- Eurui vėl gresia pavojus ir vis garsiau kalbama apie bendros Europos valiutos žlugimą. Ar jūs jau visiškai susitaikėte su mintimi, kad neturėsite vasaros atostogų?
- Turiu tik šešias laisvas dienas ir tikiuosi, kad jos niekur nedings. Šią vasarą vis dar jaučiuosi palyginti ramus. Žinoma, vis dar yra rizika, jei kalbame apie Graikiją...
- Nes, atrodo, kad Graikijos bankrotas neišvengiamas?
- Bet po ilgo pasirengiamojo laikotarpio mes pasiekėme geriausių rezultatų ES vadovų susitikime birželio pabaigoje. Po susitikimo rinkos turėtų optimistiškiau vertinti euro būklę.
- Tačiau ES susitarimai nepadėjo sumažinti spaudimo Italijai ir Ispanijai. Praėjusią savaitę Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi pranešė, kad ECB yra pasiruošęs, galbūt kartu su Europos finansinės pagalbos fondais, nusipirkti valstybės obligacijų iš įsiskolinusių valstybių narių, tačiau tai įvyks kažkada ateityje. Ar jus nuvylė bankų neryžtingumas?
- Galiu tik pritarti ECB pareiškimui, kad euro zonos valstybės obligacijų rinka dabar išgyvena sunkius laikus. Taip pat yra tiesa, kad kai kurios šalys turi ypač didelių išlaidų tvarkant skolų reikalus.
Savaime suprantama, kad bankai veikia tarptautinėje erdvėje ir taip sukelia dar daugiau sunkumų toms šalims, kurios susidūrė su rinkų nepasitikėjimu. Šios problemos turi būti sprendžiamos greitai – kad nekiltų papildomų neaiškumų dėl euro gebėjimo atlaikyti krizę.
- Ar manote, kad Europos centrinio banko pasiūlytas sprendimo būdas sumažina spaudimą krizės paveiktoms šalims susitvarkyti savo valstybės finansus?
- Ne. Jeigu perskaitytumėte Europos finansinės pagalbos reikalavimus arba net vien tik ECB pareiškimą, pripažintumėte, kad tokie nuogąstavimai yra nepagrįsti. Tai yra ta nepasitikėjimo rūšis, kuri neleido mums eiti tiesiu keliu sprendimo link. Mes turėjome per greitai viską įveikti ir vėl imti pasitikėti vieni kitais.
- Ar yra priežasčių tam pasitikėjimui?
- Manau, kad yra. Dabartinė Italijos vyriausybė užtikrino greitą biudžeto deficito sumažinimą, pradėjo struktūrines reformas ir pagerino ekonomikos augimo potencialą. Nepaisant didelės aukos, italai sutiko su tokiomis sąlygomis.
- Vokietijoje skeptiškai vertinamas Europos centrinio banko sprendimas pirkti valstybės obligacijų.
- Sprendimai, su kuriais dabar susiduria Vokietija, nėra lengvi, ir aš suprantu, su kokiomis problemomis susiduria Vokietijos politikai. Kad išlaikytų bendrą valiutą, visos šalys būtų turėjusios įgyvendinti reformas ir tvarkyti savo biudžetus taip, kad nesukeltų sunkumų kitoms šalims. Štai kodėl jau pasiekta pažanga yra tokia svarbi užtikrinti biudžetinę drausmę .
- Bet tai eurui neką tepadėjo.
- Mes visi padarėme klaidų, net ir sukurdami eurą, net ankstyvajame etape, kai 2002 ir 2003 metais Prancūzija ir Vokietija pažeidė stabilumo ir augimo pakte nustatytas taisykles ir tapo blogu pavyzdžiu kitoms valstybėms narėms. Dabar mes sukūrėme atsakingesnę valiutos sąjungą.
- Būtent todėl jūsų buvo paprašyta imtis vadovauti Italijos vyriausybei. Pagaliau Roma ir vėl tapo svarbiu žaidėju Europoje.
