53-ejų ministro ketverių metų kadencija jau baigiasi, bet jo kuruojamų problemų – atliekų tvarkymo, renovacijos, atsinaujinančių išteklių plėtotės, vandenvalos – tikriausiai užteks dar ne vienam įpėdiniui.
– Balandį kilę debatai dėl naujo Atliekų tvarkymo įstatymo atskleidė nemažai šios srities problemų. Nors Seimas atsižvelgė į kartu su prezidentės veto pateiktus pataisymus, trūkumų tikriausiai dar liks. Ką ir kaip siūlytumėte tobulinti?
– Atliekų tvarkymo sistema nesukuriama vienu įstatymu ar per vienerius dvejus metus. Ji pradėta rimtai kurti prieš daugiau nei 10 metų. Padaryta nemažai – visi žino, kiek uždaryta senų sąvartynų, atidaryti nauji. Negalima paneigti, kad dabartinėje tvarkoje yra neatsakytų klausimų. Įstatymo pakeitimai buvo svarstomi trejus metus, vadinasi, yra apie ką kalbėti.
Už atliekų tvarkymą atsakingos savivaldybės. Vetuotas įstatymas buvo skirtas tam, kad dalyvautų kuo daugiau įmonių. Jis gal netiesiogiai, bet sudarė galimybes monopolizuoti šį ūkį. Atliekų tvarkymas iš principo yra monopolizuotina veikla. Prezidentės pasiūlymu to monopolio kontrolė liko savivaldybės dispozicijoje.
Bet pirminis įstatymo variantas galėjo lemti senos sistemos, kurtos daugiau nei 10 metų, sugriovimą. Negalima griauti to, kas buvo kuriama dešimtmečius. Dabar teisės aktuose yra pakankamai galimybių priimti vienokius ar kitokius sprendimus, pasukti atliekų tvarkymą teigiama linkme.
– Bet dabartinė tvarka vis dar neskatina žmonių rūšiuoti atliekų. Gal praverstų finansinės paskatos? Baterijų ir akumuliatorių supirkimo sistema parodė, jog lietuviams tai – geriausia motyvacija.
– Sąmoningumas neturėtų būti perkamas. Mes visi – gyventojai, įmonės – kuriame atliekas, taigi, turime rūpintis, ką su jomis daryti. Patogu viską dėti į maišelius, bet nereikia užmiršti, jog mes patys atsakingi, kad Žemė gali tapti atliekų duobe. Nemoki – nedarau, nors pats kuriu tas atliekas? Kažin, ar už viską mokėti būtų teisingas kelias. Žmonės turi matyti prasmę.
Nemanau, jog reikia pereiti vien prie to, kad jei atneši, mes iš tavęs supirksime. Kai kurioms atliekoms – pakuotėms, buteliams – tai ir dabar taikoma. Jau seniai Seime diskutuojama, kad užstato mokestį reikėtų pritaikyti plastikiniams buteliams. Bet lazda turi du galus – pinigai supirkimui neatsiranda iš kažkur, produkcija būtų brangesnė.
Nustebo net ministras
– Sunkiai įsibėgėjanti renovacija kelia ne mažesnes aistras. Ekspertų vertinimu, ji gali ne tik sumažinti išlaidas šildymui, bet ir paskatinti ūkio augimą. Kaip Aplinkos ministerija ruošiasi įkvėpti gyvybės šiam procesui?
– Vyriausybės programoje visa pastraipa apie tai parašyta ir, tarp kita ko, paminėtas skaičius 2000. Ką jis reiškia, niekam neįdomu. Iš tikrųjų buvo pasakyta: bus sudarytos finansinės galimybės, į tą skaičių įeina ir švietimo įstaigos. Finansinis mechanizmas sukurtas, europinės lėšos skirtos.
Daugiabučiai modernizuojami pagal kelias programas. 2004 metais buvo patvirtina daugiabučių renovavimo programa. Pagal ją nuo kadencijos pradžios renovuota per 230 namų. Pareiškusiųjų norą yra dar per 200.
