– Politinė situacija Kaire, atrodo, lėtai stabilizuojasi. Ar tai, jūsų nuomone, teisingas įspūdis?
– Padėtis Egipte ir toliau labai neaiški. Nepaisant tam tikrų viešų pasisakymų dėl viešosios tvarkos užtikrinimo ir naujojo politinio kurso neišvengiamumo, ateities perspektyvos lieka pakankamai miglotos. Situaciją lemia tam tikri vidiniai ir išoriniai veiksniai.
– Aptarkime juos.
– Svarbiausiu įtampos faktoriumi lieka vidinis susiskaldymas. Prezidento Mohamedo Mursi valdžia prarado tai, ką davė maištas prieš Hosnį Mubaraką – įvairių demokratinių Egipto visuomenės srovių susivienijimą, tam tikrą politinių jėgų kompaktiškumą. Šiandien šalis yra ekstremaliai poliarizuota, nė viena dominuojančių jėgų nebeprisiima politinio dialogo atsakomybės. Prarastas abipusis pasitikėjimas, kuris turėtų būti politinio sambūvio pamatas. Be jo lieka tik įtarimai, ostrakizmas ir galiausiai – prievarta.
– Koks būtų esminis politinis „jeigu“, kad būtų išvengta politinio karo Egipte?
– Svarbiausia ateities užduotis – atstatyti šios ateities bendrumo pojūtį. Teks atsisakyti daugybės radikaliai, kone egzistenciškai, viena kitai prieštaraujančių susibūrimų aikštėse ir pereiti prie aikščių pliuralizmo, kuriame jos pasijustų kaip to paties politinio žaidimo dalyvės.
Tai, žinoma, nebus lengvas procesas. Yra tam tikrų vidinių veiksnių, kurie reikalauja kuo greitesnių sprendimų – tokių kaip prioritetiniai ekonomikos atstatymo klausimai bei skolinimosi tarptautinėse rinkose galimybių ir garantijų užtikrinimas.
– Čia jau kalba eina apie išorinius veiksnius?
– Taip. Kol Egiptas ieškos išeities iš šio politikos akligatvio, kol bandys išvengti tolimesnio padėties aštrėjimo, reikšmingas bus JAV vaidmuo, daug lems ir įtakingos Artimųjų Rytų regiono valstybės, tokios kaip Saudo Arabija, Izraelis, Turkija, Kataras. Išorės parama bus labai svarbi, rengiant situacijos Egipte sureguliavimo planą. Turint galvoje, kad Vakarų pasitikėjimas islamu – kaip vyriausybine politine jėga – nepasiteisino, naujųjų politinių Egipto jėgų tvarumas priklausys ir nuo to, kaip išoriniai dalyviai sugebės paskatinti tokį procesą, kuriame bus vietos ir pasaulietinėms, ir islamo politinėms jėgoms.
– Jūs kalbate apie Vakarų pasitikėjimą islamu. Tai svarbus geopolitikos veiksnys?
– Taip, juk JAV reiškė pasitikėjimą M.Mursi politika. Tai, manyčiau, pastaraisiais metais buvo vienas svarbiausių geopolitinių eksperimentų Artimųjų Rytų kontekste, o gal ir globalioje planetos skalėje. Vakarai atmetė tą įtampos klimatą, kuris susiklostė po rugsėjo 11 tragedijos ir politinę islamo valdžią laikė savo partneriu. Šis partneris buvo demokratiškai išrinktas tradiciškai draugiškoje šalyje, kurios vaidmuo šioje geografinės zonos politinės dinamikos procesuose buvo ganėtinai svarbus.
– Vakarai kažko laukia iš Nobelio premijos laureato Mohammado El Baradėjaus. Bet šis politikas demonstruoja atsargumą.
– Iš to, kas vyksta Egipte šiomis dienomis matome, kad Artimųjų Rytų politikos eksperimentas sužlugo. Dabar teks grįžti prie senų receptų – ieškoti liberalių partnerių, kurie būtų artimi Vakarams. Tarkime, M.El Baradėjus – vienas jų, bet jis taiko ne į vyriausybės vadovo, o į prezidento postą.
Vis tik aš manau, kad šis receptas nėra veiksmingas, nes jame nedalyvauja tos islamo grupės, kurios atstovauja arabų tautų daugumai, juk jų tarpe, matyt, yra ir Egiptas. Nepamirškime, kad „Musulmonų brolija“ praėjusiuose rinkimuose gavo daugumą, ir mes neturime jokių duomenų, kad tos daugumos jau nebėra. Dvidešimt su trupučiu milijonų piliečių, išėjusių į gatves ir aikštes? Tai skaičiavimai, kuriuos atliko ir pateikė opozicija.
