– Jūsų nuomone, ar aukštojo mokslo institucija Lietuvoje gali būti pelningu verslu? – pokalbį su N.Pačėsa pradėjo 15min.lt.
Per visą laiką buvę savininkai nepaėmė nė lito iš mūsų pelno. Nesvarbu, kiek mes uždirbome, visi pinigai buvo investuoti į universitetą.
– Taip, aukštasis mokslas gali būti pelningas verslas. Jo nebūtina dotuoti. Nesvarbu, kas buvo mūsų savininkai, mes niekada nebuvome dotuojami. Norvegijos BI verslo mokykla ir Norvegijos valstybinis fondas „Inovation Norway“ padarė pirminį įnašą, tačiau mes visą laiką dirbome pelningai ir turėjome išsilaikyti patys.
Ar aukštojo mokslo institucija gali būti tokia pelninga, kad į ją norėtųsi investuoti? Greičiausiai ne, nes yra daug pelningesnių ir įdomesnių verslų.
– Nepaisant to, neseniai pagrindiniu ISM akcininku tapo įmonių grupė „Arvi“. Kodėl įvyko šie pokyčiai?
– Priežasčių yra keletas. Jos šiek tiek susijusios su buvusių savininkų ilgalaike perspektyva. Atėję į Lietuvą ir įkūrę „Biznio mokymo centrą“, o vėliau ISM verslo mokyklą, BI ir „Inovation Norway“ niekada to nedarė siekdami finansinės grąžos. Jų atėjimas buvo susijęs su misija posovietiniame krašte diegti gerąją verslo studijų praktiką.
Per visą laiką buvę savininkai nepaėmė nė lito iš mūsų pelno. Nesvarbu, kiek mes uždirbome, visi pinigai buvo investuoti į universitetą. Tuo pat metu buvę akcininkai mums nedavė nė vieno papildomo lito. Po pradinės investicijos mes turėjome išgyventi patys. Tai svarbu suprasti, nes daug kam susidaro iliuzija, jog mes turėjome vamzdį iš Norvegijos, kuriuo nuolat tekėjo pinigai.
Universitetui augant ir stiprėjant, atsirado naujų sumanymų ir iššūkių. Tapę geriausiais Lietuvoje savo srityje, mes norime tvirtai žengti į tarptautines rinkas ir turėti daug gabių studentų iš užsienio, o tai reiškia, turėti aukščiausio lygio pripažinimą Europos kontekste. Tam reikėjo naujo proveržio ir naujų investicijų.
– Kokie jūsų artimiausi tikslai atėjus naujam investuotojui?
Turime suprasti, kad žmonės už mokslą didelius pinigus moka tada, kai žino, kad gaus aukštą kokybę.
– Pirmiausia norime didinti stipendijų fondą, nes reikia pritraukti gabių studentų. Jie turi didelį pasirinkimą. Turime suprasti, kad žmonės už mokslą didelius pinigus moka tada, kai žino, kad gaus aukštą kokybę. Lietuvoje mes tą reputaciją jau turime. Studentai linkę mokėti už studijas, ir nemažai.
Vis dėlto, reputacija taip lengvai nepersikelia į kitus kraštus, todėl reikia pritraukti gerus studentus stipendijomis, kad jie galėtų į savo šalis parvežti teigiamas žinias.
Visa tai yra investicijos. Kaip ir investicijos didinti universiteto žinomumą naujose rinkose, turėti kuo daugiau savų dėstytojų, kviesti dėstytojus iš užsienio. Taip atsirado poreikis galvoti apie investuotojus.
Grįžtant prie pirmo klausimo – jei tai būtų labai pelningas verslas, tai investuotojai čia stovėtų išsirikiavę į eilę. Tačiau mūsų veikla kitokia, todėl turėjo atsirasti investuotojai, kurie pirmiausiai palaiko idėją, kad Lietuvoje reikia turėti aukšto lygio verslo mokyklą.
– Ar ISM akcijomis domėjosi tik „Arvi“?
– Ne. Norinčių investuoti buvo daugiau. Vieni į tai žiūrėjo kaip į verslą ir galvojo, kad gal ir galima investavus nedaug turėti padorią grąžą, tačiau kiti norėjo padaryti viską, kad Lietuvoje ši mokykla stiprėtų ir galėtume lygiuotis į pasaulinius lyderius.
