1998 metais pirmąkart išrinktas Gdynės vadovu nepartinis 50 metų teisės daktaras ir trijų sūnų tėvas W.Szczurekas prieš pustrečių metų vykusius tiesioginius uostamiesčio prezidento (Lenkijoje visi didžiųjų miestų merai vadinami prezidentais) rinkimus laimėjo daugiau nei įtikinamai – 87 proc. balsų.
– Kokia yra W.Szczureko paslaptis, kodėl juo taip beatodairiškai pasitiki gdyniečiai? – nuo tokio klausimo pradedame pokalbį su W.Szczureku.
– Nežinau. Nors iš tikrųjų tai paprasta – reikia mėgti tai, ką darai. Reikia mylėti žmones. Gdynė – išskirtinė vieta. Gdyniečiai didžiuojasi čia gyvendami. Jie suvokia gyvenantys moderniame mieste, turi didelių lūkesčių ir reikalauja, kad mes sunkiai dirbtume.
Miestiečiai iš mūsų laukia idėjų – mes nesikreipiame į juos klausdami, ką turime daryti, bet siūlome savo, nes lyderiai privalo turėti idėjų.
Turime įvairių struktūrų ir būdų pasiekti, kad žmonės galėtų dalyvauti sprendžiant tiek viso miesto problemas, tiek savo gatvės. Juk labai dažnai maža gatvelė ar skveras žmogui yra svarbiau negu didelės investicijos kitame miesto gale.
Turime aukšto lygio mokyklų, gimnazijų ir licėjų – pagal tai esame Lenkijos miestų pirmajame trejete, o tai yra milžiniškas nuopelnas tų žmonių, kurie šią ugdymo sistemą sukūrė.
Gdynės senjorams statome kompleksą, kuriame jie galės aktyviai leisti laiką, lankyti Trečiojo amžiaus universitetą, Aktyvaus senjoro centrą. Mums svarbu, kad šie žmonės jaustųsi reikalingi. Taip pat esame miestas, kuris seniai vykdo palankią politiką neįgaliems žmonėms.
Jeigu norime būti šiuolaikiški, turime būti jautrūs. Šių metų pradžioje patekome tarp 7 Europos miestų ir esame vienintelis miestas iš Vidurio ir Rytų Europos, kurį Europos Komisija apdovanojo už politiką rūpinantis negalią turinčiais žmonėmis. Man tai svarbu.
Esame sukūrę ir modernią socialinės paramos sistemą, ir šiuolaikišką paramos verslui sistemą. Manau, kad tai ir yra mūsų sėkmės paslaptis.
– Bet tai ir net dar daugiau nei Gdynė turi daugybė kitų miestų, bet miesto meras vis tiek taip ilgai neišsilaiko poste. Ar jūsų paslaptis ta, kad esate tikras gdynietis?
– Mano senelis atvažiavo į Gdynę su vienais marškiniais. Kai kilo karas, jis buvo įmonės savininkas, jam dirbo 150 žmonių. Bet tokių istorijų čia daug.
Tarpukariu čia atvyko ir lenkų iš Vilniaus krašto, ir ne tik lenkų. Manau, kad Gdynė ypatinga ir tuo, kad ji visada buvo atvira, daugiakultūrė. Kontaktai visada buvo mezgami per jūrą, žmonės čia galėjo surasti darbą, o tai ne vienam atrodė svajonių išsipildymas. Juk iš čia galima buvo ir laivais išplaukti.
Gdynė ir naujoviška, ir labai dinamiška. Čia turime aukščiausią gyvenimo kokybę Lenkijoje. Lenkijoje kas dvejus metus vykdomi tyrimai „Visuomenės diagnozė“. Tai štai – keliose kategorijos „Geriausiai vertinami miestai, kur patogiausia gyventi“ nurodoma Gdynė. Kaip atviras miestas, užtikrinantis aukščiausią gyvenimo kokybę. Tai man yra modernaus miesto sinonimas.
– Kas jums yra modernumas?
– Šiais laikais modernumas nėra dideli fabrikai, automobilių gamyklos, apskritai pramonė. Tai – naujoviškos plėtros, stipraus ūkio, kuris turi aiškias veiklos kryptis, suderinamumas.
