Praėjusio dešimtmečio pradžioje virė panašios diskusijos – dėl Irako galimai turimo masinio naikinimo ginklo. Jų kulminacija tapo ataka prieš Bagdadą 2003 m. kovo 19 d. po nepatenkinto ultimatumo diktatoriui Saddamui Husseinui su sūnumis Uday ir Qusay per dvi dienas pasiduoti ir palikti šalį.
„JAV žmonės ir mūsų draugai bei sąjungininkai negyvens su neteisėtu režimu, kuris kelia grėsmę taikai masinio žudymo ginklais. Sutiksime šį pavojų dabar su savo kariuomene (…), kad nereikėtų jo sutikti vėliau su ugniagesių, policijos ir medikų armija savo miestų gatvėse“, – tą vakarą pareiškė JAV prezidentas George'as W.Bushas.
Jis taip lakoniškai apibrėžė atakos tikslą: nuginkluoti Iraką, išlaisvinti jo žmones ir apsaugoti pasaulį nuo rimto pavojaus. Tačiau jau 2004 m. speciali JAV tyrimo grupė paskelbė neradusi įrodymų, kad S.Husseinas turėjo masinio naikinimo ginklų.
„Smūgiai turėtų būti pirmiausiai į karinius taikinius: įrenginius, vilkstines. Tikimybė, kad per tokius antskrydžius žūtų civilių, išlieka. Tokiu atveju naudingumo koeficientas būtų labai abejotinas."
Vis garsėjant kalboms apie galimas atakas prieš Siriją, Maskva įspėjo amerikiečius „nekartoti praeities klaidų“ – invazijos į Iraką.
– Prieš amerikiečiams 2003-iųjų atakuojant Bagdadą virė diskusijos dėl Irako neva turimo masinio naikinimo ginklo. Ar matote paralelių su dešimtmečio senumo situacija?
– Mano akimis, situacija jei ne diametraliai priešinga – taip nedrįsčiau teigti, – tai labai skirtinga. Skirtumų yra daugelyje lygmenų. S.Husseino režimas, kai buvo nutarta jį nuversti, nevykdė jokių aktyvių karinių veiksmų šalies viduje prieš savo piliečius. Kurdai tuo metu jau gana saugiai, praktiškai dešimtmetį, gyveno pietuose, šiitų sukilimas buvo seniai numalšintas.
Aktyvus bet kokio konvencinio ar nekonvencinio ginklo panaudojimas prieš savo piliečius nebuvo pretekstas nuversti S.Husseiną. Jis buvo nuverstas remiantis pirmiausia režimo grėsme išorei – tiek JAV, tiek apskritai regionui.
Dabar Sirijoje vyksta pilietinis karas, yra aiškios pusės: viena – režimas ir jo šalininkai, kita, gal kiek amebiška, – oponentai. Kalbame apie daugiau nei 100 tūkst. žuvusių žmonių – tiek civilių, tiek maištininkų ir karių. Situacija visiškai kitokia. Irako atveju išorės įsikišimas atrodė sunkiai pateisinamas, nes grėsmė buvo labiau verbali nei akivaizdi. Sirija galbūt nekelia grėsmės pasaulio bendrijai – režimas negrasina ką nors užpulti, per pastaruosius kelis dešimtmečius Sirija nieko neužpuolė.
Žiūrint per JAV vyriausybės prizmę, didžioji strategija, gyvavusi vadovaujant respublikonų administracijai, ypač neokonservatyviajai respublikonų daliai, buvo JAV galios atkūrimas ir įtvirtinimas pasaulyje. O demokratų valdžia Baracko Obamos asmenyje dar per pirmą vizitą į Egiptą vienareikšmiškai pasakė: bus veikiama ne per konfrontaciją ar karinius veiksmus, o per diplomatiją ir siekį kalbėtis. Dabar matome, kad nuo šitos retorikos truputį atsitraukiama, tačiau bet kuriuo atveju administracijos, jų veikimo metodai ir siekiai strateginiame lygmenyje yra labai skirtingi.
 |
| Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, Azijos ir Afrikos centro vadovas dr. Egdūnas Račius |
Pridėkime ir tai, kad rusai Irako nesilaikė taip, kaip laikosi Sirijos. Rusijai gal ir buvo gaila tam tikra prasme prarasti Iraką, bet ji jo ir neturėjo. O kalbant apie Siriją, prisiminkime, kad Ladakijoje yra didžiulė ir vienintelė Viduržemio jūroje Rusijos laivyno bazė, kurią ji automatiškai prarastų. To Rusija nenori leisti.
