Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Š.Liekis, kartu su Brandeis (JAV) universiteto profesoriais Antony Polonsky'iu ir ChaeRan Freeze, yra šiemet Oksforde išleisto prestižinio žydų tematikai skirto akademinio žurnalo „Polin“ bendraautorius. Keturis metus ruoštoje 500 puslapių studijoje „Žydai buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo 1772 m.“ apžvelgiama žydų bendruomenės raida ir jos padėtis nuo pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.
„Bandėme atsakyti ir į klausimą, kaip mes dabartiniais laikais žiūrime į mažumą, kurios didžioji dalis buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metu. Kaip mes žiūrime į problemas, susijusias su žydišku paveldu, žydiškais simboliais, žydų buvimu Lietuvos istorijoje“, – sakė Š.Liekis.
1918 m. etniniu pagrindu susikūrusi nepriklausoma Lietuvos valstybė nebuvo atvira tautinėms mažumoms, taip pat ir žydams. Tik po ketverių metų, kai konstitucijoje buvo įtvirtinta tautinių mažumų teisių lygybė, žydai tapo visateisiais valstybės piliečiais. Tačiau ir tuomet jų integracija į visuomenę vyko lėtai.
1923 m. duomenimis, Lietuvoje, be Vilniaus krašto, gyveno beveik 154 tūkst. žydų. Per Antrąjį pasaulinį karą šalyje vykdyto genocido metu buvo išžudyta apie 90 proc. žydų bendruomenės.
Š.Liekio teigimu, iki šiol Vakaruose Lietuva dažnai suvokiama kaip šalis, kurioje didelė dalis žydų buvo sunaikinta pačių lietuvių rankomis. Autoritetingi akademiniai leidiniai prisideda prie tokio suvokimo keitimo, paplitusių stereotipų laužymo.
– Naujausias prestižinio akademinio žurnalo „Polin“ numeris skirtas žydams buvusioje LDK teritorijoje. Kada ir kaip kilo idėja pasiūlyti tokią temą šiam leidiniui?, – 15min.lt paklausė Š.Liekio.
– Knyga „Polin“ yra leidžiama Oksforde nuo 1987 metų. Tai – prestižinis ilgametę tradiciją turintis akademinis žurnalas, kurio jau yra išleisti 25 tomai. Šiemet pasirodęs pusės tūkstančio puslapių tomas yra skirtas buvusios LDK teritorijoje egzistavusios žydų bendruomenės istorijai. Tai – platesnio profilio knyga, apimanti istorinę, sociologinę ir politinę tematiką. Kitais metais pasirodys ukrainietiškai tematikai skirtas leidinys.
Sumanymas vieną numerį skirti Lietuvai kilo 2006 m., o darbas prasidėjo 2008-aisiais. Bandėme šią temą apimti platesniame Lietuvos ir Lenkijos kontekste, liečiant tik paskutiniųjų dviejų šimtų metų istoriją, nes kas yra senoji Lietuva – kur kas sudėtingesnis klausimas nei kad gali atrodyti. Todėl, norėdami išryškinti lietuvišką specifiką, mes ir pradėjome nuo 1772 metų, nuo Abiejų Tautų Respublikos pirmojo padalijimo iki dabar. Pabandėme surinkti geriausių autorių, kurie rašė šia tema, straipsnius.
– Kaip susipažinote su kitais studijos bendraautoriais, kurių vienas – A.Polonsky – turi lietuviškas šakinis?
– Antony Polonsky buvo mano disertacijos vadovas, studijų doktorantūroje Brandeis universitete metu. Ir dabar jis yra šio universiteto profesorius.
A.Polonsky šaknys yra Lietuvoje, tačiau jis gimęs Pietų Afrikoje. Jo tėvai iš dabartinės Lietuvos teritorijos išvyko XIX a. pabaigoje. Vieni jo senelių yra nuo Marijampolės, kiti – nuo Panevėžio. Lietuviškai jis nemoka, tačiau kalba juk nėra būtina tapatybės dalis. Tiesa, palyginus XIX a. supratimą, kas yra lietuvis, o kas – ne, su dabartiniu, sampratos smarkiai kirstųsi.