Tarp pastarųjų buvo ir „Arvi“ grupė, kuri nuo pat mūsų bendradarbiavimo pradžios deklaravo simpatijas aukštojo mokslo institucijoms. Jie daug metų kaip mecenatai rėmė ne vieną aukštąją mokyklą. Nuo 2008 m. jie skyrė stipendijas ir mūsų studentams, dalyvavo kituose paramos projektuose.
– Jūs minėjote, kad „Arvi“ tikslas nėra pelnas. Tada kam verslininkams pirkti privatų universitetą?
– Matau, kad didelei lietuviško kapitalo grupei rūpi, ar mes turėsime pakankamai kvalifikuotų žmonių, kurie ateityje ateis dirbti į verslą. Buvimas šalia institucijos ir gebėjimas save pademonstruoti kaip gerą darbdavį reiškia, kad daugiau studentų domėsis šia bendrove ir ateityje taps jos darbuotojais. Ir tai yra tiesioginė nauda akcininkui ne per finansinę prizmę.
– Nejaučiate baimės, kad atėjus naujiems akcininkams prarasite turėtą savarankiškumą?
Atėjęs į bendrovę kaip savininkas gali daryti staigias permainas ir keisti viską, jei nori. Universitete tai neįmanoma iš principo.
– Privati aukštoji mokykla yra kitoks verslas, nei mes jį suprantame tradiciškai. Įprastu atveju yra pirkėjas, kurio norus reikia patenkinti geriausiu būdu tam, kad būtų pasiektas maksimalus pelnas. Šiuo atveju situacija kitokia. Pirkėjas turi daugiau įsipareigojimų nei reikalavimų.
Aukštosiose mokyklose valdymo struktūra yra daugiapakopė. Yra labai daug autonomijos programų lygmenyje.
Programose dirbantys dėstytojai turi visas galimybes jas nuolatos gerinti ir keisti. Yra programų komitetai, kur įsitraukia studentai ir verslo partneriai. Ten irgi visiška autonomija, kur nesikišu nei aš, nei kiti vadovai. Yra strateginis vadovų lygmuo – senatas. Taip pat yra valdyba. Tai visiškai kitoks valdymas, nei yra versle.
Atėjęs į bendrovę naujasis savininkas gali daryti staigias permainas ir keisti viską, jei tik nori. Universitete tai neįmanoma iš principo. Kitaip sugriausi viską. Ir pirmiausia pasitikėjimą institucija.
Kalbant konkrečiai apie ISM reikia nepamiršti, kad Norvegijos verslo mokykla „BI“ liko mažuoju savininku ir lygiaverčiu partneriu, kuris, turėdamas aukštojo mokslo valdymo patirtį, dalyvauja valdyme.
Net teoriškai nebūtų galima padaryti kokių nors revoliucijų, nors iš tiesų nėra ir tokių siekių. Žmonės, kurie kūrė ISM ir garantavo jos kokybę, niekur nedingo.
– Kalbate apie būsimas investicijas. Jos bus iš ISM pelno ar naujojo akcininko kišenės?
– „Arvi“ investuoja į instituciją, kuri yra aukšto lygmens ir su intencija, kad šis lygis pakils dar aukščiau. Įmonių grupė deklaruoja, kad neturi tikslo paimti pelno. Atvirkščiai, buvo net siūlymų ISM universitetą paversti viešąja įstaiga, kad tokie klausimai visai išnyktų. Taip pat sulaukėme tiesioginių investicijų.
Pavyzdžiui, iš karto gavome lėšų naujoms stipendijoms.
– ISM įsikūrė 1999 m. Kiek laiko prireikė užsitarnauti gerą reputaciją?
Lietuvoje, mažoje rinkoje, mums reputaciją įgyti pavyko per gana trumpą laiką. Tačiau tai užtruks Centrinėje ir Rytų Europoje.
– Aukštajame moksle neįmanoma nieko padaryti labai greitai. Investuotojai gali pirkti įmones, pertvarkyti jų vadybą, produktų liniją, rinkodarą ir greitai galima išaugti rinkoje su nauju įvaizdžiu, naujais prekės ženklais.
