Vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos premjerų Aleksandras Abišala mano, kad Vyriausybę formuojančios socialdemokratų, Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos ir Lietuvos Lenkų rinkimų akcija neturi tvirtų kandidatų į ministrus, kuriuos gintų iki galo.
Duodamas interviu savaitraščiui „15min“ A.Abišala teigė, kad partijos kandidatų į ministrus pavardes turėtų skelbti prieš rinkimus, o ne slėpti juos tol, kol palaimins prezidentė.
– Kaip iš šalies atrodo naujos Vyriausybės formavimas?
– Labiausiai stebina, kad partijos pamiršo savo pagrindinę misiją – siekti valdžios ir taip įgyvendinti programas, už kurias balsavo rinkėjai. Patirties jau sukaupta daug, partijos remiamos mūsų visų pinigais, todėl galėtų tokį darbą dirbti. Tai, kad blaškomasi, ieškoma išorinių kandidatų, rodo, kad siekis būti valdžioje yra savitikslis, labiau savo interesams, o ne tautos lūkesčiams patenkinti.
– Ar rinkėjai prieš rinkimus neturėtų žinoti kandidatų į Vyriausybę pavardžių? Juk balsuojame ne už partijos pavadinimą, o už programą ir žmones – ne šiaip tūkstančius jos narių, o tuos, kurie valdys šalį.
"Darbo partija ministrų neruošia, neleidžia jiems eiti į viešumą, kalbėti, ginčytis, aiškinti, pateikti savo projektus. Deja, ši partija – ne išimtis."
– Brandžiose demokratijose taip ir yra. Jungtinėje Karalystėje net nereikia skelbti, nes opozicija turi šešėlinę vyriausybę. Žmonės jau eidami balsuoti turėtų žinoti ne tik partijų programas, bet ir kas jas įgyvendins. O pas mus dar iki šiol pavardės nežinomos. Prezidento funkcija yra atsijoti visiškai netinkamus kandidatus, bet partijos turėtų būti pasiruošusios darbui.
– Partijų lyderiai net po rinkimų neskuba viešinti pretendentų, teisindamiesi nenorintys sugriauti reputacijos, jei jie kažkam neįtiks.
– Toks argumentas man visiškai nepriimtinas. Eidamas į politiką žinai, kuo ji kvepia, kad gali gauti viešų niuksų, dažnai nepelnytų. Bet toks politiko darbas. Kita vertus, tai tik įrodo, kad nėra tvirtų kandidatų, kuriuos partijos būtų pasiryžusios ginti, jei tikėtų, kad jie yra geriausi žmonės dirbti tose pozicijose.
– Prezidentė pareikalavo, kad Darbo partijai Vyriausybėje atstovautų ne jos nariai. Geriausiai vertinami ministrai iki šiol dažnai būdavo ne partijų nariai – Ingrida Šimonytė, pati Dalia Grybauskaitė. Bet kaip partijai įgyvendinti savo programą, kai deleguojamas žmogus „iš šono“?
– Tai vyksta iš biednumo. Partinė demokratija, o kitokios demokratijos pasaulis nesugalvojo, reikalauja, kad partijos prisistatytų rinkėjams, parodytų, ką gali, ir tai turėtų įgyvendinti. Antra vertus, gali būti išimčių, ypač tokiose nepakankamai brandžiose demokratijose, kaip mūsų. Valstybė gyvuoja tik du dešimtmečius – pusę laiko, kurį Mozė vaikščiojo po dykumą.
Ministrai paprastai įstoja į partijas ir tampa profesionaliais politikais. Apskritai nepritarčiau prezidentės pozicijai ir siekčiau, kad partijų žmonės įgyvendintų programą. Kai kuriais atvejais galima siekti žmonių, kurie dar nėra partijoje, prisidėjimo. Bet pažiūros turi būti panašios, turi būti žinomos jų nuostatos. Kas vyko su ponu Mindaugu Kuklieriumi („darbiečių“ pasiūlytu į žemės ūkio ministrus, – red. past.), buvo visiškas nesusipratimas.
– Į valdžią pretenduojančios partijos po rinkimų pirmiausia ima skirstytis ministerijas ir, atrodo, tik po to rimtai ima ieškoti pretendentų, o specialistų neranda…
A.Abišala mano, kad Vyriausybė formuojančios partijos atėjo dirbti sau, o ne rinkėjams.
