Fotografė toliau varžysis dėl pagrindinio prizo savo kategorijoje, be to, ir dėl pagrindinio Auksinės diafragmos (L’Iris D’Or) prizo, „Sony World Photography Awards“ Metų fotografo titulo bei 25 tūkst. JAV dolerių piniginio prizo ir naujausios „Sony“ fototechnikos. Nugalėtojai bus skelbiami balandžio 23-ąją.
Kalbėdama apie visus profesionalų konkurso nominantus Pasaulio fotografijos organizacijos kūrybos direktorė bei apdovanojimų organizatorė Astrid Megret Motsenigos pažymėjo: „Kaip ir kiekvieną sykį, nominantų darbai atspindi gyvumą, meistriškumą ir įvairovę, būdingą tiek šiandienos pripažintiems fotografams, tiek ir gausėjančioms fotografijos entuziastų gretoms.“
D.Dagienės fotografijos, drauge su kitų nominantų darbais, balandžio 24–gegužės 10 dienomis bus eksponuojamos legendiniame „Somerset House“ meno centre Londone rengiamoje parodoje.
33 metų D.Dagienė gyvena ir dirba Vilniuje. Moteris yra baigusi Vilniaus dailės akademiją. Ji dirba laisvai samdoma fotografe, taip pat dėsto dokumentinę, reportažinę fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje.
Menininkė rengia parodas, yra sukūrusi didelės apimties fotografijų ciklą „Lietuvos kultūros veikėjų portretai”.
– Ką jums, kaip menininkei, reiškia tarptautinės komisijos įvertinimas: buvote išskirta iš daugiau nei 170 tūkst. kandidatų? – fotografės paklausė 15min.lt.
– Šis įvertinimas – tai tam tikras pasitikrinimas, viena kūrybinio kelio stotelė, kurioje išlipi apsidairyti, ar esi teisingame kelyje.
Nuostabu, kai tavo darbas pastebimas tarp gausybės kitų puikių pretendentų, fotografijos pasaulio profesionalų.
Šis įvertinimas – tai tam tikras pasitikrinimas, viena kūrybinio kelio stotelė, kurioje išlipi apsidairyti, ar esi teisingame kelyje.
Labai norėčiau didesnio Lietuvos fotografijos žinomumo pasauliniame kontekste, juk turime stiprias fotografijos tradicijas, taip pat ir naują, entuziastingą fotografų kartą.
Tikiuosi, šiuo įvertinimu šiek tiek prisidėjau prie Lietuvos fotografijos sklaidos pasaulyje.
– Papasakokite apie „Berniuko su lazda" fotografijos seriją: kaip ji gimė? Kodėl jūsų objektyvas nukrypo į vaiką? Ar tame slypi kokia nors metafora, žinia, kurią siunčiate pasauliui?
– Serija „Berniukas su lazda” susijusi su sūnaus gimimu. Kai jis dar buvo labai mažas, dažnas mūsų pasivaikščiojimas baigdavosi ašaromis prie namų, mat taisyklės buvo griežtos: lazdelės, akmenys ir kiti lauko laimikiai lieka už lauko durų.
Kurį laiką net laiptinės valytoja žinojo, kad lazdelių nuo mūsų durų paimti nevalia, nes visos jos yra kolekcijos dalis. Vėliau po derybų su sūnumi lazdelėms atsirado atskiras kampas namuose.
Vieną vasarą, prieš mano gimtadienį, šeimyna ėmė klausinėti, ko norėčiau dovanų. Tuos pokalbius nugirdęs vaikas ir pats labai susirūpino, ką man padovanoti.
Pamenu, kalbėjom apie daiktus, kurių mums nereikia, pigius blizgučius ir širdžiai mielas dovanas. Ir staiga mano herojus apsisprendė, kad padovanos savo lazdeles.
Pamačiau, jog tokių kaip mano serijos herojų pilni parkai, miesto gatvės – tai, ko gero, fundamentaliausias pasaulio pažinimo įrankis vaiko rankoje.
Tai buvo viena iš pačių nuostabiausių dovanų, kokią esu gavusi – 25 lazdelių kolekcija.
Vėliau pastebėjau, kaip dažnai mano fotografijose atsiranda vaikas su lazdele rankoje. Pamačiau, jog tokių kaip mano serijos herojų pilni parkai, miesto gatvės – tai, ko gero, fundamentaliausias pasaulio pažinimo įrankis vaiko rankoje.
– Kodėl šiame blizgučių ir photoshopų pasaulyje pirmenybę teikiate dokumentikai ir reportažui? Kuo šie žanrai jums artimi?
– Dokumentinė fotografija man yra bene įdomiausias ir jautriausias fotografijos žanras. Jau ne pirmus metus dėstau dokumentinės fotografijos kursą. Su dideliu malonumu stebiu studentus, atrandančius ir įsitraukiančius į šį fotografijos žanrą. Tai yra specifinė sritis, ne kiekvienas atranda jos vertę.
– Kaip iš esmės vertinate šiandienę Lietuvos fotografijos mokyklą ir galimybes kurti? Technologijos labiau padeda ar trukdo?
– Šiandienėje Lietuvos fotografijoje pasigendu aktyviai kuriančio jaunimo. Dažnai atrodo, jog vyresnioji fotografų karta turėjo mažiau suvaržytą požiūrį į fotografiją.
Tačiau džiaugiuosi savo dėstymo patirtimi, matau, kad yra talentingų jaunų žmonių, kuriuos norisi paskatinti, įkvėpti pasitikėjimo savimi ir tikėjimo fotografijos svarba.
Mano manymu, technologijos nei padeda, nei trukdo. Kurti gali ir sėdėdamas prie statinės, tačiau, jei nėra vidinės motyvacijos ir noro, nepadės jokia technologinė pažanga.
Nesvajoju apie tolimus kraštus, žinau, kad geriausi darbai gimsta artimoje aplinkoje.
– Ar yra kokia nors tema, kurią trokštate atskleisti fotografijoje? Gal svajonių herojai net ne Lietuvoje?
– Mano fotografijų tema yra žmogaus gyvenimas. Šiuo metu dirbu su įvairaus amžiaus žmonių portretais. Nesvajoju apie tolimus kraštus, žinau, kad geriausi darbai gimsta artimoje aplinkoje.
– Ar pasvajojate, ką veiktumėte, jei taptumėte konkurso nugalėtoja ir gautumėte 25 tūkst. JAV dolerių prizą?
– Tikriausia nupirkčiau fortepijoną arba mažą laivelį. Su pinigais galima ką nors nuveikti, bet galvoti apie juos nėra prasmės.
– O ar fotografijos mene yra seksizmo? Galbūt šioje srityje siekiant rezultatų geriau būti vyru?
– Šiandieniame pasaulyje siekiant rezultatų jau nėra svarbu, esi vyras ar moteris. Svarbu asmenybė, vidinis pasaulis, matymas, išprusimas, jautrumas aplinkai. Kai kuriais atvejais būti fotografe moterimi net ir palankiau, ypač kai reikia pasibelsti į nepažįstamojo duris.