Oksfordą baigęs A.Polonsky ilgą laiką, iki 1992 m., dėstė Londono ekonomikos mokykloje („The London School of Economics“ (LSE), o vėliau išvyko į Brandeis universitetą. (A.Polonsky apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi. Mokslininkas yra viena autoritetingiausių figūrų Holokausto diskurse tiek JAV, tiek tarptautiniu mastu, – red. past.).
Bendraautorių kolektyvas – internacionalinis, todėl šališkumu jį apkaltinti būtų sunku: kita knygos sudarytoja yra iš Korėjos kilusi Brandeis universiteto profesorė ChaeRan Freeze, straipsnių autoriai – estai, lietuviai, amerikiečiai, izraeliečiai.
Dažnai manoma, kad žydų studijomis gali domėtis tik patys žydai. Nebūtinai. Tai yra įprasta akademinė specializacija Vakaruose ir jau pora dešimtmečių – Rytų ir Vidurio Europoje. Žydų studijos jau daugiau nei pusę amžiaus yra įsitvirtinęs akademinių studijų objektas, todėl normalu, kad juo domisi įvairios kilmės žmonės. Žydų studijos yra tokios pačios, kaip ir kinų ar kitos. Juk tik maža dalis Kinijos specialistų pasaulio universitetuose yra kinai.
– Kokios konkrečiai temos aptariamos naujausiame „Polin“ numeryje?
– Privalumas, kad pabandėme į nagrinėjamą problematiką pasižiūrėti platesniame istoriniame kontekste. Kaip ši civilizacinė dimensija reiškėsi kultūrinėje-istorinėje plotmėje. Skaitytojams atskleidėme raidos tendencijas, su kuriomis susidūrė žydų mažuma, jų sąveiką su aplinkiniu pasauliu ir pan.
Tuo laiku visos etninės grupės, netgi tos, kurios dabar yra etninės daugumos, buvo mažumos. Pavyzdžiui, LDK lietuviškai kalbantys valstiečiai irgi buvo mažuma – kaip ir žydai. Tačiau pastarieji gyveno visoje LDK teritorijoje ir jų kalba buvo paplitusi visoje Kunigaikštystės teritorijoje – kiekviename miestelyje galėjai susišnekėti jidiš, skirtingai negu tuomečiais lietuvių kalbos dialektais.
Per knygos pristatymą Londone taikliai buvo pašmaikštauta, kad jei norėjai būti tikras visos LDK lietuvis, būtinai turėjai būti litvakas, t.y. Lietuvos arba LDK žydas.
Per knygos pristatymą Londone taikliai buvo pašmaikštauta, kad jei norėjai būti tikras visos LDK lietuvis, būtinai turėjai būti litvakas, t.y. Lietuvos arba LDK žydas.
Mūsų nagrinėjamų problemų laukas yra pakankamai platus: šiuolaikinė žydų bendruomenės padėtis Lietuvoje, žydai ir pasipriešinimas nacistams Antrojo pasaulinio karo metais, atisemitizmo klausimas Lietuvos Respublikoje, ekonominiai santykiai (kokias ekonomines nišas užėmė skirtingos mažumos), Rytų Europos žydų koncepcija, religinė konversija, įvairūs žydų religiniai judėjimai, lietuviškas antisemitizmas, tradicinė, liaudies kultūra, maldos namai, politinės kryptys (pavyzdžiui, socialistinis sionizmas) ir politiniai judėjimai (pavyzdžiui, Bundo partija Vilniuje), Antrojo pasaulinio karo, Holokausto problematika, žydų nacionalinių simbolių vieta Vilniuje.