- Keletą metų mes tikrai neatlikome pagrindinio vaidmens. Manau, kad yra visiškai normalu, jog trečioji pagal dydį ekonomika euro zonoje dabar tapo aktyvesnė, sprendžiant ES problemas.
- Jūsų susitikimas su Prancūzijos prezidentu François Hollande‘u ir Ispanijos ministru pirmininku Mariano Rajoy praėjusią savaitę sukėlė susirūpinimą, kad Pietų aljansas buvo sukurtas siekiant priešingų tikslų negu Šiaurės šalių.
- Tarp šių dviejų susitikimų aš aplankiau Suomiją. Iš trijų šalių ten praleidau daugiausia laiko. Šiuo atveju, esmė ne Šiaurė ar Pietūs, o valiuta, kurią turi 330 mln. europiečių. Kuo darniau mes veiksime, tuo greičiau rasime teisingą kelią ir patirsime mažiau nuostolių. Ką tik šnekėjausi telefonu su kanclere Angela Merkel, kuri mane pakvietė rugpjūčio pabaigoje į Berlyną.
- Apskritai, atrodo, kad santykiai tarp italų ir vokiečių yra šiek tiek migloti. Daug kas skundžiasi vokiečių griežtumu ir arogancija. Kaip jūs paaiškintumėte šią atmosferą?
- Tai man tikrai kėlė didelį nerimą pastaraisiais mėnesiais ir aš sakiau kanclerei A.Merkel apie didėjantį pasipiktinimą mūsų parlamente prieš ES, prieš eurą, prieš vokiečius, o kartais ir prieš pačią kanclerę.
Jeigu lygintume Europą su katedra, tai iki šiol euras būtų pati tobuliausia smailė.
Nors tai yra ne tik Vokietijos ir Italijos problema. Įtampa, kuri pastaraisiais metais jaučiama euro zonoje, veda ES prie psichologinio likvidavimo. Mums reikia sunkiai dirbti, kad tai sustabdytume. Jeigu lygintume Europą su katedra, tai iki šiol euras būtų pati tobuliausia smailė.
- Kuri, mes bijome, kad vieną dieną nukris.
- Jeigu euras nustos vienyti Europą, ES projektas bus sunaikintas. Todėl nacionalinių lyderių didžiausia pareiga yra paaiškinti žmonėms apie tikrąją Europos padėtį, be jokių išankstinių nusistatymų.
- Ar tikite, kad problemą vis dar galima išspręsti?
- Taip, nors šiaurę ir pietus skiria tarytum siena ir abi pusės turi savo nusistatymų. Tai kelia didelį nerimą, mes turime su tuo kovoti. Esu tikras, kad dauguma vokiečių instinktyviai jaučia simpatiją Italijai, o italai žavisi daugeliu vokiečių savybių.
- Bet man taip pat susidaro įspūdis, kad kažkodėl dauguma vokiečių įsitikinę, jog Italija jau gavo finansinę paramą iš Vokietijos ir ES, nors tai nėra tiesa. Negavome nė vieno euro.
- O kaip tada jūs galėtumėte paaiškinti tai, kad smulkiojo verslo savininkas Vokietijoje, netiesiogiai per Europos centrinį banką, savo mokesčiais padeda atkurti bankrutavusį Sienos banką?
- Tam asmeniui norėčiau paaiškinti, kad realybė kartais atrodo visiškai kitokia nei kas nors ją suvokia. Realybė yra tokia, kad Italija, atsižvelgiant į jos ekonominį dydį, taip pat kaip ir Vokietija, teikia didesnę ar mažesnę dalį finansinės pagalbos Graikijai, Airijai, Portugalijai ir neseniai pradėjo teikti Ispanijos bankų sektoriui.
Pagalvokite, kokį pelną duoda ši pagalba.
- Norite pasakyti, kad parama įsiskolinusioms valstybėms taip pat naudinga ir Vokietijai?
