Profesorius svarsto, kad galbūt reikia iškelti lietuviškojo tapatumo didįjį amžiaus iššūkį – išmokti šešias–septynias kalbas, išmokti kalbėtis, derėtis, įrodinėti ir ginčytis. „Reikia išmokti laisvės ir kad lietuvio pagrindinis bruožas yra ne tautinė juostelė, o laisvės pojūtis, užsispyrimas ginti principus, kad esame Vytauto pulkų palikuonys, tie barbarai, kurie šiandien galime žengti su peiliais, šakutėmis ir smokingais ir nesumaišyti protokolų“, – sako E. Aleksandravičius.
– Paieškokime kosmopolitizmo ištakų. Kokios buvo jo idėjos ir kaip jos kito dar nuo antikinės Graikijos laikų?
– Aš manau, kad kosmopolitizmo, kaip kažkokio problema dvelkiančio termino, iškilimas susijęs tik su epocha, kai būtų išryškintas kosmopolitizmo antonimas – tai nacionalizmas, nacionalumas, tautiškumas, etniškumas, t. y. visi sąmoningai suprantami tautiniai bruožai. Tik šitoje įtampoje kosmopolitizmas įgijo kažkokį kvapą ar formą, dėl kurios buvo verta ginčytis ir galvoti apie tai, kad čia yra kokie nors negatyvūs bruožai.
Neįsivaizduoju antikinio pasaulio, kuriame aukštuomenės ar didžiųjų imperinių valstybių nuo Aleksandro iki Cezario žmonėms kosmopolitizmas būtų kliūvantis dalykas. Nebuvo nacionalizmo, nebuvo ir savotiško priešingo polio. Tada, kai prasideda tautiniai atgimimai, tada, kai pradedama ieškoti tautos atskirybės bruožų dvasinėje ir kitokioje kultūroje, kai kultūra priešinama su civilizacija, visas mėlynojo kraujo elitas Europoje buvo kosmopolitiškas.
Per daug nesigilinu į termino apibrėžtis, nes tyrinėtojai turi visą skalę kosmopolitizmo apibrėžimų. Italų Renesansas pasiūlo pirmąsias šiuolaikinio tautiškumo formas, kai italai tapo tokie, kokie šiandien suvokiami. Nors, žinoma, Italija kurti savo bendrą tapatumą baigė tik XIX a. pabaigoje. Vargu ar ir dabar sicilietis su šiaurės italu lengvai susikalbėtų.
Tačiau turiu omenyje, kad tautiniai sąjūdžiai, tautinių kultūrų formavimosi uždaviniai dažniausiai surasdavo priešininką, su kuriuo reikia kovoti. Tai būtų aristokratijos kosmopolitizmas. To luomo, tos aukštuomenės, kuri, pradedant karališkosiomis šeimomis, buvo susigiminiavusi, buvo savotiškas to meto Europos standartas ar bendrasis elito sluoksnis. Ir visi, ko gero, labiau vertino tam tikrus savuosius civilizacinius bruožus negu atskirybes. Nesakau, kad valgymas su peiliu ir šakute ir nečepsint jau galėjo priklausyti prie kosmopolitiškų bruožų. Kitaip sakant, formavosi kultūra, civilizacija, elitas ir bendrosios formos su mandagumo taisyklėmis, etiketu, protokolais. Skirtingose epochose kylant nacionalizmo bangoms ar net labai keistai kylant sovietinio internacionalizmo bangoms, buvo iškeltas kosmopolitizmas.
Internacionalizmas pats savaime jau yra ne nacionalizmas – labiau žilstelėjęs žmogus turi prisiminti visas sovietmečio retorikas. O kosmopolitizmas vis tiek veikė. Sakyčiau, kad kosmopolitizmas yra iš dalies demonizuotas, ir, kaip sveikas protas šnibždėtų, perėjus per visas radikalias iškrypimo epochas, tokias kaip nacizmas, komunizmas, kiekvienoje tautos gyvenimo fazėje buvo ir kosmopolitiškas sluoksnis, ir sluoksnis savo tautinėje ar etninėje atskirybėje panirusių žmonių. Būtų itin naivu atsigręžus į praeitį sakyti, kad jie tai saugojo sąmoningai. Jie tiesiog nieko kito negalėjo pasirinkti.
– Turbūt šiandien viešojoje erdvėje kosmopolitizmas dažniausiai suvokiamas kaip priešprieša tautiškumui, patriotiškumui?