Neatskiriama tokio leidinio dalis ir knygų recenzijos. Sociolingvistiniu požiūriu apžvelgiama lietuviakalbės žydiškos periodikos (laikraštis „Mūsų garsas“ ir žurnalas „Apžvalga“) evoliucija.
– Kaip keitėsi žydų bendruomenės vaidmuo ir padėtis visuomenėje po 1772-ųjų.
– Mes pradedame nuo feodalinės visuomenės, kurioje buvimas žydu, visų pirma, reiškė buvimą dalimi tam tikro socialinio luomo, priklausymą etninei-religinei grupei. Visuomenėje, kurioje nėra universalių teisių, kurioje visi turi tik partikuliarias teises, nėra ir pilietybės sampratos. Pilietybės samprata taikoma tik elitui – bajorai yra piliečiai, jie ir buvo suvereniteto nešėjai.
Tyrinėjame, kaip buvusiose LDK teritorijose pergyvenama transformacija per visą XIX amžių iki tarpukario Respublikos susiformavimo, kai kūrėsi šiuolaikinė valstybė. Su kokiomis problemomis iš karto susiduria mažuma, kai ji netampa dauguma, o kita mažuma – lietuviai – tampa dauguma. Kokio pobūdžio problemos jai tada iškyla, kaip ją suvokia dauguma, kaip mažuma žiūri į daugumą, kaip Lietuvoje buvo vykdomas žydų genocidas.
Bandėme atsakyti ir į klausimą, kaip mes dabartiniais laikais žiūrime į mažumą, kurios didžioji dalis buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metu. Kaip mes žiūrime į problemas, susijusias su žydišku paveldu, žydiškais simboliais, žydų buvimu Lietuvos istorijoje? Šių tyrimų būklei Lietuvoje ir užsienyje taip pat skiriama daug dėmesio šioje studijoje.
– Koks buvo statistinis žydas, pavyzdžiui, XVIII amžiuje? Toks, kaip mes jį įsivaizduojame stereotipiškai – turtingas, gudrus ir įtakingas?
– XVIII amžiuje žydai buvo miestiečiai ir laisvi žmonės, skirtingai nei dauguma šalies gyventojų baudžiauninkų. Apie 85-90 proc. gyventojų tuo metu LDK buvo nelaisvi.
Vidinė turtinė diferenciacija žydų bendruomenėje buvo didelė. Dalis žydų buvo ekonomiškai aktyvūs, dirbo prekyboje, vertėsi amatais. Dalis buvo vargšai, kuriuos išlaikė pati bendruomenė, skirdama tam lėšų.
Žydų bendruomenė buvo tokia pati, savo struktūra, kaip ir kitos viduramžių Europos luominės bendruomenės. Ji buvo uždara, autonomiška, kaip ir bajorai, ar miestiečių auksakalių gildijos ar kitos miestiečių grupės, kurios dažnai skyrėsi nuo daugumos ir savo religija. Tam tariamam vieningumui palaikyti buvo naudojamos bendruomeninės jėgos, vidiniai prievartos mechanizmai. Už bendruomenės ribų jos narys negalėjo egzistuoti.
Vidinė turtinė diferenciacija žydų bendruomenėje buvo didelė. Dalis žydų buvo ekonomiškai aktyvūs, dirbo prekyboje, vertėsi amatais. Dalis buvo vargšai, kuriuos išlaikė pati bendruomenė.
Žydų atveju, tokia viduramžiška struktūra išliko iki XIX a. pirmosios pusės, nes carinė Rusija labai lėtai modernizavosi, o galutinai teisinė žydų diskriminacija ir atskirtis panaikinta tik Pirmojo pasaulinio karo metais.
Bendruomenės struktūra, jos socialinis ir ekonominis vaidmuo kito lėtai ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Tarpukario Lietuvos valstybės politika, įtakojama šalies lėtos plėtros ir vėluojančio vystymosi, konservavo padėtį, o ne skatino integraciją ir akulturaciją.