Čia pasirinkęs kokybinę kryptį turi nueiti labai ilgą kelią ir negali niekada paslysti.
Kiekvienas kokybinis nuokrypis mums kainuoja labai daug.
Pavyzdžiui, į paskaitą neatėjo dėstytojas. Kitame universitete to niekas nesureikšmintų, o aš jau gaunu laiškų su klausimais, kodėl taip atsitiko. Kai kokybei kartelę keliame labai aukštai, visų mūsų jautrumas tokiems klausimams labai padidėja.
Lietuvoje, mažoje rinkoje, mums reputaciją įgyti pavyko per gana trumpą laiką. Tačiau tai užtruks Vidurio ir Rytų Europoje.
– Kokie jūsų planai kaimyninėse šalyse?
– Šiame regione mes, formuodami savo reputaciją, aktyviai dirbame jau 5 metus. Turime augantį studentų skaičių, tačiau tokių, kurie tenkina mūsų kokybinę kartelę. Norinčių yra labai daug, bet tų, dėl kurių abejojame, mes nepriimame. Negalime į auditoriją, kurioje studijuoja stiprūs studentai iš Lietuvos, atvesti užsieniečių, neatsižvelgdami, kokia jų žinių kokybė. Net jei jie pasiruošę mokėti gerus pinigus.
– Neįprasta tai girdėti iš privataus universiteto rektoriaus. Jums nereikia studentų pinigų? Teigiama, kad net ir kai kurie valstybiniai universitetai pasuko diplomų štampavimo keliu, o už mokslą mokantiems studentams stojimo reikalavimai nuleisti iki minimumo.
Žiūrime į mokslų daktarus, kurie būtų baigę labai geras aukštąsias mokyklas ir galėtų atvežti pažangią mintį. Jų neįdarbinsi be 100 tūkst. litų per metus.
– Tai vėlgi yra strateginis pasirinkimas. Jeigu nuo pat pradžių jis būtų kuo daugiau uždirbti, tai eitume tuo keliu.
Būtų priimama kiek galima daugiau už mokslą mokančių studentų, kiek įmanoma labiau mažintume sąnaudas, savo dėstytojų turėtume mažai, išlaikytume kuo mažiau patalpų, neinvestuotume į dėstytojų ir studentų gerovę.
Toks modelis veikia ir Lietuvoje. Rasime ne vieną aukštąją mokyklą, kuri jį naudoja. Nesakau, kad ten mokslo kokybė būtinai žema, bet tai nėra tvaru.
Kitas pasirinkimas – turėti savo dėstytojų, kurie nuolat pasiekiami studentams, kurie investuoja į savo žinias, atnaujina programas. Tokie dėstytojai kainuoja gerokai daugiau. Jau vien todėl, kad darbdavys apmoka du mėnesius jų atostogų. O ir šiaip jų kaina didesnė.
Žiūrime į mokslų daktarus, kurie būtų baigę labai geras aukštąsias mokyklas ir galėtų atvežti pažangią mintį.
Jų neįdarbinsi be 100 tūkst. litų per metus. Mūsų geriausi dėstytojai uždirba dvigubai daugiau. Kviestiniai dėstytojai gali gauti 10 tūkst. eurų už paskaitų kursą.
– Tiek investuodami į atlyginimus sugebate dirbti pelningai?
Kompetencija visose srityse kainuoja labai daug.
– Kompetencija visose srityse kainuoja labai daug. Negali mažomis sąnaudomis sukurti kokybės. O jeigu kokybė kainuoja, tai kainuoja ir programos. Mūsų kainos, palyginti jas su esančiomis Europoje ar JAV, yra juokingos.
Žinoma, tiek investuodamas turi būti principingas ir rūpintis kokybe. Jeigu kas nors paslydo, turi šalinti iš universiteto. Negali užmerkti akių, jeigu kažkas plagijavo ar kitaip nusižengė akademinei drausmei.
– Kiek kainuoja mokslai ISM universitete?
– Bakalauro studijos kainuoja apie 12 tūkst. litų per metus. Visa programa kainuoja apie 50 tūkst. litų. Magistro programa iš viso kainuoja apie 30 tūkst. litų. Dvejų metų vadovų magistro programa kainuoja 44 tūkst. litų.