W.Szczurekas: „Miestiečiai iš mūsų laukia idėjų – mes nesikreipiame į juos klausdami, ką turime daryti, bet siūlome savo, nes lyderiai privalo turėti idėjų.“
Pagrindinė miesto veiklos kryptis tebėra uostas, taip pat ir sumažėjusi žvejyba. Tačiau neseniai atidarėme mokslo ir technologijų parką. Jis yra didžiausias Lenkijoje. Jame įsikurs per 300 įmonių. Dauguma jau žinomos, jos kurs naujas darbo vietas, įgyvendins itin modernius projektus.
– Vis dėlto sutikite, kad to per maža, jog po trijų kadencijų valdžioje į ketvirtąją galima būtų įžengti su 87 proc. miestiečių pasitikėjimo mandatu. Kaip jums tai pavyksta?
– Tai mane labai džiugina, bet niekas aklai mumis nepasitiki. Gdyniečiai labai reiklūs. Tik jie jaučia, kad viską darome kartu, o tai yra kitaip negu daugumoje Lenkijos miestų.
Kai einu pasivaikščioti ir kas nors mane užkalbina, mes diskutuojame. Žmogus turi kokį nors pasiūlymą. Todėl vartojame tokią, sakyčiau, specifinę kalbą: o gal mes padarytume tai? Niekas nesako – padarykite jūs, viską darome kartu. Todėl visi čia jaučiasi miesto šeimininkai. Tai irgi yra didelis šio miesto privalumas ir išskirtinumas.
– Kiek valandų dirba Gdynės prezidentas?
– Nemažai. Bet yra toks posakis – daryk tai, ką mėgsti, ir nereikės dirbti. Tai teisingas posakis, aš ateinu į darbą savo malonumui. Iš tikrųjų labai mėgstu savo darbą, tai – geras darbas.
– Vroclavas ambicingas, Gdanskas vadinamas laisvės miestu, o kas yra Gdynė?
– Naujovių miestas. Naujoviškumą įgijęs su genais. Turime nuotrauką, kuri 1920 metais buvo žurnalo „National Geographic“ viršelis, su sarkastišku prierašu: „Čia lenkai nusprendė pastatyti savo Niujorką.“ Tai buvo 1920 metai. Bet jau po 6 metų Gdynė gavo miesto teises, o po 13 metų Gdynės uostas buvo didžiausias Baltijos jūros uostas.
Dauguma miestų auga su ištisomis žmonių kartomis, o Gdynės pokyčių dinamika gali būti palyginta nebent su didžiųjų JAV miestų, kurie iškilo staigiai, istorija. Tai lėmė, kad daugybė miesto elementų išlaikė pasaulinį lygį.
Architektūra buvo moderniausia. Toks stilius tuomet vyravo Europoje. Daugelis miesto ir uosto pastatų statyti laikantis vieningo stiliaus. Pirmiausia atsirado miesto vizija, po to planas, o tik tada išaugo miestas. Tai buvo Gdynės požymis. Kaip ir tai, jog tai buvo ir to meto Lenkijos propagandinis projektas.
Geriausi ne tik Lenkijos, bet ir Europos architektai projektavo šį miestą. Bet nereikia pamiršti, kad tuo metu Lenkija buvo labai neturtingas kraštas, vos atgavęs Nepriklausomybę, tad tų laikų negalime idealizuoti. O Gdynė buvo tas miestas, į kurį žmonės atvažiuodavo ieškoti darbo ir jį čia rasdavo. Tai iš esmės būdinga emigrantų traukos centrams.
Todėl dabar kartu su Gdynės uostu kuriame Emigracijos muziejų. Eksponuosime medžiagą apie lenkus, kurie įvairiais laikais važiavo ieškoti laimės svetur.
– Nepriklausote jokiai partijai. Kodėl?
