Vizitine savo kortele S.Linkevičius galėtų vadinti nuotraukų ciklą „Modern Cityscapes“, kuriame netikėtais rakursais įamžinti moderniosios architektūros pavyzdžiai. Būtent šios nuotraukos sudomino JAV leidžiamo žurnalo redakciją.
Neseniai jis pradėjo naują projektą „Bus stops“ (liet. „Autobusų stotelės“), kurio tikslas – parodyti, kad mes esame linkę į bendruomeniškumą, tik kartais negalime atsikratyti tam tikrų baimių ar kaukių.
Dėl to stotelėje laukdami autobuso tylime ir pasijuntame nejaukiai, sulaukę paprasto klausimo: „Kiek dabar valandų?“.
S.Linkevičiui – tik 23-eji. Tačiau viso pokalbio metu norisi pasitikslinti – ar tikrai? Abejonių kyla dėl to, kad fotografas kalba ne apie paviršutiniškus dalykus, kurie dar būdingi jo amžiui.
– Kas jūs toks?
– Mane galima būtų vadinti tyrinėtoju. Fotoaparatas man yra įrankis pasakoti istorijas, perteikti mus visus supančią aplinką taip, kaip aš ją matau, o neretai – ir kaip norėčiau matyti.
Kartais realybę norėčiau pagražinti siurrealiais siužetais, manipuliuoti tikrais ir menamais dalykais. XXI amžiuje yra dvi grupės žmonių – tai fotografai ir žmonės, negalintys sau leisti įsigyti fotoaparato. Save galiu priskirti pirmajai grupei.
– Kada jūsų gyvenime atsirado fotografija? Kaip išgryninote, ką norite, mėgstate fotografuoti?
– Fotografija susidomėjau 2007 metais, kai būdamas 16-os sendaikčių turguje įsigijau pirmąjį juostinį veidrodinį fotoaparatą. Tai lėmė daug faktorių – fotografavę, aplinkos žmonės, kūrybiškumo perteklius, paaugliškas savęs ieškojimas.
Tuomet fotografavau tik analogine fototechnika, su draugais naktimis lindėjome apkerpėjusiuose rūsiuose prie didintuvų ir rankas mirkėme ryškaluose, o dienomis lankėme modernių menininkų parodas.
Nuo pat pradžių žinojau, kad mano kryptis – alternatyvioji, moderni fotografija. Manęs niekada nedomino populiarioji fotografija – joje viskas labai gražu, tvarkinga, tačiau paviršutiniška. Ji kaip cukraus vata – valgome, saldu, skanu, bet suvalgius nelieka jokio sotumo jausmo.
Manau, kad bet kuri kūryba turi stadijas – formavimąsį, augimą, brandą. Mano fotografija šiuo metu žengia tik pirmuosius žingsnius – iš formavimosi stadijos į augimą. Kažkoks išsigryninimas to, kas tau patinka, yra laikinas. Su naujais potyriais ateina naujos idėjos, iš kurių gimsta nauji projektai, o tada ir vėl pradedi gryninti.
– Jūsų nuotraukose įamžinti objektai, kurie kitus fotografus mažai domina. Pavyzdžiui, pastatai, tačiau ne istorinė architektūra. Kodėl pasirinkote būtent juos?
– Renkuosi objektus, kurie atspindi mano idėją. Žinoma, neretai būna ir taip, kad pats objektas įkvepia ir generuoja idėją, kurią įgyvendinant ir pats suvaidina pagrindinę rolę. Sąmoningai nesirenku būti kitokiu, kuriu tai, kas man pačiam įdomu. Kartais tai būna labai spontaniška, o kartais ilgai planuota.
– Gal galite plačiau papasakoti apie savo projektą „Modern Cityscapes“?
