Kiek daugiau nei metus agentūrai vadovaujantis M.Katinas pripažįsta, kad spręsti opias švietimo sistemos problemas trūksta tiek politinės valios, tiek pačios akademinės bendruomenės noro keistis.
„Investuok Lietuvoje“ vadovas atsakė į BNS klausimus.
– Praėję metai agentūrai buvo rekordiniai. Kokį vertinimą sau skirtumėte, ar viską pavyko pasiekti, ką buvote užsibrėžęs, ateidamas vadovauti įstaigai?
– Jeigu vertinti balu, tai turbūt kokiu aštuonetu įvertinčiau. Aš labiau džiaugiuosi komandos pasiekimais. Vadovas visada investuoja į tolį, o komanda sukuria rezultatus čia ir dabar. „Investuok Lietuvoje“ rezultatai tikrai yra labai geri, įstaiga tokių niekada neturėjo, tad būtų labai nihilistiška juos nuvertinti.
Tie rezultatai iš esmės yra ilgalaikė pasekmė to, kad agentūra ir Lietuva investavo, ieškojo būdų, kaip pritraukti investuotojus ir dabar mums sekasi, nes tas įdirbis ateina iš kelių metų perspektyvos, kai buvo kaupiama patirtis. Komanda stipri ir ta Lietuva dabar yra matoma kitu kampu užsienyje, ir susikūrę kelis klasterius, metus turime tą produktą, kurį siūlome, ir jis yra patrauklus.
Kai viskas prasidėjo, tie produktai dar nebuvo tokie išvystyti ir patrauklūs, ir investicijų pritraukimo procesas buvo sunkesnis.
– Dabar bendrauti su investuotojais yra lengviau, nes galite jiems pasiūlyti daugiau konkrečių dalykų?
– Taip, šiuo metu Lietuvoje yra keli klasteriai: paslaugų centrų, technologinių verslų, kai nereikia įrodinėti, nes atvažiavusius investuotojus tiesiog supažindini su užsienio verslais, kurie patys pasakoja savo patirtį ir Lietuvos privalumus. Tų sektorių išvystymas ir branda padeda Lietuvai konkuruoti tarptautiniu mastu. Sunkiausia yra sukurti naują klasterį.
– Į ką šiemet ketina koncentruotis įstaiga, kokie bus jūsų pagrindiniai uždaviniai?
– „Investuok Lietuvoje“ turi 3 pardavimų komandas: viena jų yra susijusi su paslaugų ekonomika, antroji – su technologijų verslais, o trečioji sritis yra gamyba. Lietuvoje iš tų trijų sektorių gamyba yra silpniausias vertės pasiūlymas. Mano noras yra sukurti proveržį gamybos srityje, nes pirmieji du sektoriai yra veikiantys, mes tikime, kad investuotojų į tas sritis Lietuvoje toliau pritrauksime, o gamyboje, jei nesukursime naujų instrumentų, nepralaušime to ledo, tai nebus taip lengva.
– Kalbant apie veikiančius klasterius, ar jie jau yra užpildyti, ar dar turime potencialo pritraukti didelių IT ar paslaugų sektoriaus įmonių?
– Klasterių įsisotinimas yra dar labai jaunas. Turime keliolika ar keliasdešimt technologinių verslų, nors galėtume turėtų tūkstančius, kaip, pavyzdžiui, Izraelis.
– Lietuvoje jau yra investavusi ne viena pasaulinio lygio kompanija. Viena vertus, tai yra geras ženklas naujiems potencialiems investuotojams, bet ar žmogiškųjų išteklių prasme dar turime ką joms pasiūlyti?
– Rezervų dar turime bent keletui metų. Technologiniuose versluose tie rezervai yra dideli, nes tai yra patys patraukliausi darbdaviai, jauni ir kvalifikuoti žmonės nori dirbti skaitmeninės ekonomikos srityje, ir jie greičiau išeitų iš didelių kompanijų ir mieliau pasirinktų mažas ir inovatyvias įmones. Paslaugų srityje ta branda yra didesnė, bet pagal paslaugų centruose dirbančių asmenų skaičių mes vis dar atsiliekame nuo regiono valstybių. Pavyzdžiui, Vilniuje tūkstančiui gyventojų tenka 50 paslaugų centruose dirbančių asmenų, o tuo metu Prahoje šis rodiklis yra dvigubai didesnis.
