– Kaip kilo mintis projektui „Beauty remains“?
– Aš jau ganėtinai seniai atkreipiau dėmesį į garažus ir garažų duris. Esu kažkada prie panašių fotografavusi žinomą dainininkę gyvenimo būdo žurnalo viršeliui.
Važiuojant į IKEA yra toks garažų miestelis. Jis pakankamai didelis ir jau nuo kelio matosi, kaip prie atidaryto garažo sėdi du senukai ir žaidžia šachmatais. Jei tik nesninga, būna kiek nors geresnis oras, jie sėdi ir žaidžia.
Vaikščiojau po tą garažų miestelį ir pastebėjau ant vienų durų pakabintą užrašą, kuriame buvo surašyta gal koks 30 durų numerių ir buvo reikalaujama, kad visi nusidažytų vienoda ruda spalva. Tada man kilo mintis, kad reikia užfiksuoti tas duris, kurios bevaikštant atrodo kaip abstrakčios tapybos darbai iš kokios nors parodos. Spalvos intensyvios, nusilupinėjimai, struktūros, tekstūros – jos priminė man matytas parodas, tapytojų abstrakcionistų darbus. Supratau, kad jas privalau užfiksuoti.
– Koks buvo projekto kūrybos procesas?
– Procesas toks ir buvo – eini nuo vienų durų prie kitų ir fotografuoji.
– Projektas „Beauty remains“ sulaukė nemažai dėmesio. Kokių atgarsių teko girdėti tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio?
– Aš tik norėjau užfiksuoti tas gražias duris, kol jos dar neperdažytos ir nesugadintos. Projektą pavadinau „Beauty Remains“ ir įdėjau į savo portfolio tinklapyje „Behance“. Pamažu jis ėmė sklisti po pasaulį. Pirmiausia 17 tūkst. peržiūrų „Bored Panda“ tinklalapyje, tada jį „pasigavo“ blogeriai, kurie rašė apie vizualinę kultūrą.
Aš tik norėjau užfiksuoti tas gražias duris, kol jos dar neperdažytos ir nesugadintos.
Tada projektą pradėjo publikuoti kultūriniai ir meniniai portalai. Projektas buvo patekęs ir į leidinius Azijoje. Kadangi ten su autorinėmis teisėmis nėra taip, kaip vakarų pasaulyje, prieš publikuojant niekas net neatsiklausė manęs.
Nuotraukos perėjo per daugybę leidinių įvairiose Azijos šalyse – Indijoje, Kinijoje, Korėjoje, Vietname, Japonijoje. Šiose šalyse matau prie nuotraukų parašytus hieroglifus, bet net neįsivaizduoju, kas ten parašyta.
Paskui ratas tarsi apsisuko ir grįžo į vakarų pasaulį, juo susidomėjo žinomi, milžiniškus skaitytojų skaičius turintys vizualinės kultūros portalai. „Fubiz“, kuris leidžiamas prancūzų ir anglų kalbomis, taip pat kultinis amerikiečių portalas „This is Collosal“ bei „ELLE decor“.
O kai straipsnis apie „Beauty Remains“ atsirado „Washington Post“ tinklaraštyje „Slate“, kur garažų durų nuotraukos buvo sulygintos su Rothko tapyba, socialiniuose tinkluose juo ėmė dalintis įžymybės. Pavyzdžiui, politikos ekspertas Ianas Bremmeris pasidalino projektu savo „Facebook“ profilyje, o žinomas Holivudo aktorius, laimėjęs Oskarą, bei muzikantas Jaredas Leto – savo „Twitter“ paskyroje. Ne tik žmonės, bet ir žinomos institucijos tokios, kaip tarptautinė dizaino asociacija „AIGA“, Saatchi galerija dalinosi garažų vartų mozaikomis.
Kasdien gaunu laiškus iš nepažįstamų žmonių, dažniausiai menininkų, fotografų iš viso pasaulio, kurie tiesiog sveikina. Net nežinojau, kad egzistuoja tokia bendravimo forma – pasveikinti nepažįstamą kolegą, jeigu patiko jo darbas. Galvoju, gal ir man reikia pradėti rašyti sveikinimus kūrėjams, kurių darbus įsiminiau?
– Kai kurie fotografai sako, kad kasdieniuose vaizduose jie dažnai mato vaizdus, kurie būtų puikios nuotraukos. Ar jums būna tokių momentų?
– Kai dirbi tokį darbą, normalų, kad ir pasaulį matai tokiu kampu. Kadangi aš daugiausia fotografuoju užsakomuosius darbus, tai dažniausiai galvoju ne, kad vienur ar kitur būtų gera nuotrauka, o kaip įvykdyti tam tikrą užduotį.
Kitaip mąstai kurdamas sau, negalvoji kam nors įtikti, patikti. Taip ir šis projektas, kurį dariau sau ir neturėjau didelių planų, kad jį daug kas pamatys ar jiems labai patiks. Čia man pačiai labai norėjosi užfiksuoti tam tikrus vaizdus, kad jie nepranyktų.
- Kokie dalykai fotografijoje jums yra įdomiausi, labiausiai patinkantys?
Visų pirma, visada galvoju, kaip vaizdu sukurti tam tikrą nuotaiką. Apskritai, mano supratimu, bet kokia nuotrauka ar apskritai meno kūrinys geras yra tada, kai jis turi keletą sluoksnių ir gali perduoti kažkokią informaciją skirtingai pasaulį matantiems ir interpretuojantiems žmonėms. Norėtųsi sukurti tokį darbą, kuris patiktų tiek paprastam žmogui, einančiam pro šalį, tiek meno intelektualui.
– Daugelis menininkų sako, kad įkvėpimo semiasi iš aplinkos ar kitų žmonių. O iš kur jūs semiatės įkvėpimo?
– Sunku atsakyti. Negaliu įvardinti vieno konkretaus dalyko, kuris mane įkvėptų. Dažniausiai ateina kažkokia idėja ir tiek. Kūryba man yra kalbėjimas vaizdų kalba apie tai, kas man rūpi, apie pasaulį, kuriame gyvenu.
Šito projekto sumanymas ir užfiksavimas galbūt yra susijęs su Žaliojo tilto skulptūrų nugriovimu. Jaučiausi nusivylusi, gal net šiek tiek kalta, kad nepavyko išsaugoti skulptūrų. Dėl šios priežasties pamačiusi kitą trapų estetinį vienetą iš sovietmečio, pajutau pareigą jį užfiksuoti, parodyti kitą, ne bjauriąją politinę, o estetinę jo pusę, paversti menu, tokiu būdu tarsi jį įmuziejinti.
Šito projekto sumanymas ir užfiksavimas galbūt yra susijęs su Žaliojo tilto skulptūrų nugriovimu. Jaučiausi nusivylusi, gal net šiek tiek kalta, kad nepavyko išsaugoti skulptūrų.
– Pastaruoju metu fotografija labai išpopuliarėjo. Daug jaunų žmonių nusiperka gerą fotoaparatą ir mano, kad yra fotografai, kuria socialiniuose tinkluose savo fotografijos puslapius ir pan. Ką jūs patartumėte šiems žmonėms?
– Gyvename nuostabiais laikais, galime daryti, ką norime. Tai yra puiku. Kiekvienas žmogus gali atrasti savo sritį, kurioje jam sekasi. Tačiau svarbiausia yra daryti tai, kam esi gimęs, kas tikrai patinka. Jei verstumėte žuvį lipti į medį, ji manytų, kad yra visiška nevykėlė. Tai patarti, o tiksliau palinkėti visiems galėčiau tik viena: nebūti žuvimi, bandančia įlipti į medį.