– Tai yra mano susidomėjimo linijomis, formomis, figūromis ir kitomis geometrinės struktūromis aplinkoje rezultatas. Jau anksčiau atkreipdavau dėmesį į tai, kad mūsų aplinka yra sistema, sudaryta iš įvairių fragmentų, kuriuos sudaro formos ir figūros, pastarosios sudarytos iš linijų. kiekvienas tos sistemos elementas yra nedalomas ir gyvybiškai sistemai svarbus.
Projekto objektu pasirinkau architektūrą, nes ji turi visas man įdomias dedamąsias, kurios vyrauja visoje mūsų aplinkoje – erdvę, spalvą, formą, tekstūrą, linijas ir daug kitų, taip pat yra puikus aplinkos atspindys.
Ji gali būti sukurta iš krūvos elementų, tačiau išlikti minimalia ir estetiška. Gali būti labai spalvota, tačiau skoninga, ją sudaro begalė skirtingų elementų, tačiau ji išlieka vizualiai vientisa.
Ciklo nuotraukos jas žiūrinčiam žmogui leidžia vaizduotėje improvizuoti užfiksuotais objektais – įsivaizduoti juos, kaip nematerialius kūnus, iš kurių galima savaip susidėlioti įsivaizduojamo miesto peizažą.
– Šie jūsų darbai sulaukė nemažo susidomėjimo virtualioje erdvėje. Ar jums tai svarbu? Kodėl apskritai fotografuojate?
– Darbų sklaida man labai svarbi, nes taip sulaukiu grįžtamojo ryšio. Tai motyvuoja kurti toliau. Vargu ar pasaulyje turėtume tiek daug geros kūrybos, jeigu jos autoriai negautų grįžtamojo ryšio. Kartais vienas internete susilauktas nuoširdus komentaras yra puikus įvertinimas už metus darbo prie projekto.
Nesu išsikėlęs konkretaus fotografavimo tikslo, tačiau mane į priekį varo jausmas. Fotografuodamas jaučiuosi geriausiai, žinau, kad esu visiškai atviras prieš save ir darau tai, kas man iš tikrųjų patinka.
– Ar fotografija – jūsų pagrindinė veikla?
– Taip. Be asmeninių projektų, taip pat dirbu su komerciniais. Mano nuotraukų galima įsigyti, tačiau jas platinu ribotu tiražu. Daugiausia pirkėjų iš Lietuvos, tačiau vis daugiau atsiranda užsieniečių.
– Naujas jūsų projektas – „Bus Stops“. Kodėl būtent viešojo transporto stotelės?
– „Bus stops“ šiuo metu vykdomas projektas, kalbantis apie tikrąjį praeivių veidą. Tai bus serija nuotraukų, kuriose įamžinti grupiniai tarpusavyje nepažįstamų žmonių portretai.
Seniau vyravęs mąstymas – geri darbai kalba patys už save, XXI amžiaus kūrybos ir jos komunikavimo srautų kontekste turi būti pamirštas. Šiais laikais menininkams būtų ne pro šalį pastudijuoti vadybą ar viešuosius ryšius
Idėja projektui kilo spontaniškai – stebint stotelėje lūkuriuojančius žmones.
Žmogus iš prigimties yra sutvertas komunikuoti – tam jis turi visus reikalingus organus ir gebėjimus.
Mane stebina tai, kad mes viešosiose erdvėse esame labai uždari, drovūs, neretai išsigąstame, net jeigu kas nors prie mūsų prieina paklausti, kiek valandų.
Tuo metu artimųjų būryje dažniausiai esame atviri ir mėgstantys bendrauti. Kartais susidaro vaizdas, kad žmogus tik išėjęs iš namų užsideda kaukę.
Projekte „Bus stops“ norėjau suvienyti būrį visiškai svetimų žmonių bendram portretui ir parodyti, kad mes esame linkę į bendruomeniškumą, tik kartais negalime atsikratyti tam tikrų baimių ar kaukių.
