Vienu metu jau atrodė, kad į getus užsidarė ir Lenkijos bei Lietuvos politikai, santykiai tarp valstybių pradėjo aštrėti, viena pusė nenorėjo girdėti kitos. Tuomet iniciatyvos ėmėsi abiejų šalių intelektualai. Viena iš tokių iniciatyvų birželio pabaigoje išaugo į garsaus lenkų kultūros veikėjo Jerzy Giedroyco vardu pavadintą dialogo ir bendradarbiavimo forumą. Jo steigėjais Lietuvoje ir Lenkijoje tapo žinomi mokslininkai, žurnalistai ir visuomenės veikėjai.
Spalio 5 d. forumo dalyviai iš abiejų šalių renkasi Druskininkuose ir numato aptarti tolimesnės veiklos planus. 15min.lt kalbėjosi su vienu forumo kūrėjų, lietuviškos forumo dalies valdybos pirmininku, istoriku A.Nikžentaičiu.
- Kaip galėtumėte įrodyti, kad šis forumas nebus tik malonus pašnekesys tarp bendraminčių, o turės didesnę reikšmę?
- Jeigu žiūrėsime tik į šį vieną susitikimą, iš tikrųjų galima interpretuoti, kad tai yra tik susitikimas su kolegomis ir malonus laiko praleidimas. Bet reikėtų žiūrėti bendrai į šio forumo veiklos programą. Juk jo pavadinime yra du žodžiai – ne tik dialogas, bet ir bendradarbiavimas.
Susitinkame aptarti labai konkrečius projektus, kurie artimiausiu metu bus vykdomi. Pats forumas orientuotas į tai, kad darytų tam tikrus žingsnius, paremtus konkrečios situacijos analize.
Artimiausiu metu bus atliktas bendras Lietuvos ir Lenkijos santykių monitoringas. Suvažiavime bus pristatyta šio sumanymo dalelė – tai abiejų šalių žiniasklaidos analizė apie lietuvių ir lenkų santykius.
Tolimesniame bendrame monitoringe numatoma apimti įvairias sritis – ne tik ekonomiką ir politiką, bet ir kultūrą. Tokia nepriklausoma ekspertizė gali pasitarnauti teikiant rekomendacijas valdžios struktūroms ir panašiai.
Nereikia manyti, kad bus tik vienas projektas, nes jau dabar jų yra apie gerą dešimtį ir jie gana įvairialypiai, sakykime, apie Lietuvos ir Lenkijos istoriją, apie šiuolaikinės Lenkijos pristatymą specialioje knygoje ir t.t. O susitikimai reikalingi tam, kad būtų inicijuojamos programos ir veiklos kryptys. Tad jie galbūt vieniems yra malonumas, o kitiems – juodas darbas.
- O kas atlieka monitoringą?
- Mes manome, kad čia reikėtų įtraukti jaunus mokslininkus ir kartu sukurti autoritetingų asmenų tarybą. Kalbame apie keletą žmonių iš Lenkijos ir Lietuvos, kurių užduotis bus po pokalbių suvažiavime sudaryti tyrėjų grupę ir tarybą.
Šitas tyrimas gali išaugti iki tarptautinio lygmens, nes atskirais klausimais bus kviečiami žinomi tarptautiniai ekspertai. Bet svarbiausia, kad tai nebus tyrimas, užsakytas kurios nors ministerijos ar suinteresuotos institucijos, o sieksime, kad jis būtų kiek galima nešališkesnis ir objektyvesnis.
- Ko apskritai šis monitoringas siekia? Koks klausimas yra iškeltas?
- Jo idėja ir tikslas nėra visiškai nauja. Tokiu būdu kasmet analizuojami lenkų ir vokiečių santykiai. Monitoringas parodo problemas, bendradarbiavimo spragas ir leidžia visapusiškiau pasižiūrėti į tų santykių dinamiką, pliusus ir minusus.
- Tai, ką jūs pasakojate, vis dėlto yra intelektualų susitarimas, jų bendradarbiavimas. Bet ar šis intelektualų įdirbis gali turėti poveikį už jų bendravimo ribų, paveikti platesnius visuomenės sluoksnius?
- Pažiūrėkime į šį klausimą iš kitos pusės. Čia verta atsigręžti į tuos laikus, kai lietuviai kalbėjo apie lenkus kaip apie strateginius partnerius ir buvo pristeigta visokių gerų iniciatyvų, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus fondas. Bet už šito politinio bendradarbiavimo nebuvo bendravimo tarp įvairių visuomenės sluoksnių. Tą schemą, kurioje trūko vienos grandies, siūlome tiesiog papildyti.
Kitas dalykas, kuris išryškėjo rengiant visus šiuos darbus, tai verslo požiūris į Lietuvos ir Lenkijos santykius, kodėl jis nori remti tokias iniciatyvas. Iš verslininkų teko išgirsti keletą argumentų.
Jei pažiūrėsime, kokie intelektualai dalyvauja šitame forume, pamatysime, kad jų svoris didelis, ir jie savo konkrečiais darbais gali turėti tam tikrą įtaką toliau formuojant politinį dialogą.
Kai kurie išsakė valstybinį požiūrį, kad mums nereikia tokios situacijos, kai iš bendrapiliečių lenkų susiformuos penktoji kolona. Bet buvo ir akivaizdžių verslo interesų, kad neįvykdžius ekonominių projektų, Lietuvos verslas be jungčių su Vakarais per Lenkiją bus gana provincialus.
O apskritai, jei pažiūrėsime, kokie intelektualai dalyvauja šitame forume, pamatysime, kad jų svoris didelis, ir jie savo konkrečiais darbais gali turėti tam tikrą įtaką toliau formuojant politinį dialogą.
