„Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos vadovė mano, kad nuo tada, kai tapo žinoma, koks mokymas efektyviausias, mokykla pasikeitė per mažai. Edukologės nuomone, mokyklose daugelis užduočių turėtų būti pateikiamos žaidimo forma.
Žaisdami vaikai esą daug greičiau išmoksta naujų įgūdžių, daug lengviau įsisaviną naują informaciją. Be to, per žaidimą atsiskleidžia vaikų talentai ir gebėjimai. „Jie gali pastebėti, kokios jų stipriosios savybės, jie moka save tam tikra prasme parduoti“, – teigia A. Landsbergienė.
– Savo pranešime akcentavote, kad žaisti yra labai svarbu vaikams ir ne tik jiems. Bet, kalbant apie vaikus, kokius jų įgūdžius, kurie labai praverstų ateityje, ugdo žaidimas?
Vaikas, kuris žaidžia su kitais, yra priverstas su kitais susitarti, kuo jis bus
– Visų pirma – gebėjimą bendrauti, spręsti konfliktus, nes vaikas, kuris žaidžia su kitais, yra priverstas su kitais susitarti, kuo jis bus. Juk, kai žaidžia penki vaikai, negali visi turėti, tarkime, gydytojo stetoskopo. Reikia išsiaiškinti, kas jį turės pirmas, kas antras. Galbūt kažkas bus daktaras, kažkas pacientas – reikia dalintis vaidmenimis.
Žaidžiant ugdomas ir gebėjimas vadovauti, jis ugdomas visiems vaikams. Jei suaugusieji nesikiša, vaikai susitaria – dabar aš pabūsiu gydytoju, o paskui tu galėsi juo pabūti. Bet galbūt kitą kartą, kitoje situacijoje tas kitas vaikas bus lenktynininkas, jis pirmas važiuos dviračiu. Jei gana mažai kišasi suaugusieji, vaikų lyderio savybės tampa lankstesnės, nes vaikai labai pastebi, kur jų stipriosios savybės.
Kai jie gali pastebėti, kokios jų stipriosios savybės, jie moka save tam tikra prasme parduoti. Jei vaikams mokytoja duoda kokį nors projektą (esame tą pastebėję net su keturmečiais), vaikas sako – aš rašysiu, nes aš gražiai rašau, kitas sako – o aš ieškosiu nuotraukų, nes labai gerai moku ieškoti informacijos. Mes net esame nufilmavę, kaip ketverių metų vaikai sako – labai gerai darau tą, taigi tą ir darysiu, ir taip mes geriau padarysime projektą. Fantastika, ar ne?
– Sakote – jei tėvai per daug nesikiša. Tai koks yra tėvų vaidmuo vaikų žaidimo procese? Ar jie gali labiau pagelbėti, ar pakenkti?
– Iš tiesų, labai smagu, kai tėvai žaidžia su vaikais. Tai yra labai svarbu ir nepaprastai naudinga tiek vaikui, tiek patiems tėvams, nes, žaisdamas su vaiku, tėvas pamato vaiko vidinį pasaulį. Per vaikų įsivaizduojamus herojus, tarkime, kai vaikas „būna“ dinozauru (kai pasiima dinozaurą į rankutes ir sako – aš toks), tėvai pamato, kaip vaikai šneka, kokios jų baimės. Taip atsiskleidžia vaikų vidinis pasaulis. Jei tėtis arba mama sakytų – ne, ne, ne, būk toks dinozauras, tuomet vaikui būtų primetama, ką jis turi sakyti, ką daryti. Taip žaidimas tampa nenuoširdus. Tai yra labai geras rodiklis – jei vaikas pasako, kad nebenori žaisti, tikriausiai primetėme jam per daug. Tada žaidimas tampa prievole.
– O jei vaikų žaidimas pasiekė galbūt pavojingas situacijas? Kaip tada pasakyti „stop“?
