Anot filosofo, masinės kultūros industrijos užmuša žmonių kūrybiškumą ir ilgainiui imame jo stokoti. Esą nebekuriame, nebemąstome, nieko nebesprendžiame ir todėl atbunkame, imame mąstyti klišėmis. „Šį smegenų trenažą ir turėtų skatinti intelektualai, filosofai, menininkai“, – įsitikinęs K. Sabolius. Bėda ta, kad jie ne visuomet būna iniciatyvūs.
Apie tai, kodėl kultūros lygis krenta ir koks intelektualo vaidmuo visuomenėje, K. Sabolių kalbino žurnalistė Raminta Jonykaitė.
– Koks filosofo ir apskritai intelektualo vaidmuo visuomenėje? Galime prisiminti ir antikos filosofų poziciją, atrodo, Ciceronas sakė, kad filosofai, intelektualai neturėtų likti uždarame rate, reikia kalbėtis su visuomene. Kita vertus, galime jausti ir intelektualų, mokslo bendruomenės skepticizmą, atsiribojimą, nenorą kalbėtis, aiškinti kažkokius klausimus.
– Apie antikos laikus pastebėta teisingai. Filosofai buvo ir smerkiami, ir vejami iš visuomenės, ir jų klausoma. Jų lemtis visada tokia dviprasmiška. Prisiminkime patį banaliausią pavyzdį – Sokratą. Jis turėjo milžinišką įtaką klasikinio laikotarpio Atėnuose, bet buvo nuteistas dėl politinių motyvų. Reikia manyti dėl to, kad iškreipė jų pažiūras, privertė kitaip pasižiūrėti į papročius, kultūrą.
Smegenų trenažą ir turėtų skatinti intelektualai, filosofai, menininkai. Įsitikinęs K. Sabolius.
Sakyčiau, tas sokratiškas motyvas yra kaip pavyzdys: filosofas privalo veikti visuomenei. Filosofijos šiandien tikrai labai trūksta, ypač Lietuvoje. Viena vertus, dėl to, kad esame dar labai nebrandi visuomenė ir labai greitai susižavėjome pasikeitusio pasaulio paviršutiniškomis formomis. Pirmiausia – viešąja kultūra, kuri siaubingu greičiu leidžiasi žemyn, pavyzdžiui, tiesiog akyse kiekvieną sezoną televizijos, deja, prastėja. Šiek tiek kritiškesnio, išmintingesnio kalbėjimo maniera vis labiau atrodo nereikalinga.
– Bet kita vertus, ar negalime sakyti, kad iš dalies ir patys intelektualai atsiriboja, nenori kalbėti viešojoje erdvėje?
– Be jokios abejonės, dėl to, kad atrodo, jog niekam nereikia jų balso. Ir jie vis labiau spaudžiasi akademinėje terpėje, kalba tik tarpusavyje arba su studentais. Tai, deja, tam tikras getas. Aš tikiu, kad situaciją galima šiek tiek pakoreguoti ir pakeisti, nes yra kitokių visuomenių. Tiek Prancūzija, tiek Vokietija, net ir Italija, Ispanija, Britanija, mano galva, vis dar ieško intelektualų balso. Žinoma, Amerikoje jau visai kitokia padėtis.
Tačiau vis sunkiau kalbėtis, nes primityvėja auditorija. Ji reikalauja paprastesnio, neigiama prasme suprantamesnio kalbėjimo, kur nereikia nepatogių klausimų.
Holivudas taip suprimityvino arba taip užvaldė žmogaus kritinį mąstymą, vaizduotę, galimybę spręsti ir taip pripratino prie malonumo, kad nebegalime nė akimirkai priimti jokios nemalonios minties, esame pripratę prie lengvumo, švarumo, nerūpestingumo arba, priešingai, prie kriminalų. Bet ne todėl, kad jie mus jaudina, o dėl to, kad nuolat stebina, žavi, suteikia piktdžiugiško pasigėrėjimo: mes žiūrime, kaip girti žmonės vienas kitą žudo, ir aš drįstu teigti, kad, kai tai stebime, patiriame savotišką malonumą. Tai pavirto tokia primityvia malonumo forma – žmogus mėgaujasi svetima kančia. Čia nieko naujo – tai pastebėta nuo gladiatorių laikų.
Šiuolaikiniai teoretikai pastebi dar įdomesnį dalyką. Tai vadinamasis ikonorėjos fenomenas. Ikonorėja (čia sąskambis su diarėja) lietuviškai yra „vaizduriavimas“ – viduriavimas vaizdais. Nebėra jokio poreikio kurti nors kiek protingesnį turinį.