– Nes myliu šį miestą. Ir Lenkijoje daug kas manęs to paties klausia ir netiki, bet aš esu savivaldoje nuo 1990 metų. Mačiau visas partijas valdžioje, mačiau tai, kas lydi valdžias. Mes eidami į rinkimus vadovaujamės tokiu šūkiu, kuris tarsi oponuoja visoms partijoms: „Mūsų partija yra Gdynė!“
Norėčiau pabrėžti, kad renkant Seimą gdyniečių balsai tarp partijų pasiskirsto panašiai, kaip ir bet kuriame kitame mieste. Bet per savivaldos rinkimus tai atrodo visiškai kitaip. Miesto taryboje, kurioje yra 28 vietos, pagrindinės šalies partijos iš viso gavo tik 7 mandatus. Visi kiti – mūsų. Mūsų sambūris yra sukurtas darbui mieste.
Aš neatėjau taip, kaip kiti ateina į politiką – kai kas nors pavyksta, žmogus patenka į Seimą, tampa ministru. Manęs toks karjeros takelis nedomina. Jeigu norėčiau tokios karjeros, tai turbūt būčiau kokios nors partijos veikėjas. Bet mane domina miestas. Nes tai, ką mes sukūrėme Gdynėje, yra vietinė partija. Turime žmonių sambūrį – juk nedirbu čia vienas, administracija – artimi bendraminčiai. Kitose institucijose taip pat yra žmonių, su kuriais dirbame ne vienerius metus.
– Jums svetima bet kuri ideologija?
– Žinoma, ne. Paradoksalu, bet mes esame tarp Piliečių platformos (valdančioji liberali partija) ir Teisės ir teisingumo partijos (opozicinė konservatyvi partija). Vieni esame liberalai, kitiems artimesnis konservatizmas. Mano artimoje aplinkoje dirba žmonės, su kuriais mane sieja bendros idėjos.
Tai nėra žmonės, kuriuos pasirenku pats, bet visiems jiems rūpi miestas. Šie žmonės į mano aplinką patenka iš nevalstybinių organizacijų, mes pritraukiame visus, kai tik jie savo darbais įrodo, kad sugeba ką nors padaryti.
Kas ketverius metus pakviečiame naujų bendradarbių, nes miestas juk keičiasi. Mūsų veiklos tęstinumas yra specifinis. Kai darbą čia pradėjome 1990 metais, taryboje buvo 50 narių. Mūsų Piliečių komitetas iš 50 mandatų turėjo 47. Iš tų laikų mūsų liko keturi. Bet manau, kad minties tęstinumas ir suvokimas, kad miestas yra centrinė ašis, išliko. Ir tai sukuria specifinę valdymo schemą.
– Vroclavas ir Gdynė kažkuo panašūs. Vroclavo prezidentas Rafalas Dutkiewiczius taip pat nepriklauso jokiai partijai, bet jį renka taip pat gerai, kaip ir jus. Taigi dar sykį grįžtame prie to paties – kokia tokių miesto vadovų, kaip jūs, paslaptis?
– Populiarumas yra svarbus, bet mūsų darbe – ne pats svarbiausias. Mus su Rafalu sieja panaši miesto filosofija. Paradoksalu, bet ir panašus miestų mikroklimatas. Vroclavas irgi yra atviras miestas, tik ieškantis kitų to atvirumo šaltinių. Mums tai – jūra. Kontaktai su pasauliu visada lydėjo Gdynę. Šis elementas lėmė jautrumą ir toleranciją.
Vroclavas po karo kūrė naują miesto tapatybę, integravo senosios Lenkijos piliečius iš jos pakraščių. Jie tapo visuomene, gerbiančia įvairias tradicijas. Manau, kad šiuose dviejuose miestuose labai svarbu tai, jog turime vertybių, kylančių iš atvirumo, tolerancijos, iš suvokimo, kad esame didesnės bendruomenės dalis. Gerbiame kitoniškumą. Tai lemia, kad tokiuose miestuose geriau vystoma ir kultūra, ir verslas. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Jei pasižiūrėtumėte į svarbiausių kultūros įvykių Europoje žemėlapį, ten visada rasite vietų, kuriose vyksta kas nors gero ir versle. Vadinasi, viena veikia kitą. Tai tiesus kelias, kad būtume atviresni ir kitose srityse – steigdami įmones, bendraudami su pasauliu. Kultūra tampa tam tikru šiuolaikiškumo simboliu.
– Lietuvoje būna taip – arba verslas, arba kultūra. O jūs pabrėžiate kultūros ir verslo ryšį. Vadinasi, verslas yra savivaldos partneris ir kultūros srityje?