– Toks jausmas, kad viešojoje erdvėje šiandien globalizacija pamažu išstumia kosmopolitizmą, juk jis ne taip dažnai vartojamas, nebent kokiuose pamfletuose ar ne itin santūriuose komentaruose, ypač jeigu žmonės nepasirašo. Manyčiau, kad bet kuriuo atveju kosmopolitizmo yra ir turi būti kiekvienos politinės bendruomenės gyvensenoje ir kultūroje. Lygiai kaip būtų kažkoks anachronizmas ir baisaus nuosmukio ženklas, jeigu mes pasinertume vien į savo vyžų, tautinių juostelių ir liaudiškosios valstietiškos kultūros gelmę ir jokio sąlyčio su pasauliu neturėtume.
Jeigu norėtume sąlyčio su pasauliu, kuria kalba kalbėtume? Kokia ženklų kalba? Galbūt muzikos, dailės, metaforine teatro ar totaline teatro kalba. Tada čia prasideda tam tikri kosmopolitinės kultūros bruožai arba dar kas nors. Manyčiau, kad pasaulis yra dosnus įvairių nešinių. Škotai kalba angliškai (nors jų senoji kalba yra gėlų kalba, ją, kaip etnografinę vertybę, kai kurie poetai kultivuoja) ir yra labai kosmopolitiški daugelyje gyvenimo sričių, bet, ko gero, nė vienas taip neišnaudoja kilto ir škotiško viskio simbolio kaip savo atskirybės. Jie tie, kurie leidžiasi pažįstami iš toli. Atrask dar kitą visuomenę ir vyriškąją kultūrą, kuri taip išduotų savo nacionalinę kilmę. Dažniausiai tai būdavo paliekama moteriškajam pradui.
Įsivaizduokime kokius lietuvius. Dar Seime gal kokia cirkininkė iš televizijos ir gali ateiti su tautiniais drabužiais, bet nebūtinai. Jei į gerą, gražų priėmimą ateis su tautiniais lietuviškais drabužiais, bus labai gražu (man labai gražu), bet tada matysi drąsą, kažkokį demonstratyvumą. O ar gali įsivaizduoti lietuvį vyrą su tautiniais drabužiais? Vadinasi, yra problemų, kurios galbūt susijusios su menkavertiškumo kompleksais, kai negerai jautiesi didžiajame pasaulyje, esi antrarūšis ir nebenori Londono stotyje susitikti su lietuviškai šnekančiu buduliu. Jis labai tautiškas yra, nes visiškai tamsus, girtas, agresyvus ir t. t. – jis tikrai nekosmopolitiškas.
Aš būčiau linkęs susitikti universalios kultūros žmogų, suprantantį, žinantį savo šaknis, pasidėjusį savo protėvių drabužius kur nors spintoje ir gyvenantį šitame pasaulyje, kuriame įmanoma derinti kultūrinę įvairovę ir bendrąsias kultūrines formas. Matau tokių galimybių. Kosmopolitizmas ir nacionalizmas bus nuolat besipešantys mūsų pradai. Mūsų valios, vaizduotės, skonio ir sąžinės reikalas, kaip mes juos suderinsime, kiek patys jaukiai jausimės savo susisuktuose egzistenciniuose lizduose, nes niekas už mus to nepadarys.
– Ko jūs šiandien aplinkoje, mūsų visuomenėje pastebite daugiau? Kosmopolitizmo ar nacionalizmo?
– Manau, kad posovietinis mūsų klimatas stinga ir vieno, ir kito. Ta bala, kurioje mes gyvename, tas mužikiškumas (nuo televizijos žvaigždžių iki tariamų politikų) neturi nei vieno, nei kito. Nei čia kas tautiška, nei čia kas kosmopolitiška. Reikia skaityti knygas, mokytis, veido kaukes truputėlį reguliuoti. Nukrinta nuo televizijos kaukė ir žiūrėk – viskas matyti kaip ant delno. Trūksta kilnesnio, aristokratiškesnio elgsenos būdo ar tipo.
Šiandien man, žinoma, trūksta ir tautiškumo, ir kosmopolitiškumo. Kas tai, kas yra per vidurį, kas tas gatvės srautas, kas yra budulių, važinėjančių nerodant posūkių, kultūra? Ji kosmopolitinė? Ne, ji degradavusi. Ji kompleksuotų, agresyvių, skurdo, nesaugumo, baimės, savotiško teroro išugdytų žmonių srautas. Kas čia – kosmopolitiška ar tautiška? Žinoma, visi egzistenciniai klausimai sudėtingi, bet kyla jausmas, kad daug kas glūdi priešybėse. Kadaise Arvydas Šliogeris pasakė, kad tik tikras aristokratas gali būti demokratas. Nes tai yra tam tikras etosas žmogaus, kuris gali sakyti „aš galiu įžeisti prezidentą, aš negaliu užgauti valytojos“. Kada formuojasi tai, kad tu šito negali?
