– Praėjo jau beveik dvi savaitės po konklavos. Tačiau tokie dalykai turbūt nepasimiršta per vieną dieną, tad gal pasidalintumėte įspūdžiais iš konklavos, vėlesnių susitikimų su išrinktuoju Popiežiumi Pranciškumi?
– Tikrai mano širdyje dar gyvi įspūdžiai iš konklavos. Mūsų nuolatinė palydovė buvo nuoširdi malda, kuria ruošėmės konklavai. Susitikimų metu, kurie truko visą savaitę, mes, kardinolai, dalinomės savo rūpesčiais ir mąstėme apie Bažnyčios padėtį atsižvelgiant į jos misiją pasaulyje. Buvo džiugu ir gražu, kad mūsų darbą lydėjo viso pasaulio tikinčiųjų maldos.
O pati konklava tai tarsi šventa liturgija, kurios metu siekiame suprasti, ką Šv. Dvasia kalba Bažnyčiai, bei įsiklausyti į sąžinės balsą ir Dievo akivaizdoje nuspręsti, kas šiandien būtų tinkamiausias žmogus skelbti Dievo Žodį, šventinti tikinčiuosius ir valdyti Kristaus Bažnyčią. Prisipažinsiu, kad įeinant į konklavą mane lydėjo tam tikras jaudulys, kuris kilo dėl atsakomybės ir tokio svarbaus momento didingumo bei šventumo.
– Kokį įspūdį Jums asmeniškai palieka naujasis Šventasis Tėvas? Ar tikrai pasibaigus konklavai išrinktasis Popiežius tą vakarą važiavo su kardinolais autobusu, o ne jam priklausančiu automobiliu?
Popiežiaus Pranciškaus paprastumas ir draugiškumas pasireiškė nuo pat pirmųjų jo išrinkimo akimirkų. Iš tikrųjų, jis važiavo autobusu su kitais savo broliais kardinolais.
– Su džiaugsmu priėmėme naująjį Popiežių, prisiekėme jam savo paklusnumą ir ištikimybę bei norą visiškoje vienybėje su juo padėti jam atlikti pavestąją misiją. Pasirinkdamas Pranciškaus vardą, Šv. Tėvas iš karto nurodė savo norą eiti paprastumo, kuklumo, nuolankumo keliu, būti jautriu mažutėliams bei vargstantiems.
Jis itin noriai bendraujantis su žmonėmis. Jo pirmas pasirodymas pasauliui užkariavo žmonių širdis. Ypač jaudulingas momentas buvo, kai jis pirma paprašė žmonių palaiminimo ir maldos už jį, o tik po to juos pats palaimino. Šv. Petro aikštėje buvo susirinkusi šimtatūkstantinė minia, tačiau tuo momentu įsivyravo visiška tyla, žmonės susikaupė maldai už savo Ganytoją. Šis momentas suvienijo Bažnyčios Tėvo ir tikinčiųjų širdis.
Popiežiaus Pranciškaus paprastumas ir draugiškumas pasireiškė nuo pat pirmųjų jo išrinkimo akimirkų. Iš tikrųjų, jis važiavo autobusu su kitais savo broliais kardinolais. Vėliau visi drauge vakarieniavome džiugioje ir nuoširdaus bendravimo atmosferoje. Šv. Tėvas ir toliau gyveno su mumis Šv. Mortos namuose. Drauge su juo aukojome Mišias. Valgant teko sėdėti prie bendro stalo ir draugiškai pasišnekučiuoti.
– Stebint per televiziją Popiežių Pranciškų tuoj po konklavos, inauguracijos iškilmėse jis atrodė labai paprastas, kuklus, itin noriai bendraujantis su žmonėmis. Kokios įtakos pokyčiams Bažnyčioje gali turėti Popiežiaus asmenybė, jo asmeninės savybės?
– Iš tikrųjų, Popiežius noriai bendrauja, jis spontaniškas ir labai jautrus vargstantiems. Matėte, kaip jis prieš inauguracijos Mišias sustabdė mašiną, kad prieitų prie neįgalaus žmogaus ir jį apkabino bei palaimino, šiltai bendravo ir lamino vaikus. Jis ragino ir mus drąsiau ir dažniau eiti į žmones, ieškoti jų, nešti jiems Gerąją Naujieną, parodyti daugiau meilės, atskleisti tikėjimo džiaugsmą. Kvietė niekada neprarasti vilties nepaisant viso blogio pasaulyje, globoti vieniems kitus. Vesti žmogų į susitikimą su Kristumi, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
 |
| Popiežius Pranciškus |
– Ar Vatikane prieš konklavą, po jos buvo kalbama apie tai, kokių pokyčių reikia šiuo metu Bažnyčiai? Ar naujasis Popiežius susitikime su kardinolais yra užsiminęs apie permainas, kokių, jo manymu, šiuo metu reikėtų Bažnyčiai?