Didesnė problema galbūt būtų labai specializuotų žmonių buvimas rinkoje. Jei Lietuva gerai darytų namų darbus švietimo sistemoje, tai mes tikrai neturėtume jokių problemų, ir tas IT specialistų kiekis mūsų neerzintų. Šiandien mes matome, kad įtampėlė yra ir labai aktyviai skatiname universitetus ir įvairias institucijas atkreipti į tai dėmesį ir bandyti padidinti IT studentų skaičių.
– Jeigu padėtis nesikeistų, kiek dar turime laiko, kol tie IT specialistų klodai išsektų?
Su dabartiniais srautais, jei Lietuva nedidins IT studentų skaičiaus, tai po kokių 3-4 metų mes realiai jau turėtume pradėti sakyti investuotojams, kad jau yra įtampa, kad nebus tokio kiekio specialistų. Yra buvęs atvejis, kai buvo užklausta dėl 400 labai specializuotų programuotojų ir mes jau atsakėme neigiamai. Pagal savo rinkos tyrimus matėme, kad būtent tos kvalifikacijos specialistų gal būtų labai sudėtinga surasti.
– Ar mūsų regione yra šalių, kurios tų specialistų turi ir gali nuvilioti investuotojus nuo Lietuvos?
– Šiai dienai Rytų ir Vidurio Europoje nėra tokios valstybės, kuri turėtų labai daug IT studentų ir kažkodėl jų būtų neišnaudojusi. Galbūt galėčiau sakyti, kad Ukraina galėtų dar rasti IT bendruomenę, tačiau dėl natūralių priežasčių, dėl tos valstybės ekonominės padėties, dėl verslo aplinkos niekas ten nenorėtų investuoti ir atidarinėti tarptautinės bendrovės.
– Ar Lietuvos miestuose vis dar trūksta laisvų patalpų? Pernai skelbėte, kad Kaunas dėl biurų trūkumo neteko vieno investuotojo, su kuriuo buvo ilgai dirbta.
– Vilniuje šios problemos absoliučiai nėra, net dabar yra verslo centrų statybos bumas. Jaučiame, kad čia problemų neturėsime dar 5-7 metus. Su Kaunu ta problema kartojasi. Nėra taip, kad Kaunas praranda investuotojus ir jie išvažiuoja iš Lietuvos, bet kai mes siūlome rinktis Kauną, sakydami, kad tai yra puiki vieta, yra universitetai, miesto dydis yra tinkamas, bet jei investuotojai neranda to verslo centro, jie pasirenka Vilnių. Per paskutinius dvejus metus mes bent po trejetą kompanijų per metus bandome atvesti į Kauną, bet dėl biurų pasiūlos nebuvimo jie nusprendžia pasirinkti Vilnių.
– Kaip dėl Klaipėdos? Ar uostamiestyje yra tokių problemų?
– Klaipėda turi didesnį minusą dėl universitetų. Klaipėda turi privalumų dėl gyvenimo kokybės, patrauklumas gyventi yra neblogas dėl jūros, dėl miesto grožio. Bet investicijoms reikia talentų, reikia technologinių, ekonominių žinių. Šiandien Klaipėdoje yra labai silpna akademinių institucijų sritis ir dėl to investuotojai labai atsargiai žiūri į miestus, kur jaučia, kad nėra universitetinių studijų, kurios gali nuolat papildyti ir paruošti jiems reikiamus studentų skaičius.
– Gamybos įmonės Lietuvoje dažniausiai renkasi regionus. Kaip užsienio investuotojai juos vertina, ten esančių darbuotojų kvalifikaciją?
– Gamybos srityje Lietuvos geopolitinė situacija nėra tokia patraukli, kaip, pavyzdžiui, Lenkijos, Slovakijos ar Čekijos, kurios yra arčiau Vakarų Europos. Mes esame patrauklesni Šiaurės šalims, kurios yra pagrindinės investuotojos gamyboje.
– Ko trūksta iki gamybinio klasterio sukūrimo Lietuvoje?
– Viena iš sričių yra talentų buvimas ir jų kompetencija. Atsakymas į regionų vystymąsi yra specializuotai išvystytas švietimo tinklas, kuris stiprina kiekvieno regiono centro specializaciją. Jeigu tokie miestai, kaip Šiauliai, Panevėžys ar Alytus neturi išvystytų švietimo institucijų tinklo, kurios stiprintų pramonės kategoriją, tada nebus taip lengva parduoti galimybę investuoti ten, kur tų darbuotojų bus sunku surasti.
– Kokia šiuo metu yra padėtis jūsų minėtuose regionuose, ar jie turi pakankamai specialistų?