Kas tai, kas yra per vidurį, kas tas gatvės srautas, kas yra budulių, važinėjančių nerodant posūkių, kultūra? Ji kosmopolitinė? Ne, ji degradavusi. Ji kompleksuotų, agresyvių, skurdo, nesaugumo, baimės, savotiško teroro išugdytų žmonių srautas.
Lygiai taip pat ir su kosmopolitizmu. Jeigu negali suvokti tam tikrų kosmopolitinių bendražmogiškų dalykų, tai ir savosios kultūros turto nesugebėsi kultivuoti. Nesugebėsi nesislėpti, kad esi lietuvis ir gali, nebijai rodyti savojo lietuviškumo bet kur ir bet kada. Taip sakant, vienas be kito neegzistuoja. Prancūzų kultūra labai kosmopolitiška, bet žiūrėk, kaip jie agresyviai gina savo frankofonijos erdves. Kažkas sakytų, kad amerikiečiai net ne tauta, o kažkoks mišinys, bet ten gali atrasti individualiųjų istorijų, elegantiško stiliaus. Visko ten yra – ir pragaro, ir dangaus žymių. Atrasi ir afroamerikiečių su savo tautiniais aksesuarais, ir tai, kas buvo išvaduota hipių kultūros laikais, kai prasiveržė „gėlių vaikų“ tautinio tapatumo ieškojimas. Iš esmės atrodo kosmopolitiška, bet tuo pačiu metu kiek viduje įvairių tautiškumų...
Manyčiau, kad dabartinės epochos ženklas yra bent jau kur nors toliau nuo Lietuvos, nuo grupinio, primityvaus, hierarchizuoto( būtinai Vilnius ir Vilniaus lietuviškumas). Šiuolaikinė kultūra, mano galva, patikrinama savuoju individualizmu ir įvairove. Kitaip sakant, jeigu žmogus yra atskiras individas, tai jis ir didelėje minioje (tarp lietuvių, žydų, rusų, lenkų, amerikiečių – kur tik nori) gali būti atskiras. Kosmopolitizmas gali reikšti ir metropolines tautines ir kultūrines įvairoves.
Vieni sakys, kad Londonas gerai, kiti sakys – blogai, bet britai yra tie, kurie niekados nepripažino esantys provincijoje – įdomiausi žmonės gyvena kuo toliau nuo centrų ir geriausi universitetai pasaulyje yra ne sostinėse. Ir kultūros sostinės Europoje dažniausiai ne formaliose sostinėse. Sostinių sostiniškumas, pradedant apsiverkusiais kauniečiais ir baigiant apspangusiais Vilniaus sostinės sostiniečiais, yra primityvu. Gal jie vaidina sau metropolijos ar kosmopolitizmo žmones, bet trūksta refleksijos, žmonės patys nesijaučia individai, laisvi, atskiri.
– Kaip galėtų padėti domėjimasis kosmopolitizmo idėjomis? Kaip tai galėtų padėti žmonėms suvokti savąją tapatybę, kurios ieškodami dabar taip blaškosi lietuviai? Kas gi ta lietuviškoji tapatybė? Kiek ją suprasti padėtų sandora su kitomis kultūromis, tautomis, su kitais?
– Kuo stipresnė žmogaus individualybė, kuo aiškesnis jo tapatumas, kuo jis stipriau stovi ant savo kojų, tuo labiau įvairūs susitikimai su kitomis kultūromis ir kitų kultūrų individais grūdina jo tapatumą, jis turtėja. Čia tinka pasakymas „kiek kalbų moki, tiek kartų esi žmogus“. Mūsų vidutinis filologinis bukumas užsiknisus ginčuose dėl žodžio „kibiras“ kirčiavimo (jūsų dresūra nuo Smetonos ir Smetonienės) kvepia absurdu.
Atsilikimas yra todėl, kad mes mokame nedaug kalbų, išmanome ir pažįstame nedaug civilizacijų, mes mažai domimės, mūsų žingeidumas nedidelis, mes į ne visada pataikome kultūrinius standartus. Manau, kad susipažinimas su įvairių kultūrų žmonėmis yra vienas iš mano tapatumo ieškojimo būdų. Izoliuotis gali – čiukčiai, ko gero, iki dabar labai gerai išsaugojo savo tapatumą, nes iki interneto nuo vėplio medžioklės plotų toli.
Vienas dalykas išsaugoti savo atskirybes užsidarius tvarte, kitas dalykas išsaugoti išdidžias atskirybes gyvenant Niujorko pastogėse, vaikštant po pačius didžiausius pasaulio turgus. Aš esu visiškai atviras tokiems išbandymams, man patinka susidūrimai su „kitokiais“. Tik „kitokie“ man padeda suvokti patį save. Ar galima ko nors išmokti studijuojant? Kosmopolitizmas nėra šiaip kokia doktrina. Lengviau kalbėti apie epizodus, kai šnekame apie susidūrimą su kitomis kultūromis. Susidūrimas su kitomis kultūromis kitam neatrodys joks kosmopolitizmas.