Kodėl pas mus žydai buvo suvokiami tik kaip etninė religinė mažuma, kuri negalėjo tapti lietuviais, žydai buvo laikomi vengrų tautos dalimi XIX-XX a.? Daugeliui Lietuvos žmonių tokios analogijos įneša daugiau sumaišties jų stereotipiniame mąstyme.
– Kas tokį Lietuvos visuomenės raidos atsilikimą lėmė XX amžiuje? Ar jis pastebimas ir dabar?
– Taip, jis išlikęs. Pavyzdžiui, visuomenės integracijos procesai, apverktina demokratijos kokybė, autoritarizmo recidyvai, žemas socialinis mobilumas, tarpasmeninių santykių hierarchizacija, nepagarba mažumų teisėms, dažnai ikimodernios visuomenės standartus atitinkanti tapatybės politika.
Klausimai dėl mažumų, ypač žydų, XX a. pradžioje atsirado kilus klausimui, kokia nauja valstybė, visuomenė buvo kuriama. Kas tie piliečiai? Mažumų integracijos modelio nesugebėta sukurti. Žydai buvo tarsi palikti už borto. Jie gyveno savo atskirą gyvenimą ir integracija vyko labai lėtai.
Ir ne dėl to, kad jie nenorėjo integruotis, tik nelabai buvo į ką jiems integruotis. Lietuviškos vidurinės klasės, į kurią būtų galima integruotis, nebuvo, o užgimstanti masinė folklorizuota baudžiavos paveldą menanti jaunalietuvių kultūra miestiečiams žydams nebuvo patraukli.
– Iki šiol gyvas buitinis antisemitizmas, kai žydai pašiepiami eilėraštukais, posakiais. Kada jis atsirado?
– Šią temą knygoje apžvelgė lietuvių autoriai. Jei kalbame apie tarpukario Lietuvą, tai aršaus modernaus su rasizmu susijusio antisemitizmo Lietuvoje praktiškai nebuvo. Kaip XVIII a., taip ir XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje vyravo krikščioniškas antijudaizmas. Ta prasme, kad judaizmas, kaip religija, buvo laikomas žemesnio rango, o žydų egzistavimas buvo lyg ir jų tariamo nevisavertiškumo bei krikščionybės pergalės liudijimas.
Kita vertus, žydus buvo bandoma kaltinti sąmokslais prieš Romos katalikų bažnyčią. Egzistavo daugybė prietarų, sąmokslo teorijų. Viena iki šiol gyvuojanti sąmokslo teorija yra apie kapitalizmo, liberalizmo, modernizacijos tariamą ryšį su žydais.
Lietuvoje ir šiandien tai kartais galima išgirsti, nes mūsų visuomenė nėra pakankamai atvira, o uždarumas visada lemia visokių sąmokslo teorijų atsiradimą.
– Kalbant apie žydus ir Lietuvą, iki šiol daugiausia emocijų kelia genocidas Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo išžudyta apie 90 proc. šalies žydų. Lietuviai labai pyksta pavadinami žydšaudžių tauta, t.y. esą savo rankomis žudę savo šalies gyventojus. Kaip Holokaustas nušviečiamas, analizuojamas knygoje?
– Knygoje šiai temai yra skirti keli straipsniai, iliustruojantys svarbias problemas tarptautinėje plotmėje nagrinėjant genocido, pasipriešinimo, antisemitizmo ar kolaboravimo problematiką.
Puikiai žinome, kad dalis tarptautinių skaitytojų tapatina visus lietuvius su Holokausto nusikaltimais, kurie vyko čia Antrojo pasaulinio karo metais. Jie stereotipizuoja, įsivaizduodami kaip monolitinę masę, šių ir anų dienų lietuvius. Šitoks vaizdavimas dažnai Lietuvoje turi savo veidrodinį atspindį – antisemitizmą, kuriuo savo ruožtu kaltinami visi žydai.