– Mus šiek tiek gelbėja 50 paskutinių metų mūsų patirtis. Lietuva turi senas pramonės tradicijas ir tarp vyresnės kartos žmonių mes dar turime žinių, turime pakankamai inžinierių, kuriuos perkvalifikavus galima panaudoti pramonės įmonėse. Bet kalbant apie didesnius skaičius jaunimo tarpe, tai yra vienas iš apribojimų.
– Kokias pagrindines problemas kelia į Lietuvą besižvalgantys investuotojai?
– Švietimas yra Lietuvos ateitis ir pamatas. Visi atsakymai į klausimą, ar Lietuva bus turtinga, slypi būtent švietimo sistemoje. Šiandien mes spėjame, kad iki 20 proc. Lietuvos švietimo institucijose paruošiamų studentų yra konkurencingi globalioje rinkoje, tačiau nemaža dalis yra visiškai nekonkurencingi. Mums atrodo, kad šalis gali kelti sau tikslą turėti atvirkštinę proporciją – kad 80 proc. baigiančių studijas studentų būtų patrauklūs ir siekiami.
– Apie švietimo problemas kalba ir ekonomistai, verslo atstovai. Jeigu sutinkama, kad problema egzistuoja ir ją reikia spręsti, kas vis dėlto stabdo tą proveržį?
– Yra politinės valios klausimas, yra partijos, kurios atsakingos už šią sritį. Taip pat tai yra pačios akademinės bendruomenės reikalas, ar ji linkusi į pokyčius. Šiandien matome, kad ne visos institucijos yra linkusios keistis, nors situacija rodo, kad nėra taip gerai. Visuose lygiuose yra bandymas palaikyti status quo, nors bendras sutarimas yra, kad švietimo sistemoje reikia radikalių pokyčių.
– Pastaruoju metu nemažai stambių lietuviško kapitalo įmonių išsikėlė į užsienį, kalbama, kad verslas jaučia valdžios institucijų spaudimą. Neseniai Prancūzijos koncernas „Veolia“ tarptautiniam arbitražui pateikė ieškinį prieš Lietuvą dėl neva nusavintų įmonės investicijų. Ar tai turi įtakos naujai ateinantiems ar jau esantiems investuotojams? Ar jie nesusidaro įspūdžio, kad Lietuva yra nepalanki vieta investuoti?
– Čia turbūt tik mums viduje tie klausimai kelia diskusijas. Užsienio investuotojams tai yra per smulkūs įbrėžimai, kurie nesukelia didesnių virpesių. „Veolia“ ieškinys galėtų jų sukurti, bet natūralu, kad kiekvienos valstybės gyvenime kartas nuo karto įvyksta tam tikri konfliktai.
Šitas konfliktas yra senas, turi savo istoriją ir nėra susijęs su klasikiniu investuotoju, kuris per paskutinius 15 metų investavo, sukūrė darbo vietas, eksportuoja ir valstybė su juo nesusitaria. Mes kalbame apie specifinį įrankį, kada užsienio kapitalo įmonė įėjo į monopolinę rinką. Mums tokie pavyzdžiai nekoreliuoja su investicijų pritraukimo veikla.
– Įstaigai vadovaujate daugiau kaip metus. Prieš jus buvę vadovai ne visi išėjo taikiai, būta konfliktų ir su Ūkio ministerija. Ar jūs nejaučiate spaudimo iš šalies priimti vienokius ar kitokius sprendimus dėl investuotojų pritraukimo?
– Ne, spaudimo nejaučiu. Natūralu, kad darbo pradžioje buvo kažkiek turbulencijų, kol vyko susidirbimas. Bet aš vadovaujuosi airių logika, kuri sako, kad jei norime turėti stiprią instituciją, labai svarbu išlaikyti tam tikrą jos nepriklausomumą, kad ji galėtų dirbti nepriklausomai nuo to, kaip kam sekasi ir kas būna išrenkami į valdžios struktūras. Jeigu mes sakytume, kad mums vieni politikai tinka, o kiti netinka, tai natūralu, kad kas 4 metus reikėtų uždarinėti kai kurias institucijas.
Jeigu kažkas prašytų arba reikalautų dalykų, kurie kenkia šiai agentūrai arba investicijų pritraukimui, ta aš, saugodamas ją ir saugodamas jos sėkmės istoriją, viešai apie tai papasakočiau. Bet šiai dienai tikrai jokių problemų neturiu.
– Ačiū už pokalbį.