Kodėl? Žmonių dėmesį palaiko ne turinys, o nuolatinis bombardavimas įvairiausio pobūdžio vaizdais. Ir svarbu ne tai, kas yra teigiama, bet kaip dažnai ir kaip ritmiškai tai pasakoma.
Paprasčiausiai mums nuolat kažkas teigiama ir mes nejučia tuo patikime. Dažnai ne kokybė nulemia reklamos įtaigumą, o kaip dažnai ji transliuojama. Laimi tie politikai, kurie nuolat ekranuose, o ne tie, kurie pasirodo vieną kartą ir labai tiksliai pasako kažką kritiško, išmintingo, argumentuoto. Todėl aš manau, kad filosofo ir intelektualo vaidmuo – sugrąžinti sulėtinimą.
– Nejau tada nelieka vietos Jūsų minimam kalbėjimui ir susikalbėjimui?
– Manau, lieka, bet žmonėms nesuteikiama alternatyva. Viešojoje erdvėje trūksta kokybiško kalbėjimo, erdvės ir pačių intelektualų bei kultūros veikėjų iniciatyvos. Trūksta visko.
Žinoma, viskas eina prastyn, bendras lygis labai smarkiai smunka. Žiniasklaida yra labai ciniškas produktas. Niekas negalvoja, kad jeigu šiandien parduodame štai tokio lygio dalyką, po dešimties metų kartelę turėsime nuleisti dar žemiau: jeigu šiandien matai vieną apnuogintą kūno dalį, rytoj reikės dviejų, o poryt – viso nuogo kūno ir jį dar reikės mušti ir t. t. Mes galime, kiek nori, leisti tą kartelę, bet klausimas, kur yra riba.
Dar vienas dalykas – visos šitos kultūros industrijos užmuša žmogaus kūrybiškumą. Mes patys nebekuriame. Geriausias pavyzdys, kuris šauna į galvą, – elektroniniai kalėdiniai atvirukai. Tam skirtose svetainėse gali išsirinkti atviruką su šūkiu, o tada užtenka įrašyti draugo vardą ir išsiųsti. Tokia sausainių formelė – tu niekada neparašysi draugui kažko autentiško.
Tai nesugebėjimas kurti net paprasčiausiose gyvenimo situacijose. Mes galime daugybę dalykų išspręsti visai kitaip, atrasti įdomių pasirinkimų, jeigu pamatysime to vertę. Tai tarsi mentalinis antsvoris, kai ne vaikštai, o, pvz., važinėji, priaugi svorio ir vaikščioti vis sunkiau.
Su mūsų sąmonės ar smegenų procesais vyksta labai panašus dalykas. Mes nemąstome, nekuriame, nesprendžiame ir todėl atbunkame, nebegalime atlikti elementaraus mąstymo judesio. Šį smegenų trenažą ir turėtų skatinti intelektualai, filosofai, menininkai.
– Bet ar jie tai atlieka? Ar nėra tam tikro atsiribojimo?
– Tai labai sudėtinga problema. Matau daug pačių mokslininkų, filosofų, uždarumo, arogancijos, nenoro kalbėtis. Norint susikalbėti reikia stengtis abiem pusėms.
Tai labai sudėtinga problema, tačiau ją būtina turėti omenyje, nes gali atsitikti, kad kada nors tie intelektualai bus nebereikalingi. Aišku, kad mes judame kažkur, į kitokią visuomenę, ir nežinia, kuo tai baigsis. Mes esame labai smarkiai sutrikę. Taip yra visame pasaulyje.
Iš viso neaišku, kiek liko Vakarų kultūrai, esama daug apokaliptinių prognozių, akivaizdu, kad auga kitos civilizacijos ir Vakarų reikšmė menksta. Vakarų stiprybė visada buvo sugebėjimas išlikti intelektualiai atsinaujinančia kultūra. Jei mes tai prarasime, bijau, kad tai reikš šitos kultūros pabaigą.
– O jeigu pažvelgtume kitaip. Gal kita vertus veikia toks, pavadinkime romantizuotas požiūris, jog reikia, kad kažkas kalbėtų, reikia tų, kurių mes klausytume?
– Labai skirtingi dalykai klausyti žmonių ir juos šlovinti. Žmogus linkęs ką nors šlovinti. Nors religijos vertė labai sumenko, iš tikrųjų religiškumo apraiškos niekur nedingo. Pažiūrėkite, kaip žmonės tiki sąmokslo teorijomis.