- Tai, ką Vokietija ir Prancūzija padarė, kad išgelbėtų Graikiją, taip pat padėjo ir Vokietijos, ir Prancūzijos bankams, kurie ilgą laiką buvo Graikijos ir Graikijos bankų pagrindiniai kreditoriai. Nors to paties pasakyti apie Italiją praktiškai negalima.
Italija ne tik nebuvo pagalbos gavėja, bet mes iš tikrųjų sumokėjome daugiau nei Prancūzija ar Vokietija, jei pasvarstytumėte apie grynąjį pelną. Šiais metais mūsų valstybės skola sieks 123,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Be paramos išmokų būtų 120,3 procento. Norėčiau tai paaiškinti Vokietijos verslininkui.
- Ir jūs tikite, kad Vokietijos verslininkas sutiktų tai finansuoti?
- Aš jam taip pat paaiškinčiau, kad Vokietija taip pat gauna pelno, nes valstybės obligacijos Vokietijoje yra labai pigios, kartais vokiečiai net gali turėti neigiamas palūkanų normas.
Italijos ir Vokietijos palūkanų normų skirtumas yra toks didelis, nes didėja rizika, kad euras žlugs. Be to, niekas negalėtų paneigti, kad Vokietija, paprasčiausiai todėl, kad yra didelė ir galinga ekonomika, gauna daugiausia naudos iš bendrosios ES rinkos.
- Ar esate įsitikinęs, kad euro žlugimo vis dar galima išvengti?
- Taip, tai vis dar yra įmanoma, tačiau sprendimas iš dangaus nenukris.
- Tačiau ir neatrodo, kad problemos išsispręs, jei ir toliau bus teikiama didelė finansinė parama. Pinigai krizę sustabdo kelioms dienoms, tačiau po kurio laiko spaudimas finansų rinkose vėl padidėja. Ar įmanoma nutraukti šį užburtą ratą?
- Taip.
- Ir nuolatos nebefinansuoti?
- Taip, tai įmanoma. Reikėtų, kad euro zonos sprendimų komunikacijos sistema būtų patobulinta.
- Tačiau problema yra milžiniškos skolos, o ne spaudos konferencijos.
- Tačiau šios klaidos nėra visiškai tapačios su platinama informacija, kuri veda prie naujų neramumų rinkose. Daug rimtesnis yra faktas, kad yra kelios šalys, esančios šiaurėje, kurios kiekvieną kartą, kai mes pasiekiame sutarimą ES vadovų taryboje , po poros dienų teigia, kad suabejojo sutarimu.
- Jūs dabar kalbate apie suomius?
- Galiu suprasti, kad jie privalo atsiskaityti savo parlamentui. Tačiau galų gale kiekviena ES valstybė turi parlamentą ir Konstitucinį teismą. Ir, žinoma, kiekviena vyriausybė turi orientuotis pati, atsižvelgdama į parlamento priimtus sprendimus.
Tačiau kiekviena vyriausybė yra įsipareigojusi apšviesti parlamentą. Jeigu aš vadovaučiausi tik savo parlamento nurodymais, tai aš negalėčiau sutikti su sprendimais, priimtais ES viršūnių susitikimo Briuselyje metu.
- Kaip norėtumėte, kad jus prisimintų italai ir europiečiai?
- Jeigu viskas eis pagal planą, dabartinėje tarnyboje liksiu iki 2013 metų balandžio mėnesio ir aš tikiuosi, kad galiu iki tol išgelbėti Italiją nuo finansinio kracho. Išgelbėti ją galima, jei Vokietija ir kitos Europos šalys mus morališkai parems.
Pabrėžiu, mums svarbi moralinė, o ne finansinė parama. Vokietija ir kitos šalys turėtų suteikti didesnę veikimo laisvę toms šalims euro zonoje, kurios labiausiai atitinka Europos nustatytas direktyvas.