Sako, ketverius metus renovacija nevyksta. Išeikime į gatvę ir pažiūrėkime, ar nematyti renovuotų namų. Jau nekalbu apie švietimo įstaigas. Švietimo ir mokslo ministerijos paklausiau, kiek renovuota per šitą kadenciją, – nustebau ir aš, ir jie: per 700 pastatų. Nekalbu apie ligonines ir kitus visuomeninius pastatus, kurių renovaciją finansavo Ūkio ministerija. 2 mlrd. Lt išleista renovacijai ir rekonstrukcijai.
Sakoma, renovacija lėta dėl JESSICA modelio (pagal jį nepasiturintiems gyventojams visas išlaidas nuo projekto parengimo, kredito ir palūkanų, iki techninės statybos darbų priežiūros ir visiško įgyvendinimo kompensuoja valstybė, – red. past.) blogumo. Jis yra geresnis už buvusį savanoriškos renovacijos modelį – kur kas daugiau lengvatų.
Bet kodėl žmonės nesinaudoja šita galimybe? Viešai kalbėdami kadencijos pradžioje padarėme klaidą akcentuodami, kad renovacija bus ekonomikos gelbėjimo planas. Kai kalba eina apie privačią nuosavybę ir žmogus turi prisiimti įsipareigojimus, sakyti, kad gyvenantieji daugiabučiuose turi išgelbėti ekonomiką, buvo didžiulė klaida. Šita priemonė yra pagalba žmogui – jis gauna naudos savo piniginei.
Neužmirškime krizės – 2009 metais buvo sumažinti atlyginimai, pensijos, išmokos, o dar reikia eiti į banką… Renovuotinų daugiabučių gyventojai – daugiausia vyresnio amžiaus, kuriems bankai atrodo baubai, apgavikai. Žmonėms nepakako aiškinimo, kad paskola yra ne žmogui, o butui – jei parduosite butą, ji liks pirkėjui. Baigusieji renovaciją įsitikino, kad buto vertė bent Vilniuje išaugo 30–40 tūkst. Lt.
Nebus tūkstančių renovuotų namų. Bet ar jų reikia? Įrašėme matavimo kriterijus – iki 2020 metų, palyginti su 2005 metais, energijos sąnaudos turi būti sumažintos 20 proc. Kalbėdami apie namus irgi aiškiai nurodėme – vienas namas nėra trys ar šimtas butų. Nurodyta – 3 tūkst. kv.m namas laikomas vienu namu. Gal nereikia tų 20 ar daugiau tūkstančių namų renovuoti, gal renovuokime tik pačius prasčiausius ir pasieksime įsipareigojimą, duotą ES.
Mums formaliai tereikia paukščiuko dėl energijos sutaupymo. Viso kito reikia patiems žmonėms.
Biokuro rinka: tave suvalgys
– Lietuva išties stengiasi energetiškai tapti nepriklausoma nuo Rusijos. Kol naujos atominės elektrinės pamatai dar nepakloti, galime eksploatuoti atsinaujinančius išteklius. Ar valstybė tai rems?
– Dabar atsinaujinančios energijos kaštai yra labai dideli. Saulės energija superkama po 1,8 Lt/kWh (numatoma mažinti iki 1,5 Lt/kWh), vėjo – po 30 ct/kWh, o iškastinių išteklių energijos bazinė kaina – 15 ct/kWh. Jei pereitume vien prie atsinaujinančių išteklių, elektra kainuotų labai daug. Prie to reikėtų eiti, bet įprastinės energijos gamyba turėtų sudaryti nemažą dalį.
Vėjo energetikoje yra normalus ekonominis atsipirkimas, ypatingos paramos šitam sektoriui nereikėtų. Saulės energijos pastovus tiekimas neužtikrinamas, nori nenori reikia jungtis prie tinklų. Atsipirkimas paprastas: jei gamyba neviršija nustatytos normos, iš manęs privalo supirkti po 1,8 Lt, o paskui perku iš bendro tinklo po 40 ct. Tai yra verslas, apie kokias paramas kalbame? Jei tokiu būdu gauta energija naudojama savo reikmėms, ne pardavimui, šiemet numatyta parama iš Klimato kaitos programos. O biokuro gamybą skatiname.
– Tačiau jo perspektyvos irgi miglotos. Statomose biokuro katilinėse pamirštama įrengti šiaudams ir žilvičiams deginti tinkamus katilus.