Jie stereotipizuoja, įsivaizduodami kaip monolitinę masę, šių ir anų dienų lietuvius. Šitoks vaizdavimas dažnai Lietuvoje turi savo veidrodinį atspindį – antisemitizmą, kuriuo savo ruožtu kaltinami visi žydai.
Neigiamų nuostatų įveikimui reikia sveikos, nepolitizuotos akademinės diskusijos, išsklaidančios stereotipus, abipusius kaltinimus ir dvigubo genocido teorijas.
– Esate užsiminęs, kad, ruošiant šį „Polin“ numerį, teko pajusti pasipriešinimą, nenorą, kad knyga išvystų dienos šviesą.
– Kaip visada, yra ir nesuinteresuotų tokios knygos pasirodymu. Kuo daugiau žinome, tuo mažiau šališki ir riboti esame. Kita vertus, knygos kolektyvas – internacionalinis, konkurencingas tarptautinėje plotmėje, jo kompetencija niekas nedrįsta abejoti, todėl šališkumu jį sunku apkaltinti.
Tokie leidiniai prisideda prie esamo populiaraus supratimo keitimo, miglos pašalinimo ir dialogo tarp kultūrų ir tautų plėtros.
– Tokie akademiniai leidiniai keičia išankstinį stereotipišką mūsų šalies suvokimą užsienyje?
– Be abejonės. Tačiau prisidedame ir prie lietuvių skaitytojų dažnų žinių spragų. Lietuviui skaitytojui sunku suprasti, kad Lietuva Vakaruose dažnai suvokiama tiktai kaip šalis, kurioje didžioji dalis žydų bendruomenės Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta ir, kad didelė dalis žydų bendruomenės buvo sunaikinta pačių lietuvių rankomis.
Istorijos, žydų bendruomenės būklės ir įvykių iki tų tragiškų įvykių, kaip ir raidos po Antrojo Pasaulinio karo, nelabai žinoma. Dažnai nesugebama šiuolaikinę Lietuvą suvokti ir įsivaizduoti istoriniame ir tarptautiniame politiniame kontekste.
Toks stereotipinis aukščiau paminėtas Lietuvos įvaizdis egzistuoja. Gerai tai ar blogai? Aišku, jis nėra visai teisingas ir visapusiškas. Kaip jį keisti? Knyga – vienas iš tų žingsnių. Įvairių šalių mokslininkų kolektyvas, laikydamasis tų pačių akademinių standartų, nagrinėja sudėtingą temą, kurios nagrinėjimas Lietuvoje prasidėjo prieš mažiau nei 20 metų. Galų gale, ši knyga prisideda prie lietuvių ir žydų dialogo, plačiąja to žodžio prasme, plėtojimo.
– Ką dar iš knygos „Žydai buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo 1772 m.“ būtų naudinga sužinoti patiems lietuviams apie save?
– Lietuviai dažnai į viską turi arogantišką etnocentrinį susireikšminusį požiūrį, kuriam nei faktų, nei duomenų nereikia. Sunku sau pripažinti, kad didžioji dalis mūsų problemų kyla iš visokeriopo atsilikimo, kurią dažnas pas mus bando pateikti kaip privalumą.
Lietuviai dažnai į viską turi arogantišką požiūrį, kuriam nei faktų, nei duomenų nereikia.
Tačiau kai pasižiūrite bendraeuropiniame kontekste, suprantate, kad Lietuvai reikia daug kur tobulėti kaip visuomenei, reikia daug mokytis visose srityse.
Pakankamai objektyvūs tarptautiniai reitingai pakankamai tiksliai parodo Lietuvos vietą tarp ES autsaiderių.
Sakyčiau, kad ši studija keičia patį supratimą, ko Lietuvai kaip visuomenei reikia. O jai reikia tolerancijos, gilios savirefleksijos, aplinkos ir šiuolaikinių tendencijų kūrybingo panaudojimo, naujovių nebijojimo, pagarbos kitiems ir sau. O tokių pavyzdžių galėtume pasimokyti net ir iš senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