– Manau, kad daugelis susimąsto, ar verta tiek pinigų skirti studijoms Lietuvoje, kur geros darbo vietos diplomas negarantuoja?
Priklausomai nuo to, ką tu baigi, kokias žinias įgyji ir koks tavo potencialas daryti karjerą, sutikite, 4 tūkst. litų nėra labai didelis atlyginimas.
– Ką reiškia 50 tūkst. litų? Net jei mes juos padalintume vieneriems metams, tai būtų apie 4 tūkst. litų per mėnesį.
Priklausomai nuo to, ką tu baigi, kokias žinias įgyji ir koks tavo potencialas daryti karjerą, sutikite, 4 tūkst. litų nėra labai didelis atlyginimas.
Mes darome monitoringą ir matome, kad nemažai mūsų absolventų jau po trejų metų gauna 7–8 tūkst. litų atlyginimą.
Galėtume klausti, kokio velnio už Harvardo programas mokėti 250 tūkst. dolerių? Tai beprotiški pinigai ir tą klausimą daug kas kelia. Daug kas ir nemoka. Moka labai mažai žmonių, bet niekas nesiskundžia, kad, baigus Harvardą, jo diplomas neatsipirko.
Investicijos į savo kompetenciją ir reputaciją yra labai svarbios. Darbdaviai pradeda labai rimtai žiūrėti, ką tu esi baigęs. Daug lemia pati institucija. 50 tūkst. litų investicija yra nedidelė galvojant apie visą žmogaus gyvenimą.
– Neseniai pasibaigusiame Socialdemokratų partijos suvažiavime premjeras Algirdas Butkevičius iš tribūnos pažadėjo siekti nemokamo aukštojo mokslo bakalaurams. Kaip vertinate šią idėją?
Valstybė siekia, kad mokslas būtų nemokamas, bet pati gali investuoti labai mažai pinigų. Tai yra totalus populizmas.
– Sutinku, kad ne viską galima perkelti į privatų sektorių, tačiau kalbėti apie nemokamą aukštąjį mokslą yra sudėtinga. Tokių pavyzdžių rastume nedaug.
Dažnai prisimenamos Skandinavijos šalys, tačiau tai susiklostė istoriškai ir šiuo metu dėl mokesčio už studijas vyksta daug diskusijų. Net ir labai turtingoms valstybėms tai yra brangu.
Nežinau, kaip toks mąstymas atsiranda, jeigu siekiame pasaulinio lygmens kompetencijų, reikalaujame, kad dėstytojai publikuotų straipsnius tarptautiniuose žurnaluose, šalia mokslininkų iš Skandinavijos, Jungtinės Karalystės ar JAV, kur atlyginimai yra didesni net ne kelis, o keliolika kartų.
Norime, kad čia būtų ta pati kokybė, bet ją tikimės gauti už dyką. Tai trumparegiška. Valstybė siekia, kad mokslas būtų nemokamas, bet pati gali investuoti labai mažai pinigų į tai, iš ko vėliau turės maitintis, nes absolventai turės tapti kvalifikuotais, profesionaliais, kuriančiais darbuotojais visose srityse. Tai yra totalus populizmas.
– Žinome Harvardo ar Stenfordo universitetus. Ar įmanoma Lietuvoje sukurti tokio lygio aukštojo mokslo įstaigą?
– Mes norime lygiuotis į geriausias pasaulio verslo mokyklas. Ir neišskiriu tik Europos regiono. Tai tarpinis žingsnis. Galime pažiūrėti į tarptautinius verslo mokyklų reitingus. Pagal universalią metodiką yra reitinguojama tūkstantis mokyklų. Pirmame šimtuke yra tokios mokyklos kaip Harvardo, Stenfordo ar Londono verslo mokyklos.
Mes stabiliai papuolame į pasaulio geriausiųjų 300-tuką. Ilgalaikis tikslas yra pakliūti į pirmąjį šimtuką. Link to nuosekliai einame. Yra Equis akreditacija, kurią turi 145 pasaulio verslo mokyklos. Mes jai ruošiamės ir, manau, po dvejų metų ją turėsime.
– Kodėl jums toks svarbus tarptautinis pripažinimas?
Lietuvos studentai turi būti pasiruošę dirbti tarpkultūrinėje aplinkoje – su kinais, arabais, korėjiečiais.