– Taip tikrai yra. Sukapoto medžio ekonominė vertė yra didesnė. Gerokai palankiau medžius pjaustyti ir kišti į krosnį, negalvojant apie žaliąsias atliekas, šiaudus, nors Lietuvoje yra tiek šiaudų, kad visus namus galėtume šildyti. Tokių katilų yra vienas kitas, jie nedideli. Sudeginus šiaudus lieka 20 proc. pelenų – kur juos dėti? Katilai ir jų priežiūra yra šiek tiek sudėtingesni.
Tai – smulkmena. Yra didesnis povandeninis akmuo – šie katilai padidintų konkurenciją. Kodėl prasidėjo kai kurių įmonių tyrimai? Daromas monopolis. Pasidomėjau, ar apsimoka užsiimti biokuru Lietuvoje – neapsimoka. Tave suvalgys: įkūręs įmonę arba turėsi parduoti didiesiems, arba tavo veikla bus ekonomiškai nenaudinga.
Klimato kaitos programoje esame numatę skirti lėšų produkcijos gamybai. Lietuvoje kirtimo atliekų, šakų kasmet būtų galima paimti 750 tūkst. t. Bėda, kad urėdijos siūlo ne galutinai paruoštą deginti žaliavą, o iš miško paimtą žalią masę. Pernai pasiūlėme rinkai 150 tūkst. t. Nupirko mažiau kaip 100 tūkst. t. Šiemet siūlome 250 tūkst. t – manau, parduosime tik pusę.
Gerai, kad neseniai priimtas Energetikos išteklių biržos įstatymas. Jei bus panaikinta galimybė pirkti tiesiogiai iš savęs, kaip kai kuriuose miestuose atsitinka, ir didieji šilumos gamintojai privalės pirkti tik per biržą… Jei atsiras ir valstybės įmonių, kurios tieks produkciją į rinką, kainas bus galima suvaldyti.
Patogumai kainuoja
– 2007-2013 m. iš Europos Sąjungos biudžeto aplinkosaugai numatyti 4 mlrd. Lt. Ar dalis tų pinigų nepaleidžiama pavėjui? Štai valant vandenį surinktas dumblas džiovinamas, verčiamas granulėmis ir užkasamas į žemę. Danijoje juo tręšia miškus.
– Nė vienoje šalyje nėra paprasta atliekas naudoti žemės ūkiui. Žmogus, išgirdęs valgantis produktą, užaugusį ant dumblo nuotekų, turi nelabai kokių asociacijų. Sistema dabar kuriama. Dumblas gali būti naudojamas laukams tręšti, pirmiausia ten, kur neauginami maisto produktai. Europoje yra šalių ir ūkių, kurie leidžia jį naudoti. Reikia kontroliuoti, ar nelieka pavojingų nuosėdų.
– Ar, vykdant vandenvalos projektus, galvojama, kas įrenginius vėliau išlaikys? Pavyzdžiui, Širvintose, kur dabar gyvena 7 tūkst. žmonių, po 30 metų gali likti 2 tūkst. senukų. Kiek jiems kainuos vanduo?
– Nieko nedarykime, tai emigracija bus dar didesnė. Kiek galima vaikščioti į lauko tualetą? Tam vien šiame finansiniame laikotarpyje skiriama 2 mlrd. Lt. Kad nebūtų taip, jog nebėra kam naudoti, buvo apribojimas skirti lėšas miesteliams, kur gyvena bent 2 tūkst. žmonių. Šioje kadencijoje riba sumažinta riba iki 300 žmonių.
Taip, yra problema. Žmonės buvo nusiteikę: jungsimės, norime vandens. Kai tinklai nutiesti ir reikia prisijungti, kai kurie sako: turiu duobę, į ją pilu ir man viskas labai pigu. Centralizuotas nuotekų tvarkymas yra gerokai pigesnis. Kodėl žmogui pigiau turėti savo duobę? Jei vežtum, kaip priklauso, į šalinimo įrenginius, sužinotum, kiek viskas kainuoja. Įsirengi nuotekų duobę, komisija ją priima, viskas tvarkoje. Bet netyčia duobės dugne atsiranda skylė ir viskas teka į gruntą.
