Tuomet į pagalbą išsivaduoti trokštančioms valstybėms atėjo Islandijos vedama mažų šalių grupelė, siekusi, kad nepriklausomybė taptų negrįžtamu procesu. Taip naujienų portalui LRT.lt sako buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras, aktyvus Lietuvos nepriklausomybės siekio rėmėjas 1990-aisiais Jonas Baldvinas Hannibalssonas.
– Tuo metu, kai Lietuva kovojo dėl savo nepriklausomybės, Vakarai tylėjo, saugumo situacija regione buvo įtempta. Kodėl Islandija nusprendė paremti Lietuvos nepriklausomybės siekius?
– Didieji vyrukai – Vakarų lyderiai neatliko savo pareigos. Kažkas turėjo tai padaryti už juos. Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija buvo daug investavusios į partnerystę su Michailu Gorbačiovu. M. Gorbačiovą jie laikė demokratinių reformų Sovietų Sąjungoje viltimi. Jis buvo jų Šaltojo karo pabaigos, taikaus Vokietijos suvienijimo, branduolinio nusiginklavimo viltis. Kitaip tariant, M. Gorbačiovas jiems buvo taikos žmogus, ir niekas, kas jam keltų pavojų, neturėjo būti sakoma ar daroma.
Kai Baltijos šalys, norėjusios atkurti savo nepriklausomybę ir kurti demokratiją, sukilo, buvo galima tikėti, kad demokratinės Vakarų šalys iš tiesų parems Baltijos, Vidurio ir Rytų Europos šalių bandymą plėsti laisvės ir demokratijos ribas. Tačiau, užuot palaikę jas, jie pasakė: „jūs ardote taiką, nedarykite to, siekite kompromiso su Sovietų Sąjunga“. Viešai Vakarai kalbėjo apie demokratiją, laisvę, nacionalinio saugumo svarbą, o iš tiesų užkulisiuose vadovavosi realpolitik principais.
Viešai Vakarai kalbėjo apie demokratiją, laisvę, nacionalinio saugumo svarbą, o iš tiesų užkulisiuose vadovavosi realpolitik principais
Taigi Vakarų lyderių realpolitik kryptis buvo palanki Sovietų Sąjungos vienybei Baltijos šalyse ir [vienybei] Balkanuose. Tai buvo visiškai neteisinga, todėl mano atsakymas į tai buvo mažų tautų solidarumas prieš tokią politiką.
Tai nebuvo tiesiog šalių nepriklausomybės pripažinimo klausimas. Tai buvo klausimas, kaip, žingsnis po žingsnio, sukurti mažų šalių grupę, kurios būtų pasiruošusios pasinaudoti galimybe tarptautinės bendruomenės pripažinimą padaryti negrįžtamą. Ir ta galimybė atsirado.
– Jūs pats suvaidinote svarbų vaidmenį pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę. Kodėl jutote norą, pareigą reikšti tokią stiprią paramą?
– Aš, kaip ir daugelis kitų islandų, domiuosi genealogija. Žinau genealoginę 44 savo šeimos kartų liniją. Trys mano protėvių kartos gyveno Kurše [istorinis regionas dabartinėje Latvijoje ir Lietuvoje – LRT.lt]. Turbūt dalis tų protėvių DNR išliko manyje ir lėmė mano poelgius tuo metu.
– Neretai sakoma, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo Vakarai prarado savisaugos instinktą. Kaip apibūdintumėte saugumo situaciją šiandieną, išaugus Rusijos agresijai?
– Čia verta prisiminti Francisą Fukuyamą, kuris sakė, kad liberaliosios demokratijos vertybės, laisvosios rinkos sistema laimėjo, todėl tai yra istorijos pabaiga. Dabar mes matome, kas tai buvo iš tiesų, ir istorijos pabaiga tai nebuvo.
Vakarus yra ištikusi egzistencinė krizė. Ji prasidėjo su nekontroliuojamu finansinio kapitalo augimu, kuris pralenkė tikrą ekonomiką. Šis nekontroliuojamas kapitalas, paremtas bankiniu, finansiniu sektoriumi, serga iki kaulų smegenų. Dėl kapitalo kontrolės trūkumo JAV bei išsivysčiusios Vakarų Europos šalys vis labiau tampa plutokratijomis. Vienas procentas turtingųjų valdo 60-70 proc. viso turto, kai tuo metu prasčiau gyvenantieji patiria finansinių krizių pasekmes ir dar privalo mokėti visus mokesčius, kad padėtų iš skolų ištraukti finansinį elitą.
Dėl kapitalo kontrolės trūkumo JAV bei išsivysčiusios Vakarų Europos šalys vis labiau tampa plutokratijomis
Tai, kas vyksta Vakaruose, yra priešinga viskam, kas vadinama konkurencinga rinka, ekonomika, kur žmonės rizikuoja, tačiau riziką prisiima sau. Tai taip pat lemia demokratijos silpnumą: Europą kausto sąstingis, viršų ima plutokratija.
– Kaip šią krizę išgyvenantys Vakarai gali priešintis, daryti poveikį Rusijai, kurios valdymo, veikimo forma yra jėga?
