– Su panašiais projektais jau dirbate apie 10 metų. Kaip patys užsiėmimai skiriasi čia ir Amerikoje?
– Iš tikrųjų, tai nėra labai didelio skirtumo, nes medžiaga yra labai paprasta – žmonės dirbdami su moliu atsipalaiduoja. Galėčiau pasakyti, kad tai yra savotiška terapija. Juolab, kad ir čia, ir Amerikoje dažniausiai dirbu su vaikais ar su suaugusiais, kurie turi tam tikrą negalią. Pastebiu, kaip molis padeda jiems ne tik atsipalaiduoti, bet ir atsiskleisti tiek jų asmeninėms, tiek kūrybinėms savybėms.
Jie tiesiog negalvodami čiupinėja molį ir galiausiai patys nustemba, kad kaip gražiai kažkas išėjo.
Apskritai viskas priklauso nuo žmonių atsipalaidavimo ir nebijojimo parodyti savo kūrybinių sugebėjimų. Jie tiesiog negalvodami čiupinėja molį ir galiausiai patys nustemba, kad kaip gražiai kažkas išėjo.
– Kaip įtikinti žmones, kad jie gali?
– Lietuvoje pastebėjau, kad į dienos centrus, kur jie praleidžia didžiąją dienos dalį, darydami kažkokius darbelius, ateinantys žmonės yra labai kūrybingi. Tie vaikai ir suaugę tokie laisvi.
Viena dailės mokytoja sakė, kad jie leidžia jiems laisvai kurti tai, ką nori. Tokiu būdu jie išreiškia save, o ne štampuoja svetimas idėjas.
Lankiausi tokioje studijoje ir buvau maloniai nustebinta, kiek ten jie visko prikūrė. Galima teigti, kad jie yra kūrybiškai laisvesni nei sveiki žmonės, kurie įsisukę į kasdienybės verpetą, kur kūrybiškumui nebėra laiko atsiskleisti. Įprastas gyvenimas suvalgo didesnę dalį laiko ir tu neturi kada atsidėti kūrybai, nes tai laikoma nerimtu užsiėmimu.
– Matėte tokių darbų, kurie prilygtų profesionalų darbams?
Vaikščiojau po tą studiją ir galvojau, kad tai kažkokie stebuklai
– Taip. Mūsų užsiėmimų metu vaikai sukūrė tokių paukščių! Kiekvienas paukštis visiškai skirtingas, visų darbai skirtingi ir tuo pat metu jie tikrai įdomūs, kad net prilygsta profesionalų darbams.
Dienos centro „Šviesa“ darbuotoja pasakojo, kad jie tuo užiiminėja apie dešimt metų, bet tik po dešimties metų įvyko toks lūžis, kai jie visiškai atsiskleidė.
Vaikščiojau po tą studiją ir galvojau, kad tai kažkokie stebuklai.
– Sunkiau dirbti su vyresniais žmonėmis ar vaikais?
– Nėra didelio skirtumo. Neturiu tiek daug patirties su vyresniais, tačiau visada to norėjau. JAV yra tokia praktika, nes labai daug senelių centrų, kuriuose yra labai daug meno terapijos užsiėmimų. Jiems samdo žmones, kurie dirba su jais. Manau, kad tai turėtų būti įdomu, tačiau didelės patirties neturiu, nes dirbu su vaikais.
Turėjau užsakymą, kurio metu miestelio bibliotekoje kvietėme vietinius gyventojus. Taip pat yra tekę daryti keletą didesnių užsakymų su neįgaliais vaikais. Mano užduotis būna visus įtraukti, surasti būdą, kad visi projekte dalyvaujantys žmonės galėtų prisidėti.
– Kaip pasiryžote dirbti su neįgaliais žmonėmis?
– Pirmą kartą tokia proga pasitaikė, kai dalyvavau nacionaliniame konkurse vienoje Ajovos valstijos apygardoje. Čia vienas procentas nuo valstybinės statybos užsakymų skiriamas meniniam darbui. Konkurso tikslas buvo kažką sukurti su neįgaliais žmonėmis. Jame dalyvavo 700 žmonių. Laimėjo mano idėja.
Su neįgaliais žmonėmis bendrauji taip pat, kaip su sveikais, tačiau supranti ir priimi, kad nebūtinai jų atsakymas bus visada bus suprantamas. Tada pasiklausi darbuotojo, ką jis norėjo pasakyti, o darbuotojas viską paaiškina.
Mano projekte dalyvavo neįgaliųjų, kurie buvo visiškai paralyžiuoti žmonės, kurie tik akies judesiu galėjo parodyti tai, ką jaučia. Jiems labai svarbu, kad žmonės su jais bendrautų taip, kaip jie bendrauja natūralioje aplinkoje tarpusavyje.
Kiek susidūriau su darbuotojais, tai jie paliko pati geriausią įspūdį – nuoširdūs ir noriai padedantys žmonės
– Kaip skiriasi visuomenės požiūris į socialines problemas Lietuvoje ir Amerikoje?
– Nebuvau Lietuvoje 15 metų, todėl labai sunku komentuoti. Tai, ką mačiau dabar, maloniai nustebino. Labai geros sąlygos. Darbuotojai taip pat paliko gerą įspūdį – nuoširdūs ir noriai padedantys žmonės.
Manau, kad mūsų bendras darbas yra pirmas žingsnis, turintis padėti visiems suprasti, kad neįgalūs žmonės – mūsų visuomenės dalis.
– Kas meno terapija yra jums?– Tu to negali paaiškinti, tačiau vieną dieną pajunti, kad nuvažiuoji į studiją, praleidi ten pusę dienos ir staiga dingteli tokia mintis, kad man gerai, pamiršau tai, kas buvo. Atsipalaiduoji.
Kiekvienos terapijos tikslas ir yra sugebėti žmogų ištraukti iš vienokių ar kitokių problemų. Realybė mus dažnai nusodina, bet negerai visą laiką sedėti paskendus rūpesčiuose. Visi ieško būdo iš jų ištrūkti ir pailsėti.
Man terapija tai ir yra, kad aš galiu nuvažiavus pailsėti ir tuo pat metu dirbi. Tau yra malonu ir tai leidžia gerai jaustis.