Viešojo transporto stotelės, kaip fotografavimo vietos, buvo pasirinktos, nes jose žmonių būriai didžiausi, lyginant su kitomis viešosiomis vietomis. Be to, stotelėse žmonės yra priversti stovėti ir laukti, o tai supaprastino fotografavimo procesą.
– Pataisykite, jei klystu, bet galbūt tai savotiškas socialinis eksperimentas: juk būtent stotelėse „sėdi“ nenugrimuoti Lietuvos veidai?
– Kad tai socialinis eksperimentas – tikra tiesa, tačiau, ar visi fotografuojami veidai nenugrimuoti, klausimas.
Jeigu kalbėtume apie grimą, kaip simbolį surežisuotos fotosesijos, tai tokio grimo mano nuotraukose tikrai nėra.
„Bus stops“ projekte vaizduojami žmonės nėra tarpusavyje pažįstami, portretai nėra surežisuoti, užfiksuotos emocijos – natūralios. Galėjau susitarti su krūva draugų ir juos fotografuoti stotelėse pozuojančius. Tačiau vargu, ar tuomet projektas kalbėtų apie tuos pačius dalykus.
– Pasaulyje daug fotografų, kurių darbai virsta stipriais socialiniais aktais. Pavyzdžiui, „Humans of New York“. Gal „Bus Stops“ – vienas tokių?
– „Humans of New York“ – labai šaunus projektas, tačiau jis skiriasi nuo manojo „Bus stops“.
„Bus stops“ – turi atskaitos pradžią ir pabaigą. Tai bus limituoto nuotraukų kiekio projektas, toli gražu neturintis nieko bendro su socialiniu dienoraščiu, kurį primena „Humans of New York“.
Taip pat mano santykis su fotografuojamu subjektu visai kitoks nei minėtame „Humans of New York“. Ten fotografui aktualios žmonių istorijos, o fotografija vaidina antraplanį vaidmenį. Tuo metu aš savo projekte visiškai nesigilinu į žmonių asmenybes ir istorijas, man svarbesnis jų elgesys, emocija.
– Kas jūsų fotografijos įkvėpėjai? Kieno darbais žavitės, galbūt sekate?
– Yra daug talentingų žmonių, kurie mane įkvepia, tačiau man svarbiausia ne jų vardai, o darbai. Žaviuosi žmonėmis, kurie nebijo ieškoti savojo kelio, net kai visiems aplink atrodo, kad jų kelias visai ne ten, kur jie jo ieško.
Taip pat yra ir su fotografija – labiausiai mėgstu kūrėjus, kurie daro kažką visai kitokio nei likę, kažką naujo ir nesuprantamo, bet nuoširdaus, kas su laiku virsta įkvėpimu visuomenei.
– Kaip manote, ar fotografija Lietuvoje vertinama?
Manęs niekada nedomino populiarioji fotografija – joje viskas labai gražu, tvarkinga, tačiau paviršutiniška. Ji kaip cukraus vata – valgome, saldu, skanu, bet suvalgius nelieka jokio sotumo jausmo.
– Turime galerijų, meno centrų, visuomenės susidomėjimą populiariais projektais. Tačiau ar to pakanka?
Dauguma žmonių apie fotografiją vis dar galvoja kaip apie antraeilį užsiėmimą, pomėgį ar išvis laiko švaistymą.
Kita vertus, mūsų fotografijos mokykla yra pakankamai jauna, palyginti su Vakarų šalimis. Be to, galbūt mes nemokame paskleisti apie save žinios.
Seniau vyravęs mąstymas – geri darbai kalba patys už save, XXI amžiaus kūrybos ir jos komunikavimo srautų kontekste turi būti pamirštas.
Šiais laikais menininkams būtų ne pro šalį pastudijuoti vadybą ar viešuosius ryšius, kas platesnėje perspektyvoje, manau, sukeltų ir didesnį visuomenės susidomėjimą menu.
