslininkų, kurie po bankroto nusižudo arba suserga psichinėmis ligomis. Lietuvoje tvyro kultūrinė nuostata, kad jeigu tau nepasisekė, tu esi nevykėlis. Kad po to jau viskas, tu turi didžiulę dėmę ant kaktos.
Knygoje „Idėjų šalis“ rašoma, kad Izraelyje vaikai nuo pats mažens yra mokomi, kad kiekviena nesėkmė yra puiki galimybė naujai pradžiai. Kai vaikas auga su nuostata, kad aš puikus vien todėl, kad bandžiau, jis vėliau negyvens iš pašalpos koją ant kojos sudėjęs.
Kodėl mūsų kultūroje tokia vertybe laikomas valstybinis darbas, kur saugu, ramu, gali ramiai sulaukti pensijos? Nes jeigu tu bandai ir tau nepasiseks, tai tave suvalgys gyvą. Vaikai, augdami tokioje aplinkoje, nesijaučia saugūs.
– O kaip tą saugumą sukurti? Kaip paskatinti vaikus veikti ir nebijoti kritikos?
– Modernioje pedagogikoje nurodoma, kad net toks sakymas kaip „šaunuolis“ nėra tinkamas. Taip vaikas ima nebesuprasti, kur jam reikia stengtis ir net ima mažiau bandyti, nes bijo, jog nebus pagirtas, jeigu jam nepasiseks.
Na, o jeigu tėvai ir pedagogai giria už konkrečius dalykus, vaikai bandyti nebijo. Kai jiems sakoma ne „šaunuolis, kaip gražiai nupiešei“, o „šaunuolis, nes puikiai suderinai spalvas – dar prieš dvi savaites tu taip nemokėjai“, vaikas skatinamas tobulėti.