– Taip ir reikia pasakyti, jei, tarkim, yra nesaugu arba vaikas kažką laužo. Dažnai tėvai įsivaizduoja, kad laisvė yra anarchija. Ne, laisvė nėra lygu anarchijai. Laisvė yra galimybė ir teisė žaisti tai, ką nori, bet tuomet vaikas turi žaisti gražiai ir pagarbiai, o po to sutvarkyti žaislus. Su vaiku, kuris negražiai elgiasi su kitais, niekas nebenori žaisti. Mes, suaugusieji, esame jau išmokyti, galime bendrauti su kolega, kuris yra labai nekultūringas, nepagarbus ir pan. Vaikai – ne. Vaikai, jei vienas iš „kolegų“ elgiasi netinkamai (nori nuolat dominuoti, nemandagiai kalba), su juo nekalba. Čia turi įsikišti suaugęs ir pasakyti, kad šis vaikas po truputį mokosi žaisti, mes turime būti kantrūs ir pagarbūs, nes jis dar tik mokosi žaisti. Ir su tuo vaiku turime apie tai šnekėti – jei nori, kad su tavimi žaistų kiti, tuomet turi laikytis taisyklių: jie pažaidžia su dinozaurais, tada tu pažaidi su dinozaurais.
Dažnai tėvai įsivaizduoja, kad laisvė yra anarchija. Ne, laisvė nėra lygu anarchijai. Laisvė yra galimybė ir teisė žaisti tai, ką nori, bet tuomet vaikas turi žaisti gražiai ir pagarbiai, o po to sutvarkyti žaislus
– Kai tėvai žaidžia kartu su vaikais, jie turėtų leisti, kad vaikai patys pasakytų savo idėjas ir jas siūlytų, mažiau sakyti savo nuomonę?
– Taip! Tarkime, vaikas žaidžia kaladėlėmis ir stato didžiulį bokštą. Visi vaikai stato, kol nukris. O ką tėvai sako? Sako – oi, tau jau tuoj nukris! Žodžiu, užbėga už akių. Leiskite vaikui statyti tokį bokštą, kuris nukristų, nes tas bokštas, krisdamas, vaiko neužmuš. Bet ką jis supras? Jis supras – aaa, toks bokštas nukrito. Kitą kartą jis statys lygesnį. Jis taip susipažįsta su veikiančiu pasauliu. Tai yra fizika. Visi tie dalykai jam bus nepaprastai svarbūs profesiniame gyvenime ir apskritai gyvenime, jei tik neužbėgsime už akių. Bet ar mes turime jiems duoti kaladėles? Taip.
Ar mes turime sakyti – gal norėtum dabar pastatyti pilį, einam paskaityti knygą apie tai, kokios būna pilys. Vėlgi grįžtu prie to, kad, jei vaikas nežinos nieko apie pilis, jei jis niekada nematė pilies, apie pilį jam nebuvo skaityta, jis nepradės tos pilies statyti. Mes turime padėti vaikui žaisti. Žaidimas nevyksta tuomet, kai suaugęs sėdi ant sofos koją ant kojos susidėjęs ir vaikui nurodinėja – ne, dabar daryk taip, o dabar šitaip. Žaidimas nevyksta ir tuomet, kai suaugęs visai nesikiša, tik žiūri, kad vaikas neužsimuštų. Tikrasis, pats geriausias žaidimas vyksta tada, kai suaugęs žaidžia kartu su vaiku. Puikiai suprantu, kad to neįmanoma daryti visa laiką, suaugę turi ir savo darbų, bet kalbu apie tai, kad toks žaidimas yra pats paveikiausias. Ar reikia visa laiką žaisti? Žinoma, kad ne. Vaikas turi ir pats pažaisti. Bet, jei mes kalbame apie ugdymo įstaigą, kur žmonės dirba ir jiems už tai yra mokomas atlyginimas, tada – taip, žmonės turi žaisti kartu su vaikais.
– Kokią visuomenę užsiaugintume, jei mokykloje būtų daug žaismingiau žiūrima į paprastas užduotis ir mokslinius dalykus?
– Vaikai yra nepaprastai smalsūs. Vaikas nori mokytis, nori atrasti. Pasižiūrėkite, kaip dviejų metų vaikas elgiasi kieme. Jis iš pradžių smėlį kabina kastuvėliu. Tada jis pakabina jo ir meta ant draugo arba pila jį jam ant galvos. Tada žiūri, kokia bus reakcija. Jis tai daro ne dėl to, kad nori pakenkti. Jis eksperimentuoja. Jis atsigula ir žiūri, kaip plaukia debesys. Vaikai pastebi dalykus, kurių mes nepastebime, nes nori suprasti, kaip veikia pasaulis.
