Karyba I.Gulbinienės gyvenime atsirado dar mokykloje. 2002 metais stojo į savanorių gretas. Tokiems naujokams dar neduodavo uniformos. Ją reikėdavo užsitarnauti.
Bėgti su sportiniais batais gal ir lengviau, tačiau su kerziniais batais – prestižas. Būdama 18 metų jau prisiekė tarnauti Tėvynei. Iki šiol pamena kiekvieną priesaikos žodį.
– Kaip pasukote karybos keliu?
– Sugalvojau tapti karininke tuomet, kai jomis buvo leista tapti ir merginoms. Tuomet tai buvo neįtikėtina naujiena.
Savanorio uniformos taip ir neteko vilkėti, nes iškart po gimnazijos – į karo akademiją. Kai kurie artimieji stebėjosi tokiu mano sprendimu, nes giminėje nėra nė vieno šios profesijos atstovo. Gal mano dukrelė taip pat užsimanys eiti mamos pėdom.
– Ar antpečiai netrukdė susirasti antrą pusę, sukurti šeimą?
Jis visada domėjosi mano veikla, o sulaukęs trisdešimties pats stojo į savanorius. Tapome sukarinta šeima.
– Žinoma, ne. Specialybė niekaip nekeičia asmeninio gyvenimo. Savo žmogų surandi ir kavinėje, ir gatvėje, ir diskotekoje. Pažįstu daug šeimų, kuriose abu sutuoktiniai uniformuoti. Mano vyras iš pradžių nežinojo, kur studijuoju. Kai sužinojo, tapau jam labiau egzotiška. Jis visada domėjosi mano veikla, o sulaukęs trisdešimties pats stojo į savanorius. Tapome sukarinta šeima.
– Ar savanorišką krašto apsaugos tarnybą žmonės renkasi iš neturėjimo ką veikti?
– Kariuomenė – visuomenės atspindys. Sovietinis mitas, kad ten renkasi tik kažkokie nesusitupėję, nepritapę. Savanoriška tarnyba – puikus būdas pailsėti nuo civilio gyvenimo. Būdamas gydytoju ar kompiuterių specialistu gali vieną dieną šokti į kerzinius batus, čiupti ginklą ir leistis į žygį. Čia galima sutikti įvairiausio rango ir išsilavinimo žmonių. Kokia visuomenė, tokia ir kariuomenė.