Nuotekų šalinimas centralizuotai kainuoja 3–4 Lt už kub.m, o išvežant, kaip priklauso, be jokių gudrybių, skylių dugne ir išpylimo į griovį, – per 10 Lt. Skirtumas didžiulis.
Visi supranta: jei noriu naudotis paslauga, turiu už ją sumokėti. Kas gali atsitikti ateityje, mažėjant gyventojų? Reikėtų stengtis, kad žmonės neišvažiuotų. Gerindami gyvenimo sąlygas sukursime daugiau galimybių žmonėms likti.
Pateikėme Seimui naują Vandens įstatymo variantą. Lietuvoje akivaizdžiai per daug vandens tiekėjų. Yra 60 savivaldybių, o vandens tiekimo įmonių – per 350. Įstatyme numatyta, kad jų turėtų likti ne daugiau kaip viena savivaldybėje. Didelės įmonės dėl masto ekonomikos visuomet gali efektyviau atlikti savo darbą. Lietuvoje ir tų 60 gal nereikėtų, bet negalima iš karto perlaužti.
Jei efektyviai eksploatuosime vandenis, problemos, kad neliks kam mokėti, nebus.
Postas – lyg universitetas
– Nesate tarp populiariausių nepopuliarios Vyriausybės narių, bet rudenį ketinate kandidatuoti Seimo rinkimuose. Kokių tikitės rezultatų?
– Gyvenime niekuomet neturėjau tikslo būti politiku. Čia patekau ne po pirmo siūlymo. Taip susiklostė aplinkybės ir pagalvojau – gal būtų įdomi patirtis. Tikru politiku nesu ir šiandien.
Tai, kad nesu politikas, greičiausiai turi įtakos ir reitingams. Žmonės nežino, ką darau, kokių principų laikausi.
Dalyvaudamas rinkimuose visuomet tikiesi gero rezultato. Bet pasakyti, kad labai nusivilčiau, jei neišrinktų, negaliu. Vertinu šituos ketverius metus kaip dar vieną universitetą. Patirtis yra milžiniška. Turėjau nuomonę apie politiką, bet pamačius iš vidaus, ji pasikeitė ne į gerąją pusę. Dabar žinau, kaip viskas vyksta, ir tas žinojimas suteikia galimybę daryti įtaką, atitinkamai elgtis.
– Ką veiksite, jei nepasiseks?
Gyvenime buvo daug pasirinkimų, kai reikėjo rizikuoti – priimti iššūkį, įsivelti į kovą. Visuomet pasisekdavo. Neturiu jokio atsarginio varianto, jokios įmonės, kuri manęs laukia, jokio sukurto instituto, kur mane pasodintų iki kitų rinkimų. Neturiu noro dirbti politinėje partinėje struktūroje. Man tai visiškai neįdomu. Po rinkimų bus matyti – nuoširdžiai sakau, išeisiu į gatvę. Tikiu, kad, kaip iki šiol gyvenime, taip ir toliau viskas susiklostys savaime.
Biografijos faktai
G.Kazlauskas gimė 1959 m. vasario 22 d. Panevėžyje.
Po mokslų dirbo LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje, vėliau buvo Vilniaus miesto valdybos Butų ir patalpų skyriaus vedėjas, Gyvenamųjų patalpų skirstymo skyriaus vedėjo pavaduotojas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo grįžo į statybų sritį, kūrė verslo projektus, buvo projektų vadybininkas. Vienas iš pirmųjų didesnių projektų – valstybinio kuro rezervo saugyklos (Vilniuje, prie Gariūnų turgavietės). Vienas didžiausių vykdytų projektų – Klaipėdos PET žaliavos gamyklos statyba.
Į aplinkos ministro postą atėjo iš UAB „Merko statyba“, kuriai vadovavo.
G.Kazlauskas sukūrė šeimą 39 metų 1998-aisiais, turi 3 vaikus. Žmona Renata Kazlauskienė (gimusi 1977 m.) yra renginių organizavimo įmonės UAB „AR Agentūra“ steigėja ir vadovė, vykdomoji direktorė.