Labai įdomus amerikiečių tyrinėtojo Williamo Mitchello veikalas „Ko nori vaizdai?“ Jis sako, kad ankstyvuoju laikotarpiu menas buvo suvokiamas kaip maginio mąstymo forma. Nuo bizonų, medžioklės scenų urvuose iki Aušros vartų Marijos – mes tikime, kad vaizdas turi tam tikrą sakralinę vertę.
Šiandien tai niekur nedingo. Vaizdai primeta savo valią ir mes jiems paklūstame. Pažiūrėkite, žmonės stebi Lady Gagos koncertus ir pasiekia beveik religinę ekstazę. Skaičiau labai įdomų sociologinį tyrimą, kad kuo silpnesni žmonių religiniai jausmai, tuo daugiau jie garbina visokius žymius popkultūros žmones. Žvaigždžių, įžymybių kultas tiesiogiai susijęs su vizualine kultūra – gyvenime nesi jo matęs, bet įvaizdis, spindėjimas traukia.
Nemanau, kad kada nors žmogaus prigimtis pasikeis iš esmės, kad jie taps racionalūs, niekuo, išskyrus loginius argumentus, nebetikės. Kol kas tik judame priešinga kryptimi. Pažiūrėkite, tam, kad laimėtum rinkimus, nieko nereikia argumentuoti. Reikia dainuoti, šokti, tam tikru būdu atrodyti, tam tikru būdu juokauti. Žmogaus sąmonė nesikeičia, kažkuria prasme ji kartais net primityvėja.
O filosofai gali sukurti atsvarą, kad būtų išlaikoma pusiausvyra. Žmogus turi du smegenų pusrutulius, reikia, kad veiktų abu. Viena vertus, mes viską labai racionalizuojame, kita vertus, pasiduodame iliuzijų šėlsmui, jomis įtikime. Mano mintis tokia, kad mes niekada neįveiksime iliuzijos protu sakydami „čia netikra, tai mitas“. Aš manau, kad iliuziją galima įveikti tik lavinant vaizduotę, perkuriant tikrovę – štai ką taip pat turėtų daryti menininkai ir intelektualai. Kūrybingumą nuolatos slopina masinė kultūra.
– Tuomet kuo čia svarbu kūrybiškumas, vaizduotė? Kaip paaiškintumėte, kad tai neatrodytų kaip tuščių sąvokų vartojimas?
Kai žmogus mąsto logiškai, svarsto remdamasis intelektu, jis iš tikrųjų veikia paklusdamas jau primestiems modeliams. Jis labai dažnai mąsto kaip kompiuteris, nes kompiuteris veikia pagal užduotą algoritmą. Bet veikdamas kūrybingai, žmogus vieninteliu būdu tampa laisvas. Be jokios abejonės, tas protingas, logiškas, racionalus veikimas labai svarbus.
– Bet čia negalima brėžti priešpriešos?
Priešprieša, viena vertus, yra, bet ji galbūt neteisingai suvokiama. Vakarų kultūra išsiugdė racionalumo kultą, kur mokslas, protas turi nugalėti mitą. Mes tarsi išsklaidome neteisingus tikėjimus. Tačiau mitų kūrimas arba sugebėjimas įjungti savo vaizduotę, atpalaiduoti ją iš tikrųjų padeda mums atsinaujinti ir išspręsti situacijas, kurių mes negalėtume išspręsti vadovaudamiesi tik protu.
Yra neįtikėtinų pavyzdžių. XX a. pirmojoje pusėje gyvenusi amerikiečių rašytoja Helen Adams Keller dvejų ar trejų metų dėl ligos neteko galimybės kalbėti, regėti ir girdėti. Remiantis mūsų visuomenės standartais ji turėjo būti toks neišsivystęs individas, kaip žiauriai kažkur buvo pasakyta, daržovė. Tačiau per savo ir auklės kūrybingumą ji baigė Harvardą, rašė knygas ir tapo politine aktyviste. Protas to nebūtų sugebėjęs, bet jos atrado savą kalbą.
– Bet ar Jūsų minėtas mąstymo, racionalumo kultas neuždaro kelio tokiems stebuklams?
Ne. Tiesiog reikėtų nepamiršti, kad mums dar svarbu ir mokėti naudotis savo vaizduote. Pastebiu, kad perdėtas poreikis racionalizuoti dažnai nustelbia vaizduotę. Dažnai skeptiškai sakoma, kad emocijos ima viršų, o su emocijomis vaizduotė kuria visokias iliuzijas, pabaisas, bet taip nėra. Mes paprasčiausiai nemokame naudotis vaizduote.
– O ką reiškia mokėti?
Būti jautriam. Nemokame naudotis vaizduote dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, dėl tam tikros kultūrinės aplinkos, nes esame įpratę, kad kažkas už mus jau sukūrė, įsivaizdavo, ir tiesiog turime galvoje daug mentalinių klišių.