Ar mūsų praturtėję turistai, kurie vis dar įsivaizduoja rasiantys laimę važinėdami po pasaulį it kokie seni vokiečiai, susidūrę su kitomis kultūromis tapo kosmopolitais? Kaip vaikščiojo iš paskos kokios rusės gidės, taip ir vaikšto. Ir niekas nepasikeitė Tailandą pamačius. Kosmopolitais pasidarė? Tai primityvu. Žmogus tiesiog kompensuoja savo kompleksus, ir viskas. O nuvažiuoti iki kokio lietuviško miestelio, piliakalnio – kažkaip menka. Kuo toliau, tuo atseit reikšmingiau. Bet tai iš esmės tik bėgimas nuo savęs – anoks čia kosmopolitizmas. Pinigai stačiai į kosmopolitizmą neveda. Žingeidumas, atvirumas, tam tikrų civilizacinių standartų, tam tikrų elgesio normų, tam tikro etoso suvokimas.
– Nemažai laiko praleidote JAV. Prieš tai minėjote, kad susidūrimas su kita kultūra yra vienas savos tapatybės paieškos būdų. Ką atradote, ką suvokėte apie save susidūręs būtent su ta kultūra?
– Baisiai sudėtingas klausimas. Net jei būčiau labai nuoširdus, vargiai į tai galėčiau trumpai atsakyti. Mano, kaip ir daugelio, kelionės į ten buvo susijusios su naujo pasaulio atradimais, su darbo pasiūlymais, dėsčiau universitetuose ir tai iš dalies buvo mano profesinė veikla. Labai specifiška, kad mane vedė ne tiek amerikietiškosios ir vakarietiškos kultūros ir demokratijos esmė ir pažinimas, kiek bėgimas nuo dalykų, kurių man norėjosi atsikratyti, nusiplauti, norėjosi pasikeisti kaip išlindus iš pogrindžio. Kaip iš kokio Emiro Kusturicos filmo, kur pogrindininkai buvo laikomi uždaryti, nes nesuprato, kad pasaulis pasikeitė, karas baigėsi. Mano galva, posovietizmas gyvena iš inercijos, tartum rusai nebūtų išėję, tankai tebestovėtų.
Aš išvažiavau 1991 m. ir paskui kelerius metus vis po pusmetį ten praleisdavau, stengiausi atsikratyti daugelio dalykų, kurie buvo neišvengiami savotiškame kultūriniame pogrindyje gyvenančiam žmogui. Gal pasisekė, kad pradėjau atpažinti tuos bruožus. Čia jau atsakymas tiesiai į jūsų klausimą. Aš gebėjau atpažinti tuos savivokos bruožus, tokius kaip ironiška kalba, įvairios klastingos metaforos, insinuacijos, nesugebėjimas viešai ginti savo minčių, ramiai ginčyti kitų idėjas, o ne keiksnoti, pasislėpus rašinėti komentarus.
Kita vertus, negaliu girtis, kad labai pažįstu Ameriką. Vėliau pradėjau važinėti, kad pažinčiau tą kultūrą. Ir tada supratau, kad esame tokie patys, galbūt tik labiau traumuoti, labiau kompleksuoti. Toks jausmas, kad kartais labai giname kažkokius bruožus, kuriuos prisigalvojame esant labai tautiškus, etniškus ar pan. ir kopijuojame visokias nesąmones, kaip grožio, ponių, ponų, studentų, studenčių konkursai...
Amerika turi tiek daug įdomios, jautrios kultūros – visko ten ir daugelyje kitų šalių gali rasti. Aišku, švietimas, studijavimas, tam tikras sąmonės skaidrinimas mus visus daro atsparesnius. Užsidarymas, artėjimas prie kokių nors idiotizmų, kurie sako, kad nereikia mokyti anglų kalbos, nes tada mažiau išvažiuos... Reikia mokyti daug kalbų. Gal reikia iškelti lietuviškojo tapatumo didįjį amžiaus iššūkį, kad mums reikia išmokti šešias septynias kalbas, reikia išmokti kalbėti, derėtis, įrodinėti, pasakoti, ginčytis, reikia išmokti laisvės ir kad lietuvio pagrindinis bruožas yra ne tautinė juostelė, o laisvės pojūtis, užsispyrimas ginti principus, kad esame Vytauto pulkų palikuonys, tie barbarai, kurie šiandien galime žengti su peiliais, šakutėmis ir smokingais ir nesumaišyti protokolų.
