Apie tai 15min.lt korespondentas kalbėjosi su Romos „Luiss“ universiteto Afrikos ir Azijos islamo šalių istorijos profesore Bruna Soravia.
– Kas vyksta Kaire? Po Egipto pavasario atėjo gūdus islamistų ruduo?
– Dabartinė padėtis Egipte – tai ilgalaikės priešpriešos tarp nušalintojo prezidento Mohamedo Mursi ir gynybos ministro Abdulo Fattah Al Sisi rezultatas. Šiedu valstybės veikėjai atstovauja dviems įtakingiausioms šalies politinėms jėgoms – „Musulmonų brolijai“ ir aukščiausiajai ginkluotojų pajėgų tarybai. Šios politinės stovyklos bandė dalintis valdžia ir įtaka nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
– Kokios priežastys lėmė nors ir įtempto, bet taikingo politinio dialogo pabaigą? Kodėl prasidėjo jėgos fazė?
– Musulmonai kariškius pradėjo kaltinti korupcija ir karinio sąmokslo ruošimu. Kariškiai savo ruožtu užsipuolė „Broliją“ dėl bandymų monopolizuoti valdžią ir apkaltino nesugebėjimu suvaldyti ekonominę krizę. JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry pasisakymas apie Egipto kariuomenę kaip stabilumo faktorių taip pat buvo reikšmingas. Kairas šį pasisakymą interpretavo kaip „drungnos“ JAV administracijos paramos M.Mursi režimui pabaigą.
– Ar yra pavojaus, kad Egipto krizė „uždegs“ visą regioną, persimes į kitas Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybes?
– Aš vis tik manau, kad Kairas sugebės suvaldyti itin sudėtingą politinę situaciją, ir bus išvengta pilietinio karo. Galimas daiktas, šalį supurtys dar viena ar kita galinga politinio žemės drebėjimo banga, kol procesas sugrįš į ramybės fazę. Svarbu tai, kad, pavyzdžiui, dvi Šiaurės Afrikos valstybės, kuriose prieš dvejus metus taip pat vyko susirėmimai, Tunisas ir Libija, atsiribojo nuo egiptietiškojo priešpriešos modelio. Sirija? Manau, kad Sirijos įvykiai galėtų labiau paveikti Egiptą, o ne atvirkščiai.
– Profesore, jūs atidžiai stebite ir analizuojate tai, kas vyksta šiomis dienomis Egipte. Pasaulį sukrėtė žinios apie moterų prievartavimus Kaire. Kodėl politinė priešprieša šioje valstybėje pasireiškia tokiomis kraštutinėmis prievartos formomis?
– Matote, čia esama tam tikrų sudėtingų istorinių dalykų. 90 proc. ištekėjusių moterų Egipte patyrė lytinių organų infibuliaciją, ji oficialiai uždrausta tik nuo 2008 metų. Egipte vyras gali sušerti žmonai „dėl drausmės“. Poligamija čia iki šiol yra įteisinta. Moterys Egipte yra savarankiškos, turi teisę judėti vienos, bet moterų užpuolimų ir seksualinės prievartos aktų pasitaikydavo dažnai. Dėl šios priežasties Kairo metro traukiniuose atsirado vagonų „tik moterims“. Šiaip ar taip, Egipte iki šiol vyravo musulmoniški, tačiau gana liberalūs įstatymai. Tarkime, gretimame Jemene vyrams iki šiol leidžiama vesti nepilnametes mergaites. Vietinė jurisdikcija šią normą teisina tuo, kad musulmonų pranašas esą vedė Aišą, kuriai tuo metu buvo vos šešeri metai.
Pastaraisiais metais Egipte buvo vis dažniau reiškiamos nuomonės dėl griežtesnės moterų laisvių ir teisių kontrolės.
– Ar kas nors pasikeitė, praūžus vadinamajam arabų pavasariui?
– Tarkime, pirmasis Libijos pereinamosios vyriausybės vadovo Mustafa Jalila pažadas buvo sugrąžinti poligamiją. Egipte teisinės normos, ginančios moterų teises, buvo išjuoktos kaip „Suzanne įstatymai“. Juos kažkada įteisino buvusio šalies prezidento Hosnio Mubarako žmona, tikintis sukurti modernaus ir liberalaus režimo įvaizdį. Pastaraisiais metais Egipte buvo vis dažniau reiškiamos nuomonės dėl griežtesnės moterų laisvių ir teisių kontrolės. Pavyzdžiui, „Musulmonų brolijos“ atstovė Azza Al Garf, išrinkta į parlamentą, pareikalavo sugriežtinti skyrybų sąlygas moterims, o mergaitėms suteikti „teisę“ pačioms nuspręsti dėl laisvanoriškos lytinių organų infibuliacijos.
– Kodėl politinių susirėmimų metu Kaire buvo masiškai prievartaujamos moterys?
– Matote, H.Mubarako liberalizmas ir vėlesni 2011 metų sukilimai Šiaurės Afrikoje vienaip ar kitaip išlaisvino žmonių mąstyseną iš tradicinės musulmoniškosios pasaulėžiūros gniaužtų. Garsi Egipto apžvalgininkė Mona Eltahaway, parašiusi susidomėjimo sulaukusią apybraižą „Kodėl mūsų nekenčia?“, moterų situaciją apibendrino taip: „Jeigu moterys suvokė, kad galima priešintis Mubarakui, vadinasi, galima priešintis ir šeimos nariams – tėvui, motinai, broliams.“
– Šie arabų moterų pasaulėžiūros pokyčiai sukėlė vyrų neapykantą?
– M.Eltahaway kalba apie „toksišką kultūros ir religijos mišinį“, kuris yra palankus vyriškajai visuomenei. Arabų pavasario metu moterys, išėjusios į gatves, būdavo gaudomos, išrengiamos, verčiamos jėga atlikti žeminančią nekaltybės patikrą. Pati M.Eltahaway patyrė seksualinę agresiją demonstracijų metu 2011 metais, kai ją iš pradžių užpuolė manifestantai vyrai, o paskui – specialiojo policijos būrio kovotojai.
– Ko, jūsų nuomone, reikėtų laukti Egipte: visuomenės posūkio prie radikalių islamo tradicijų ar sugrįžimo prie demokratijos vertybių?
– Šiuo metu Kaire regime aiškią visuomenės identiteto krizę. Viena jos priežasčių, manau, buvo pradėtas, bet neužbaigtas valstybės modernizavimas. Kita vertus, ryškėja ir pernelyg staigus nusigręžimas nuo senųjų kultūrinių tradicijų. Juk islamas skelbėsi religija, kuri globoja moteris, o ne atvirkščiai.