– Norėčiau pabrėžti – politikos specialistų. Ne medicinos, ne žmonių, išmanančių, kaip arti žemę ar vairuoti traukinį. Aišku, nėra blogai, jei žmogus yra susipažinęs su sritimi, bet tai nėra labai svarbu. Visame pasaulyje ministerijoms vadovauja politiškai stiprūs žmonės, nebūtinai tos srities ekspertai. Tam yra visa sistema, o jie žino kiekvienos srities pagrindinius strateginius dalykus.
Imkime Eligijų Masiulį, kuris su transportu lyg ir nieko bendro neturi, bet laikomas vienu geresnių Andriaus Kubiliaus Vyriausybės narių. Arba teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Jis tikrai neką išmanė apie kalėjimų sistemą.
– Užsiminėte apie konservatorių M.Kuklierių. Darbo partija, kuri dievagojasi turinti po keletą kandidatų į postus, pakvietė ne šiaip nepartinį žmogų, bet oponuojančios partijos atstovą.
– Ar pažįstate Darbo partijoje žmogų, kuris būtų tinkamas žemės ūkio ministras? Jau nekalbant apie partijos teismus. Politikoje būdama jau aštuoneri metai – tiek renkame ją į Seimą, Darbo partija niekaip nepademonstruoja, kad jos tikslas yra realizuoti programą per buvimą Vyriausybėje. Ji ministrų neruošia, neleidžia jiems eiti į viešumą, kalbėti, ginčytis, aiškinti, pateikti savo projektus. Deja, Darbo partija – ne išimtis. Apie visas partijas galima pasakyti tą patį.
– Kaip vertinate prezidentės sumanymą egzaminuoti kandidatus į ministrus, ar šie susikalba angliškai?
– Aukštojoje politikoje, pradedant Seimo nariais ir jų padėjėjais, dabar nėra ką veikti, gerai nemokant bent dviejų užsienio kalbų. Esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, pasaulis tapo globalus, viduje užsidaryti neįmanoma. Politikai turi būti komunikabilūs ir mokėti ne tik gerai lietuviškai šnekėti. Negalima tikėtis, kad Europa išmoks lietuvių kalbą kaip anglų, ypač turint omenyje būsimą Lietuvos pirmininkavimą ES. Didžioji dalis politikų iki šiol nesuvokia, kokios svarbos yra šitas darbas.
– Ar tuo neturėtų užsiimti partijos, rinkdamos kandidatus, o ne prezidentė?
– Be abejo. Tačiau, man atrodo, tai yra daugiau žiniasklaidos išpūsta sensacija. Ne tik anglų kalba buvo pagrindinis rodiklis.
– Kaip Vyriausybė buvo formuojama prieš du dešimtmečius, kai jums tai teko daryti?
– Politinė situacija buvo kitokia nei dabar, nebuvo partinės sistemos ir nusistovėjusios tradicijos. Buvo Sąjūdis, Komunistų partija ir Seimo struktūros. Paskui Sąjūdis pradėjo skaldytis, formavosi frakcijos, iš jų kilo partijos.
Vyriausybės buvo formuojamos pagal politinį patikimumą ir kvalifikaciją. Kalbant apie mūsų, ketvirtąją, Vyriausybę, didelių ginčų nebuvo – nemaža dalis ministrų liko tie patys, nes buvo apibrėžtas darbo laikas – iki rinkimų. Ji buvo techninė ir laikinoji, jos paskirtis buvo sėkmingai perduoti valdžią naujai išrinktiems žmonėms. Lygintis su dabartine neišeina niekaip.
Toks Vyriausybės formavimo būdas – nei geresnis, nei blogesnis, tiesiog kitoks. Kitokio varianto ir nebuvo. Buvo tariamasi su frakcijomis, ministrai ėjo joms prisistatyti. Kiek pamenu, nė vienas ministras nebuvo praverstas.
Dosjė
Aleksandras Abišala gimė 1955 m. gruodžio 28 d. tremtyje – Intoje (Komijos respublika). Mokyklą baigęs Kaune, vėliau Vilniaus universitete įgijo fiziko diplomą, dirbo Kauno politechnikos instituto Chemijos technologijo fakultete, Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo institute.
1990–1992 m. buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras. 1991–1992 m. trečiojoje – Gedimino Vagnoriaus vadovaujamoje Vyriausybėje ėjo ministro be portfelio pareigas, vėliau keturis mėnesius – iki 1992-ųjų rudens rinkimų – vadovavo ketvirtajai Vyriausybei.
Vadovauja konsultacijų bendrovei „A.Abišala ir partneriai“, yra organizacijos „Junior Achievement Lietuva“ valdybos pirmininkas. Fizikos ir matematikos mokslų daktaras, yra paskelbęs apie 30 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose, 3 išradimų autorius.