– Iš to, kas jau pasakyta, matyti – Popiežius kviečia Bažnyčią, o ypač dvasininkus ryžtingai eiti ieškoti žmonių ir vesti juos į susitikimą su Kristumi. Liudyti tikėjimo džiaugsmą ir niekada neprasti vilties matant pasaulio blogį.
– O kokių pokyčių, Jūsų manymu, reikėtų (jeigu reikėtų) Lietuvos Bažnyčiai?
– Bažnyčiai Lietuvoje reikia ieškoti naujų kelių, kad Evangelija taptų gyvu susitikimu su Kristumi. Reikia daugiau žmonių, kurie misionieriška aistra eitų į žmones, uždegtų jų širdis tikėjimu, kurtų gyvas, mylinčias bendruomenes. Reikia daugiau solidarumo ir pagalbos vieni kitiems, daugiau pasitikėjimo, vadavimosi iš savo siaurų interesų, atsivėrimo bendrajam gėriui.
– Žiniasklaidoje vis primenama, kad Popiežius Pranciškus yra pasisakęs prieš vienos lyties asmenų santuokas. Kiek iš tiesų Bažnyčia gali tapti liberalesnė ir kiek tai priklauso nuo popiežiaus?
Bažnyčiai Lietuvoje reikia ieškoti naujų kelių, kad Evangelija taptų gyvu susitikimu su Kristumi.
– Žodis „liberalus“ netinka kalbant tikėjimo ir doros klausimais. Bažnyčia negali liautis skelbti tiesą. Vyro ir moters santykis šeimoje yra Kūrėjo įrašytas žmogaus prigimtyje ir niekas jo negali keisti.
– Prieš konklavą visur mirgėjo pranešimai apie favoritus Popiežiaus rinkimuose, todėl toks didelis nustebimas nuvilnijo išrinkus kardinolą iš Argentinos Jorge Mario Bergoglio. Vėl pasigirdo spėliojimų, kas lėmė tokį pasirinkimą, galbūt – noras didinti įtaką Lotynų Amerikos kraštuose. Ar yra politikos konklavoje renkant naująjį Bažnyčios vadovą?
– Asmeniškai aš džiaugiuosi, kad išrinko Popiežių iš Lotynų Amerikos. Kontinento, kuriame šiandien gyvena daugiausia katalikų, kur dar labai gyvas paprastas, liaudiškas tikėjimas. O senoji Europa primiršo savo krikščioniškas šaknis ir bijo jas minėti tiek visuomenės gyvenime, tiek juridinėje santvarkoje.
Renkant naują Bažnyčios vadovą tikrai nėra jokios politikos. Istorijoje būta pasaulio galingųjų bandymų paveikti Popiežiaus rinkimus, tačiau dabar to nėra. Dabar tai bando daryti žiniasklaida, tačiau, kaip pastebėjote, jos spėliojimai prašovė pro šalį, žurnalistų iškelti kandidatai taip ir liko tik „papabilis“.
– Ar Jus nustebino, kad Popiežiumi pirmą kartą išrinktas jėzuitas?
– Man Popiežius Pranciškus visų pirma yra Ganytojas, kuris visą savo gyvenimą globojo ir rūpinosi jam patikėtais tikinčiaisiais. Jėzuitams jaučiu tik dėkingumą, kad jam buvo suteikta galimybė gauti gerą teologinį ir dvasinį išsilavinimą.
– Prieš praeitą konklavą buvote įvardijamas kaip vienas iš galimų pretendentų į popiežius, nors pats tokias kalbas vertinote su šypsena. Tačiau Lietuvos tikintieji vis dėlto turi viltį, kad galbūt Šventuoju Tėvu vieną dieną galėtų tapti ir lietuvis. Kokios aplinkybės turėtų susiklostyti, kad taip atsitiktų?
– Šia prasme į konklavą ėjau visai ramus, nesvarstydamas ateities planų. Savo gyvenimą esu atidavęs Dievui ir tikiu, kad jis yra gerose rankose.
O Bažnyčia yra visuotinė, veikianti visame pasaulyje. Kas žino, gal ir Lietuvoje kada nors atsiras švento gyvenimo žmogus, turintis tokį platų akiratį, kad bus pajėgus aprėpti Visuotinės Bažnyčios misiją.