– Tai svarbu, bet nėra svarbiausia. Lenkijoje daug metų dominavo požiūris, kad santykiai tarp verslo, kultūros ir savivaldos yra tokie – mes kuriame kultūrą, verslas duoda pinigų ir kas nors pavyksta. Šiandien verslo vaidmuo, kaip kultūros mecenatų, yra svarbus, bet nenorėčiau jo pervertinti.
Taip, ūkio plėtra yra visko pagrindas. Nebus įmonių, nebus darbo, kris gyvenimo kokybė. Tačiau noriu pabrėžti kitką – kultūra tampa magnetu ir simboliu.
Štai knyga (paima nuo stalo – aut.) „Polskie symbole” („Lenkijos simboliai”), kurioje – 100 svarbiausių Lenkijos įvykių, žmonių ir statinių. Tai tarsi Lenkija mažoje tabletėje. Kaip jūs manote, kas šioje knygoje atstovauja Gdynei? Ne, tai ne uostas, ne sportas, ne investicijos. Tai – didžiausias Europos operos festivalis!
Jeigu Londone kas nors žino Gdynę, tai tik dėl šio projekto. Išgirdęs tokią informaciją žmogus pagalvos – jeigu jie tokioje vietoje sugeba tai padaryti, jeigu ten atvyksta tie, kurie nori tokios muzikos klausytis, vadinasi, tai turėtų būti įdomi vieta ir gyventi.
 |
| 123rf.com nuotr./Gdynė labai greitai buvo sukurta iš nieko iki didžiausio Baltijos jūros uosto. |
Dalyvavau dešimtyse pokalbių su didžiojo verslo atstovais, kurie ieško vietų investuoti. Labai dažnai klausiama ne to, ar duosime jiems mokestinių lengvatų, ar kelią nutiesime, – kaip prieš 20 metų. Dabar verslininkai klausia, ar mieste saugu, kokia švietimo būklė, kultūros renginių pasiūla, laisvalaikio leidimo formos?
Iš pradžių mane tai stebino. Tačiau verslo žmonės tai aiškina paprastai – įkūrę savo įmonę jie norės pritraukti specialistų, kurie čia gyvens, todėl reikia, kad jie to gyvenimo nevertintų kaip tremties, norėtų čia įsikurti. Jeigu norime į įmonę pritraukti išsilavinusį, gabų, jauną žmogų iš pamario ir Lenkijos, čia turi būti vieta, kur jie turės puikias sąlygas gyventi, veiklos po darbo, o jų vaikai lankys geras mokyklas.
– Be šiuolaikiškumo, tolerancijos, kas skiria Gdynės miestietį nuo kitų lenkų?
– Šypsenos. Įvažiuojant į Gdynę yra riboženkliai, ant kurių parašyta: „Nusišypsok, esi Gdynėje.“ Jei myli savo miestą, o gdyniečiai dažnai pabrėžia mylintys savo miestą, tai yra svarbi savybė.
Varšuvoje kartą sutikau jaunų žmonių grupelę. Buvo puikus oras, susitarėme susitikti pasikalbėti ir buvo labai smagu matyti, kad sostinėje gyvenantys žmonės ant savo automobilių užsiklijavę lipdukus su užrašu, kad jie yra iš Gdynės. Tas pasididžiavimo jausmas, bendrumas yra išskirtinis.
– Lietuvoje sakoma: valdžia be pinigų – prasta valdžia. O kaip Gdynėje? Turite daug pinigų?
– Turime daug, nors norėtume turėti dar daugiau. Kasmet tų pinigų yra daugiau. Prieš 14 metų, kai pirmą kartą rengiau miesto biudžetą, jis siekė tik 340 mln. zlotų. Dabar tai – 1,2 mlrd. zlotų. Tai didelis skirtumas.
Tačiau savivaldai šiuo metu nėra lengva. Problemos dėl švietimo sistemos, socialinės paramos. Kainuoja brangiai ir ne visada efektyvu. Bet iš esmės Lenkijos miestai išgyvena labai gerus laikus. Šansų išnaudojimas yra šios kartos savybė. Ne kiekviena karta tokių šansų turi, o mes gavome, todėl turime juos išnaudoti.