– Turbūt neatsitiktinai būtent Rusija, nepritarianti B.al Assado nuvertimui ir atakoms, viešumoje veda paraleles su Iraku ir baugina, kad amerikiečiai gali sulaukti panašaus rezultato.
– Rusija šia prasme yra nuosekli. Ji nekaitalioja savo pozicijos partnerių atžvilgiu. Sirijos neišduoda, jei taip galima pasakyti, net akivaizdžių režimo veiksmų prieš savo piliečius akivaizdoje. Galime prisiminti Rusijos veiksmus Šiaurės Kaukaze, kurie, atrodo, buvo jei ne netoli genocido, tai sunkiai paaiškinami tarptautinės teisės. Šia prasme Rusijos retorika, kartu ir veiksmai yra labai nuspėjami. Būtų keista, jei Rusija būtų nutarusi jau seniau išduoti, parduoti Siriją.
Nors, jei JAV pasiūlytų mainais kažką labai stambaus – Rytų Europą, Lietuvą ar kitus kraštus, Rusija galbūt galėtų nusileisti. Bet panašu, kad JAV tokio pasiūlymo dar nepadarė.
– Ko dabar galima tikėtis?
– Visko nuo A iki Z. Vieša informacija yra prieštaringa. Girdime aukščiausius JAV pareigūnus grasinant ir skelbiant „tuoj tuoj tuoj“ – gal dar ne taip tiesiai ir ultimatyviai, kaip buvo Irako atveju, kai buvo nustatyta data. Ypač jei prisiminsime 1991 m. Kuveito okupaciją – tada buvo aiškiai pasakyta: „Prašom iki sausio 15 d., kitaip imsimės veiksmų.“ Kol kas šitos retorikos negirdime, bet girdime labai stiprius grasinimus.
View Larger Map
Kita vertus, JAV kariškių sluoksniuose atsargumo labai daug, kad nebūtų galvotrūkčiais lekiama į dar vieną konfliktą, kurio padariniai JAV gali būti jei ne pražūtingi, tai tikrai nepalankūs. Nuversti nuspėjamą režimą, kad ir kokį brutalų, ir leisti Sirijai panirti į pilietinį karą, per kurį galbūt žūtų dar keli šimtai tūkstančių žmonių, laimėtojų nebūtų arba laimėtų JAV itin nepalankios jėgos… JAV turi pagalvoti, ar verta įsivelti į tai.
„JAV kariškių sluoksniuose atsargumo labai daug, kad nebūtų galvotrūkčiais lekiama į dar vieną konfliktą, kurio padariniai JAV gali būti jei ne pražūtingi, tikrai nepalankūs."
Žinoma, JAV neveiks vienašališkai. Jei jos suburtų plačią koaliciją – ne tokių valstybių kaip Lietuva ar Latvija, bet realių pasaulinio lygio veikėjų, galėtų sau leisti tam tikrus veiksmus. Bet nepanašu, kad Kinija ar Rusija pasiduotų JAV. Prancūzijos, Vokietijos ar Jungtinės Karalystės apsisprendimas būti JAV stovykloje šiuo klausimu dar nebūtų pakankamas bet kokių karinių veiksmų legitimavimas.
Nesakau, kad jų negali būti, ypač smūgių iš oro, bet tie smūgiai turėtų būti pirmiausiai į karinius taikinius: įrenginius, vilkstines. Tikimybė, kad per tokius antskrydžius žūtų civilių, išlieka. Tokiu atveju naudingumo koeficientas būtų labai abejotinas.
Net neabejoju, kad JAV administracija ir karinė vadovybė skaičiuoja ir galimai žūsiančius žmones – tūkstančiais, galbūt šimtais tūkstančių. Ar JAV ryžtųsi įsivelti į tokį neabejotinai nepopuliarų konfliktą? Viduje antpuolis tikrai nebūtų sutiktas palankiai. Daugiau nei dešimtmetį dalyvauti tokiuose alinančiuose konfliktuose, kaip Irakas ir Afganistanas, sudėtinga, o dar tikėtis palaikymo iš piliečių…
– Ar dabar tiek kariniams, tiek diplomatiniams veiksmams ne vėlu? Juk seniai buvo galima bandyti išvengti ir tų 100 tūkst. žuvusiųjų, ir kone 5 mln. pabėgėlių, kurie tapo didele našta ir galvos skausmu aplinkinėms šalims. Panašu, kad tuos, kurie nespės pabėgti, išžudys pačioje Sirijoje viena ar kita pusė.