– Mes galime, turime tam priemonių, resursų. Turime visko, trūksta tik politinės lyderystės ir sugebėjimo susitvarkyti savo pačių smėlio dėžėje, iškuopti savo netvarką.
– Kai Baltijos šalys kovojo už nepriklausomybę, Islandija tvirtai palaikė jų siekius, vėliau tuo pavyzdžiu pasekė kitos šalys. O šiandieną, kai už savo laisvę kovoja Ukraina, Vakarų reakcija jums atrodo pakankamai tvirta?
– Ne, ji nėra pakankamai tvirta. Bet norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Ukraina tapo nepriklausoma panašiu metu, kaip ir Lietuva. Tačiau, nepaisant dešiniųjų ir kairiųjų politikų nuomonių skirtumų, beveik visi sutiko, jog Lietuvos tikslas – prisijungti prie Europos Sąjungos (ES) ir NATO. Jūs turėjote įvykdyti griežtas sąlygas ir tai padarėte. Tai – gan didelis pasiekimas.
Tuo metu Ukrainos elitas, politikos lyderiai savo tautą nuvedė šunkeliais. Štai kodėl jie yra tokie silpni. Jei šalies visuomenė yra tiek korumpuota, kitų pastangos jai padėti yra labai ribotos. Ekonominė pagalba gali būti bevaisė. Ginklų tiekimas, deja, taip pat gali būti visiškai neveiksmingas, jei karinė organizacija bent iš dalies yra korumpuota.
Taigi Vakarai yra neveiksnūs, Ukraina yra pavojuje, tačiau tai nereiškia, kad neturime jiems padėti. Turime ir galime. O šiandieną jūs taip pat esate Vakarai, NATO, ES nariai. Jums taip pat laikas suvaidinti savo vaidmenį Ukrainos kovoje su plutokratija ir autoritarine Rusija.
– Tačiau Rusija ir jos imperialistiniai užmojai, panašu, yra labai stiprūs. Jie – grėsmė ne tik Ukrainai, bet visam regionui. Kaip, jūsų manymu, toliau vystysis tai, ką pradėjo Rusija?
– Iš to, kas dabar vyksta, nėra akivaizdžios ir paprastos išeities. Tai bus ilga ir sunki kova. Ukrainos žmonėms tai atneš labai daug sunkumų. Tačiau viltis – naujieji Ukrainos lyderiai.
Viltis – ir jūs. Esate pasaulinių organizacijų nariai, o Rusiją išmanote geriau nei žmonės Briuselyje. Jūs pažįstate Rusiją iš praeities, žinote, kaip su ja elgtis. Pasakykite tai Europos lyderiams Briuselyje.
– Manau, kaip tik tai Lietuvos atstovai bando daryti. Bet tuomet pakalbėkime apie Rusijos grėsmes Baltijos regionui. Jūsų manymu, jos – realios?
– Į tai žiūrėčiau labai rimtai. Taip. Ir karo žaidimas čia panašus – sugalvoti etninės rusų mažumos engimo istoriją, pasinaudoti jų nepasitenkinimu ir tuomet, prisidengus žmonių teisių gynimu, įsikišti į „konflikto“ sprendimą. Jie tai darė ne kartą, ketino tai daryti ir 1991-aisiais. Negalime atmesti šios grėsmės.
Kita vertus, laiku užsitikrinote Vakarų pagalbą, saugumo draudimą, kai tapote NATO nariais. Jūs nesate tiek pažeidžiami, kiek, deja, yra pažeidžiama Ukraina.
– Kiek ilgai, jūsų manymu, truks naujasis Šaltasis karas? Ar imperialistinių užmojų turinti Rusija baigs taip, kaip baigė Sovietų Sąjunga?
– Revanšistinė Rusija iš tiesų yra didelė, bet silpna šalis. Rusijos visuomenės pragyvenimo lygis krinta, demografinė padėtis prastėja. Rusija – ekonomiškai neišsivysčiusi silpna šalis. Politiniai jos lyderiai svajoja apie imperijos atkūrimą, bet jie nebeturi tokių priemonių ir galimybių, kokias turėjo.
– Lietuva mini 25 nepriklausomybės metų jubiliejų. Turbūt teko stebėti, kaip ji augo, brendo ir tapo tuo, kas yra šiandieną. Kokį Lietuvos paveikslą matote? Ką pastebėjote per tuos 25 metus?
– Ekspertinės analizės neatlikau, tačiau stengiausi sekti ir stebėti tai, kas vyko Lietuvoje. Jei žvelgtume į visą paveikslą, paprasčiausiai pasakyčiau, kad per tuos 25 metus pasiekėte daug. Perėjimas nuo komandinės prie rinkos ekonomikos, nuo policinės valstybės prie atviros demokratinės visuomenės yra labai sunkus, jis reikalaus politinės lyderystės gebėjimų. Nepaisant visų politinių nesutarimų, klaidų, rezultatas – didelė pažanga. Palyginkite tai su Ukraina ir pamatysite, kuo tapote.