– Jums penkiasdešimt. Ar dar svajojate?
– Aš kiekvieną dieną svajoju. Tai savotiškas menas. Nebegaliu ramiai eiti gatve. Viską, ką matau, norisi pakeisti. Žinoma, pagal galimybes, kurios neretai priklauso nuo finansų. Bet aš jau nemoku vaikščioti gatvėmis ir nesvajoti. Miesto prezidento darbo privalumas yra tas, kad jo svajonės gali būti realizuotos.
Kartais būdamas kavinėje ant servetėlės kažką piešiu, o po kurio laiko tai tampa realybe. Arba sėdime su bičiuliais, kalbamės ir drauge svajojame. Mūsų svajonės yra bendros, o paskui padarome viską, kad jos taptų tikrove. Žinoma, ne viskas pavykta – kaip visur. Bet tokių svajonių, kurios keistų Gdynę, yra daugybė.
– Sakote, kad Gdynė yra miestas iš jūros ir svajonių. Kodėl?
– Na, taip sakoma, net tokia knyga yra: „Gdynė – miestas iš jūros ir svajonių.“ Tai gražus miestas. Bet šiais laikais norint būti drąsiam, reikia turėti svajonių ir drąsos jas realizuoti. Gal tai skamba kiek infantiliai, bet svajonės yra kaip nuolatinis nesotumo pojūtis – norime daugiau, geriau, greičiau. Tai yra ambicijos, bet juk svajonės brėžia tikslus, o ambicijos kuria metodus. Šiandien svajonės be ambicijų baigtųsi nesėkme. Todėl bandome jas suderinti.
Neretai užmerkę akis bandome įsivaizduoti, kaip šis miestas atrodys po 20–30 metų, ar esame teisingame kelyje. Žinome, kad supratimas, kokia neįprasta šio miesto istorija, kaip ją keitė mūsų tėvai ir seneliai, taip pat lemia, jog mūsų kartelė užkelta aukštai. Mes negalime būti blogesni, turime palikti savo pėdsaką žemėje, jeigu tais laikais tokiu tempu buvo sukurti tokie neįprasti dalykai. Juk Gdynė iš nieko paversta didžiausiu Baltijos jūros uostu.
Šiandien esu šio miesto prezidentas. Tai mobilizuoja. Mes dirbame, bet tik tuomet, kai jaučiame bendrumą, galime kalnus nuversti. O jei miestiečiai tai dar ir vertina, mašina iš tikrųjų juda pirmyn.
***
Geriausias Lenkijoje: Prieš kelias dienas lenkiškas „Newsweek“ W.Szczureką paskelbė Lenkijos miestų prezidentų reitingo nugalėtoju. Vertinta ne tik miestų ekonomika (valdžios investicijos, investicijų pritraukimas, verslo klimatas), bet ir kultūra, švietimas, sveikata, bendruomeniškumas.
Sparti plėtra: 1924 m. Lenkija, kurios kroviniai ėjo per laisvąjį miestą Gdanską, norėdama atsikratyti priklausomybės nuo Vokietijos, ėmė statyti uostą Gdynės žvejų kaime, kuriame gyveno 1500 žmonių. Uostą projektavo architektas Eugeniuszas Kwiatkowskis – tas pats, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą projektavo Alytaus tiltą per Nemuną. Jau 1934 m. Gdynė tapo vienu svarbiausių Rytų Europos uostų. 1939 m. Vokietijai okupavus Lenkiją, Gdynėje gyveno jau 120 tūkst. žmonių. Dabar Gdynėje gyvena 273,7 tūkst. žmonių.
Įspūdis: „Lydėjau delegaciją iš Lietuvos į restoraną susitikti su prezidentu W.Szczureku, kuris atėjo anksčiau, ir staiga matome, kaip prie ant suolelio sėdinčio Gdynės prezidento rikiuojasi miestiečių eilė. Prezidentas įsitraukia į diskusiją ir čia pat aiškindamas pradeda kažką braižyti ant laikraščio“, – prisiminė buvęs trakietis, Lietuvos garbės konsulo sekretorius Januszas Dziugiewiczius.