Vaikams šimtakojis nėra įprastas dalykas. Vaikai stebisi – o ne, pažiūrėk, koks šimtakojis! Jei vaiko smalsumo nesodiname, o skatiname, lavėja vaiko vaizduotė, plečiasi žodynas, ugdomas kūrybiškumas, susidaro naujos neuronų jungtys. Daugiau kalbu apie ugdymo sistemą, ugdytojus, kurių užduotis yra sutūpti kartu aplink slieką ir sakyti – oho, ką jis čia veikia? Jei nuolat skatiname vaiko smalsumą, kad jis užduotų klausimus, jo nebereikės mokyti, jis ateis į mokyklą ir ten jo ranka visada bus pakelta. Geras mokytojas turi norėti tokio vaiko, nes mokytojo tikslas – ne „supilti“ informaciją, o atsakyti į klausimus.
– Kaip manote, kada galėtų būti tokia ateitis, kai mokykloje būtų kūrybiškai mokoma žaisti? Ar sparčiai judama to link?
– Judama, bet per lėtai. Kada? Labai tikiuosi, kad dar spėsiu tai pamatyti. Mokykla pasikeitė per mažai palyginti su tuo, kiek laiko jau žinoma, kas yra geriausia. Kartais, atėjus į mokyklą, man norisi verkti. Aš noriu matyti mokyklą, kurioje vaikai, susėdę koridoriuje ant grindų, diskutuoja ir pakviečia mokytoją iš klasės, kur jis galbūt kažką aiškina kitai grupelei, kur vieni vaikai pristato projektą, kiti – važiuoja į muziejų ir t. t. ir pan., tokią mokyklą, kur senyvo amžiaus žmonės ateina ir dalinasi savo patirtimi. Ne sėdi susiraukę ir nepatenkinti namuose, o ateina ir sako – kažkada buvau nuostabus fizikas, galiu padėti vaikui, kuriam sunkiai sekasi fizika, nes mokykla yra bendruomenė, ir man svarbu po savęs palikti geresnę Lietuvą, kad iš tiesų ugdymas taptų gyvenimo būdu ir visuomenės centru, o ne įstaiga, į kurią nei mokytojai, nei vaikai nenori eiti, kaip dažnai yra dabar. Tikiu, kad ateina žmonės, kurie tiki, kad jie pakeis Lietuvą. Ir jie ją pakeis.
Kartais, atėjus į mokyklą, man norisi verkti. Aš noriu matyti mokyklą, kurioje vaikai, susėdę koridoriuje ant grindų, diskutuoja ir pakviečia mokytoją iš klasės, kur jis galbūt kažką aiškina kitai grupelei, kur vieni vaikai pristato projektą, kiti – važiuoja į muziejų ir t. t.
– Kadangi mes esame technologijų ir progreso konferencijoje LOGIN 2014, norėčiau paklausti Jūsų nuomonės apie kompiuterinius žaidimus. Iš tiesų daug diskutuojama, ar jie labiau kenkia, ar labiau lavina įvairius įgūdžius. Ką Jūs apie tai manote?
– Jie iš tiesų daug ką lavina. Tai yra nuostabi priemonė, papildanti ugdymą ir ugdymosi procesą. Ar tai yra vienintelė priemonė? Ne. Lygiai taip pat kaip saldainiai neturėtų būti vienintelis dalykas mūsų racione. Bet kartais nepaprastai skanu suvalgyti tą saldainį. Nuostabus chirurgas neatsisakys geriausio skalpelio. Jis nesakys – ne, čia per daug naujoviška, pjausiu su senovišku. Manau, kad lygiai taip pat ir pedagogas nesakys – man nereikia šių technologijų, dirbsiu su lenta. Ne, jei turime tas technologijas, turime jomis naudotis. Tik turime naudotis protingai, įvertinti riziką ir naudą. Bet, kad tai yra fantastinė priemonė, yra faktas.
– Kodėl yra svarbu žaisti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems? Ir ne tik suaugusiems su vaikais, bet tiesiog suaugusiems?
– Nes žaidimas yra pagrindinis inovacijų variklis, nes tai yra gera nuotaika. O visi moksliniai tyrimai rodo: kad pasiektume daugiausiai, visų pirma turi būti sukurtas geras emocinis fonas.