– Čia svarbūs du dalykai. Pirmiausia Lietuvos studentai turi būti pasiruošę dirbti tarpkultūrinėje aplinkoje – su japonais, kinais, arabais, korėjiečiais. Tai šių dienų verslo pasaulio realybė.
Antra priežastis – kai užsitarnausime užsienio studentų pripažinimą, Lietuvos studentai pradės kitaip galvoti, ar siekiant kokybiškų studijų yra būtina išvažiuoti. Ypač studijuojant pirmoje pakopoje. Tą tarptautinę patirtį galima gauti ir Lietuvoje.
– Ką šiandien Lietuvoje reiškia ISM diplomas?
– Mes kasmet darome karjeros monitoringą. Matome, kur įsidarbina mūsų studentai, koks jų pirmas atlyginimas, kiek jų jau dirba ketvirtame kurse. Kai kalbėdamas su studentais aš girdžiu, kad jie nelabai nori eiti į vieną ar kitą bendrovę, o mieliau priima kitos įmonės pasiūlymus, aš suprantu, kad jie renkasi, kur dirbti, o ne juos renkasi darbdaviai.
Tikiu, kad yra vienas kitas studentas, kurie darbą susiranda sunkiau, nes patys per mažai pastangų deda. Daug kas priklauso ir nuo asmeninių savybių. Vis tik žiūrint bendrai, šiandien ISM absolventas rinkoje yra labai konkurencingas.
– Kodėl daugelis valstybinių universitetų nepasiekia jūsų lygio? Ar viską lemia tik pinigai?
Didžiausias uždarbis ateina iš kitų šaltinių, kai dėstytojai dalyvauja įvairiuose projektuose, kitoje veikloje. Pagrindinis darbas tampa tik arbatpinigiais.
– Pinigai yra svarbus veiksnys, tačiau jie turi būti nukreipti tikslingai. Valstybiniai universitetai šiuo metu turi daug pinigų. Sakau tai atsakingai. Dabar yra dėkingas Europos Sąjungos finansavimo ciklas. Lėšų yra įvairių ir skirtingoms programoms.
Tai iškreipia sistemą. Pagrindinis darbas, kuris ir yra dėstytojo misija – skatinti studento žingeidumą, padėti jam augti, kelti ambicijas, duoti žinių – yra pasitraukęs į antrąjį ar trečiąjį planą.
Didžiausias uždarbis ateina iš kitų šaltinių, kai dėstytojai dalyvauja įvairiuose projektuose, kitoje veikloje. Pagrindinis darbas tampa tik arbatpinigiais.
Tai diktuoja ir atitinkamą elgseną. Tie dėstytojai nėra beviltiški ar nemokantys kokybiškai dirbti. Tiesiog jų motyvacija per piniginę prizmę yra sutelkta į kitus dalykus. Tai didžiausia yda, kuri dabar nutikusi valstybiniams universitetams.
Mes patys matome ir bandome pakviesti gerus dėstytojus, bet sunkiai galime tai padaryti, nes jie paaiškina, kad dalyvauja keliuose projektuose, daug važinėja, niekas nespaudžia dėl kokybės, o uždirba tiek pat, kiek galime pasiūlyti mes. Neapsimoka sėdėti auditorijoje, būti vertinamam po kiekvieno semestro, griežtai laikytis paskaitų grafiko. Geriau toliau medžioti lengvus pinigus.
– Kiek studentų priimate kasmet?
– Kasmet priimame 300–400 studentų. Per ketverius metus baigia apie pusę. Aš pats kartais galvoju, kad mūsų dėstytojai perlenkia lazdą. Be to, rūpinuosi biudžetu, kuris mažėjant už mokslus mokančių studentų skaičiui taip pat traukiasi. Bet tokios mano mintys niekada nepersikelia ant dėstytojų ar programų vadovų pečių. Jie turi kartelę, kurią nuolatos kelia ir tai būtina daryti siekiant geros universiteto reputacijos.
Mes matome, kad mus renkasi studentai su aukščiausiu balų vidurkiu, lyginant visas ekonomikos programas Lietuvoje. Stojančiųjų į ISM vidurkis yra aukštesnis negu stojančiųjų į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, nors ten studijos pigesnės, o mokslo institucijos vardas kurtas 500 metų.
