– Kaip nusprendėte pradėti savanoriauti „Jaunimo linijoje“?
– Mano atėjimą į „Jaunimo liniją“ lėmė keli dalykai. Pirmiausia, studijų pradžioje buvo noras veikti ką nors naudingo. Kaip tik tuo metu į mūsų paskaitas atėjo savanoriai iš „Jaunimo linijos“. Jie bandė pritraukti naujų žmonių.
Man iš karto kilo noras prisijungti prie jų, tačiau galutinį sprendimą priėmiau šiek tiek pamąstęs. Prisiminiau savo gyvenimo momentus, kai jaučiausi vienas, nesuprastas, be jokios vilties. Tuomet man net nekilo idėja į ką nors kreiptis. Prisimenu tai kaip vieną liūdniausių savo gyvenimo momentų. Žinau, kad yra žmonių, kurie dar nepasidavė, ieško, kas juos suprastų, nepaliktų vienatvėje, ir nusprendžiau, kad noriu jiems padėti, pabūti šalia.
– Dirbti su žmonėmis, kurie paskambina į „Jaunimo liniją“, reikia gana jautriai. Kokie yra pagrindiniai šio darbo principai, reikalavimai?
– Vienas pagrindinių šio darbo principų – žmogų išgirsti ir išklausyti. Tai gali atrodyti savaime suprantama ir paprasta. Parengiamųjų kursų metu suvokiau, kad, nors girdėti ir mokėjau, nesuvokiau, kaip žmogų išklausyti, kaip suprasti, koks jis yra.
To galima išmokti. Tačiau yra kita savybė, be kurios, manau, neįmanoma savanoriauti „Jaunimo linijoje“. Tai – empatija. Mes esame emocinės paramos savanoriai, todėl, jei negalime suvokti, kokius jausmus jaučia pašnekovas, negalime jam ir padėti.
– Į „Jaunimo liniją“ skambina žmonės, kurie turi problemų, kuriuos kas nors slegia. Savanoriai turi juos išklausyti. Kaip po visų pokalbių jaučiasi pats savanoris?
– Visai suprantama, kad ir pats savanoris po budėjimo gali jaustis prislėgtas, nuvargęs. Kartais gali atrodyti, kad savanoris yra kažkokia mistinė būtybė, bet iš tikrųjų esame tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Pokalbio metu bandome padėti skambinančiajam, leisti jam pasidalyti su mumis savo skausmu, todėl tas skausmas pasiekia ir mus.
Dėl to „Jaunimo linijoje“ yra savanorių, kurie bet kuriuo paros metu yra pasiruošę pasikalbėti su žmogumi, padėti jam išsiaiškinti, kas nutiko, kaip jis jaučiasi, kas jį paveikė.
Kartais gali atrodyti, kad savanoris yra kažkokia mistinė būtybė, bet iš tikro – jie tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti.
– Kas jums sunkiausia savanoriaujant „Jaunimo linijoje“?
– Dažnas savanoris prisipažįsta, kad į „Jaunimo liniją“ ateina su idėja išgelbėti pasaulį. Mes viliamės, kad kalbėdamiesi su skambinančiuoju išspręsime visas jo problemas, sunkumus ir skausmus.
Nors atrodo, kad toks požiūris yra gražus ir gerbtinas, dėl jo savanoris gali rimtai nukentėti, jei pokalbis nesibaigia pozityviai. Savanoriauju daugiau nei pusantrų metų, tačiau kartais pajaučiu, kaip norisi žmogui, su kuriuo kalbu, padėti, išspręsti už jį viską, neleisti jam pasiduoti.
Tačiau jau išmokau, kad žmogus pats turi nuspręsti, ką ir kaip darys. Niekas jo neišgelbės be jo paties valios ir pastangų. Aš esu kitame laido gale, galiu tik jį išgirsti, išklausyti ir leisti jam pačiam save išgirsti.