Kita vertus, mes labai dažnai įsivaizduojame, kai norime patenkinti savo norus, kai esame egoistai. Kai norime svajonėse įgyvendinti savo vizijas, būti turtingi, svarbūs, įdomūs, vaizduotę pajungiame tik labai smulkmeniškam, labai žmogiškai ir niekingam tikslui tapti svarbiam ir įgyvendinti savo egoistinius norus.
– Kalbėjote apie mitą, pasakojimą. Viena vertus sakoma, kad mitus reikia demaskuoti, griauti, kita vertus, teigiama, kad tokie pasakojimai reikalingi. Ką galvojate jūs?
– Juokinga, bet net ir didysis mitų griovėjas Platonas juos pripažino kurdamas juos iš naujo, pvz., Atlantidos mitas yra Platono sukurtas. Jis suprato, kad mitas yra būdas patirti tą tiesą, tik tas kelias turi šiek tiek kitokias taisykles, kurių mes negalime įvertinti protu.
XX a. pastebėta, kad mitinis mąstymas yra tam tikra mąstymo forma ir kad jis nėra miglos pūtimas. Tai tikrovės patyrimo, suvokimo būdas. Riba tarp mito ir to, kas vadinama realybe, arba tarp tikrovės ir vaizduotės iš tikrųjų tokia trapi, kad praktiškai išnyko. Tai nereiškia, kad mitu reikia tikėti kaip faktu. Bet kad mite esama tam tikro tiesos grūdo, būtent tiesos, o ne fakto, akivaizdu.
Menas dėl to ir egzistuoja, kad egzistuoja mitas. Žmonijos istorijoje mitai yra pirmieji meno kūriniai, ir juose atsiskleidžia tiesa, kuri nebūtinai išreiškia dalykų padėtį istoriškai. Jie atskleidžia patyrimą.
Mitai – vienas iš žmogaus egzistavimo pasaulyje būdų ir nereikia manyti, kad juos įmanoma išsklaidyti. Tai toks, sakyčiau, mokslininkų naivumas – galvoti, kad mitai kada nors išnyks.
– Dar norėčiau žvilgtelėti į Jūsų kūrybinę veiklą, kadangi minėjote, kad mokslinė veikla siejasi su kūryba. Kaip pavyzdį paminėjote filmą, kurį kuriate su režisieriumi Ignu Jonynu ir kuris pasirodys rudenį. Tad pasidalinkite patirtimi, kaip tie dalykai, kuriuos analizuojate mokslinėje veikloje, yra svarbūs kūryboje?
– Man kūrybiškumas yra nuolatinė egzistavimo forma ir filosofiją taip pat suvokiu kaip tam tikrą kūrybą, buvimo būdą. Štai kodėl sakau, kad pereiti į kino sritį buvo viena įdomiausių patirčių. Ketverius metus su režisieriumi rašėme scenarijų, tokia dialogo forma. Tuos 70 puslapių perrašinėjome diena iš dienos. Kodėl? Nes mes kūrybos procesą suvokėme kaip tam tikrą dialogą, o ne savo ambicijų tenkinimą. Mes nagrinėjome temą ir gavome kažką, ko neplanavome. Tai vienas iš tų dalykų, apie ką kalbėjome.
Klausiate, kam tas kūrybiškumas? Tam, kad ne vaikščiotum pramintais takais, o nueitum kur kas toliau, negu esi buvęs. Tai rodo Romeo Castellucci spektaklio pavyzdys. Kalbu apie skandalą, kai dėl italų režisieriaus spektaklio pasipiktino katalikų bažnyčia. Aš manau, kad režisierius svarsto religines temas ir tai daro labai autentiškai. Tik autentiškumo klausimas užkabintas ne pro forma, ne nusistovėjusiomis formomis ir būdais, o bandoma atrasti savo kelią.
Kelti klausimus būtina, svarbu būti aktualiam, aštriam, jautriam. Manau, kad vienintelis kriterijus pažinti tikrą meną – pastebėti menininko pastangas būti laisvam ir eiti tiek, kiek jį veda tema.
K. Sabolius yra baigęs klasikinės filologijos studijas Vilniaus universitete, čia įgijo ir filosofijos mokslų daktaro vardą. Stažavosi Paryžiuje, Romoje, Niujorke. Filosofas tyrinėja vaizduotės sampratą, jos reikšmę individui, vaizduotės ir proto santykį. Neseniai šie tyrimai sugulė į monografiją „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“, kurią išleido Vilniaus universiteto leidykla.