- Bet įsivaizduokime Lietuvos pilietį lenką, gyvenantį Vilnijoje ir norintį pasikabinti lenkišką gatvės pavadinimą, ir lietuvį, kuris nuvykęs į Šalčininkus sako, kad jaučiasi atsidūręs Lenkijoje. Ar įmanoma pasiekti šiuos žmones?
- Be Jerzy Giedroyco forumo, yra dar lietuvių ir lenkų forumas, su kuriuo bendradarbiaujame. Greta iniciatyvų, nukreiptų į lietuvių ir lenkų santykius tarpvalstybiniu lygmeniu, inicijuojamos ir programos tarp Vilniaus krašto gyventojų ir likusios Lietuvos gyventojų.
Mes galvojame, kad efektyvi priemonė būtų tam tikri mokyklų mainai ne tarp Lietuvos ir Lenkijos, bet pačios Lietuvos viduje, nes daugybė stereotipų ir įsivaizdavimų išnyksta, kai žmonės pradeda vieni su kitais bendrauti. Dėl to lietuvių daugumos bendravimas su tautinėmis mažumomis yra svarbus dalykas.
Svarbiau būtų ne „baltams“ rengti stovyklas, bet bendrauti su Vilniaus krašte gyvenančiais žmonėmis. Pirmieji kontaktai parodė, kad lenkų tautybės Lietuvos piliečiai šių kontaktų tikrai norėtų. Jie nenori gyventi tarsi uždaryti gete. Integracijos be asimiliacijos noras iš lenkų bendrapiliečių yra, sakyčiau, žymiai didesnis negu lietuvių.
- Ar tarp J.Giedroyco forumo narių yra prieita bent prie bendriausios išvados, kodėl santykiai pablogėjo, kur glūdi priežastis?
- Aš galėčiau pasakyti savo asmeninę nuomonę ir pastebėjimus, kuriuos užfiksavau bendraudamas su kolegomis iš Lenkijos. Vyrauja aiškus supratimas, kad nėra kalta viena pusė ir problemų kilo iš abiejų pusių. Bet aš nenorėčiau skubėti ir įvardinti pablogėjimo priežasčių, jas galbūt nurodys moksliškai objektyvus monitoringas.
Bet yra kitas dalykas, kodėl tokios iniciatyvos yra iš principo reikalingos. Be valstybinių uždavinių, be Lietuvos vidaus politikos uždavinių, be Lietuvos užsienio politikos uždavinių, yra dar ir trečias aspektas.
Mes neužmirškime, kad tiek lietuviai lenkams, tiek lenkai lietuviams yra jų tapatybės dalis. Mes galbūt ir labai norėtume galvoti apie Lenkiją, kaip apie eilinę kaimynę, bet mūsų istoriniai ryšiai yra sukūrę tokį emocinį lauką, kad mes galime arba labai gerai sugyventi, arba pyktis, o trečio kelio nėra.
Visi kontaktai ir suvažiavimai yra kartu ir bandymai daryti įtaką lietuviškajai ir lenkiškajai tapatybei. Bent mano pozicija yra tokia, kad santykiuose su kaimynais, ir ypač tokiais, kurie turi įtakos tavo tapatybei, vis dėlto geriau remtis pozityvia negu negatyvia nuostata. Mūsų tapatybė turėtų būti labiau grindžiama pozityviais elementais negu pesimizmu, aukos kompleksu ir panašiai.
- Kokie tie pozityvūs elementai?
Visą laiką sąjungininkų lengviau rasti tarp kaimynų, kurie Lietuvai neabejingi, negu bandyti pažadinti susidomėjimą.
- Mes galime užtektinai jų rasti tiek praeityje, tiek ateityje. Jie yra žinomi. Mes galime kalbėti apie šiandien aktualius dalykus, kurie buvo bendroje Lietuvos ir Lenkijos istorijoje. Pavyzdžiui, sugebėjimas sugyventi su kitatikiais, sugebėjimas valstybiniame darinyje, kuriame yra dvi lygiavertės dalys, rasti sėkmingus kompromisus ir tuo pagrindu kurti pozityvią intelektualinę mintį.
Taip pat galėtume pažiūrėti į ateitį. Jeigu mes esame Europos Sąjungos šalis, nereiškia, kad uždavinys ieškoti sąjungininkų yra atkritęs. Visą laiką sąjungininkų lengviau rasti tarp kaimynų, kurie Lietuvai neabejingi, negu bandyti pažadinti susidomėjimą. Bendro veikimo poreikis ne prieš kažką, bet dėl kažko pozityvaus yra pakankamai didelis iššūkis Lietuvai.
- Atrodo, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje įtampa lenkų ir lietuvių santykių klausimu kiek nuslūgusi. Ar toks įspūdis klaidingas?
- Mano galva, yra toks jausmas, kad ir lenkų pusė suvokė, kad buvo tam tikrais momentais perlenkta lazda.
O šiaip reikėtų labai pagirti lietuvių pusę. Nors faktiškai vyksta priešrinkiminė kampanija, antilenkiškų argumentų mes negirdėjome. Ir nors kitą kartą labai sunku girti Lietuvos politikus, šį kartą jie parodė tam tikrą brandą.
Vertinant ir politinių partijų programas, ir politinius debatus, atrodo, kad politikai labai gerai supranta gerų kaimynystės santykių svarbą. Tono atlėgimas, neagresyvi priešrinkiminė retorika Lenkijos atžvilgiu leidžia tikėtis, kad šita mūsų veikla gali būti postūmiu ir politikų dialoge.
- Ar tai rodo politikų brandą ar daugiau jų supratimą, kad šia tema neatkreipsi į save dėmesio?
- Iš dalies galbūt taip, bet suvokimas, kokį atoveiksmį veiksmas sukelia, ir yra politinės brandos požymis.