– Diplomatinės pastangos, dedamos tariantis su maištininkais ir režimu, galėjo būti gilesnės ir pirmiausia nukreiptos į maištininkų pusę. Pastangos suvienyti režimui oponuojančias grupes buvo bevaisės. Nėra fronto, kuris galėtų būti traktuojamas kaip vieninga opozicija režimui. Atrodo, kai režimas sutikdavo dalyvauti derybose, viena ar kita grupė, o dažniausiai kelios atsisakydavo dalyvauti. Šia prasme JAV, kitos suinteresuotos jėgos nepadarė visko, kad įtikintų opoziciją sėsti prie derybų stalo. Matome, kad opozicija nuolat reikalauja JAV ar Vakarų tiekti ginklus. Opozicija, įvairios grupės suinteresuotos ginklu nuversti režimą, o ne kaip nors modifikuoti politinę situaciją, kad galbūt režimui būtų suteikta įtaka pereinamuoju laikotarpiu.
Kita vertus, svarbiausias išorės žaidėjas yra Rusija. Matyt, JAV nepasirengusios arba nesugeba pasiūlyti kažko, ką Rusija priimtų mainais už Sirijos išdavimą. JAV diplomatinis darbas akivaizdžiai praloštas. Ne tik Sirijos, bet ir Rusijos atžvilgiu dabartinė JAV administracija pralaimi visus mūšius, galima sakyti, ir karą. Perdėm nuolaidžiaudamos Rusijai, JAV nesugeba jos priversti, perkalbėti, kad pritartų vieniems ar kitiems veiksmams.
– Jei B.al Assado režimas būtų nuverstas, ką prognozuojate Sirijai – Egipto, Libijos įvykius?
– Tik Libijos. Negalima spekuliuoti, lyginti – lygiai taip nebus. Bet galimas Libijos scenarijus – visiškai žlugusi valstybė, kurios valdžia nekontroliuoja praktiškai nieko, yra daug konfrontuojančių ginkluotų grupių. Aš dar sustiprinčiau: Libijos žmonių atmintyje išliko geras pusmetis, nors ir labai brutalus. Sirijoje kalbame apie pustrečių metų – sustiprėjusios, ryšių užsienyje turinčios įvairios grupuotės dar mažiau bus nusiteikusios atsisakyti ginklų ir galių teritorijose, kurias sugebėjo užgrobti. Šia prasme – bent teoriškai kalbant, tikėtinas blogesnis Libijos scenarijus.
„JAV su partneriais turėtų ryžtingiau pradėti spausti pirmiausia opozicines grupes. Ne ginkluoti, o spausti, kad sėstų prie derybų stalo."
Turbūt nuskambės keistai, bet Egipto scenarijus būtų didžiulė šventė ir atgaiva. Egipte nieko neįvyko ir nevyksta, išskyrus daugybę nužudytų žmonių. Bet tam tikra tvarka – geležinė, karinės chuntos yra. Libijoje nieko panašaus nėra. Galimybė, kad taip nutiktų, lieka.
– Kokią matote išeitį?
– Idealistinis „mes už taiką visą laiką“ – ne atsakymas. Sakyčiau, kad JAV su partneriais turėtų ryžtingiau pradėti spausti pirmiausia opozicines grupes. Ne ginkluoti, o spausti, kad sėstų prie derybų stalo, kad įvyktų spalį numatytos Ženevos derybos ir kad visos suinteresuotos pusės ten būtų. Rusiją, gal net Kiniją reikia spausti, kad taptų proaktyvesnė, ne taip, kaip dabar, kai yra pasyvi, net neaišku, ar tiesiogiai remia režimą, ar ne, tik faktas, kad neremia karinės intervencijos.
Negaliu pasakyti, kiek pastangų buvo įdėta. Galbūt tiek opozicija, tiek Rusija su Kinija daug kartų buvo kalbintos, buvo siūlyta morka, lazda ir dar kas nors, bet jos atsisakė. Nieko negali padaryti, jei tai yra užsispyrimas.
Padėtis be išeities gali tęstis ilgiau. Jėgų balansas virsta į režimo pusę. Jei opozicija nebus suinteresuota arba susivienyti, arba sėsti prie derybų stalo, tikėtina, kitąmet šiuo laiku sunkiai bekalbėsime apie realią opoziciją. Tai taps gal ne visai kaip Čečėnija ar Dagestanas, bet kažkuo panašiu.
