Nepaisant to, R.Dargis teigia, kad Lietuvos verslui pavyko atlaikyti krizių virtinę ir sustiprėti. Keičiantis laikams keitėsi ir verslininkų kartos bei veiklos modeliai.
– Ketvirtis amžiaus tikrai įspūdinga data. Kaip per tą laiką pasikeitė LPK?
25-eri metai tai visa mūsų atkurtos nepriklausomybės istorija.
– 25-eri metai tai visa mūsų atkurtos nepriklausomybės istorija. Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) įsikūrė 1989 m. birželį, kai Lietuva dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos.
Tuo metu stambiųjų Lietuvos pramonės įmonių vadovai jau suprato, kad norint žiūrėti į priekį reikia burtis į bendruomenes. Tuo metu to labai reikėjo.
„Vilmos“ generalinio direktoriaus Rimvydo Jasinavičiaus iniciatyva kartu su didžiųjų įmonių vadovais buvo įkurta asociacija. Per tą laiką transformacijos buvo milžiniškos. Visos įmonės buvo orientuotos į Sovietų Sąjungos erdvę ir produkcijos beveik nepardavinėjo užsienyje.
Atgavus nepriklausomybę pradėjo menkti ryšiai su buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis. Menko paklausa. Dalis didžiųjų įmonių užsidarė, tačiau atsirado tokių, kurios surado naujų rinkų Vakaruose.
Transformacijos periodas iki 1998 m. buvo vienas LPK etapas. Pirmoji krizė buvo rimtas varpo dūžis, skelbiantis, kad reikia pasikeisti.
Antras etapas tęsėsi iki 2004 m. Tai buvo augimo, atsigavimo po Rusijos krizės etapas. 2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES). Tai reiškė visai kitų finansinių išteklių atėjimą į Lietuvą. Kitos galimybės skolintis, modernizuoti įmones, plėsti ir statyti naujas. 2004 m. yra ta riba, kada Vakarų įmonės pradėjo ateiti į Lietuvą. Atėjo „Philip morris“, „Kraft suchard“ ir kitos bendrovės.
Atėjo 2008 m. didžioji krizė, kurios metu subyrėjo daugelio svajonės ir įsivaizdavimai, kaip vystysis mūsų valstybė. Pramonė krizės metu sugebėjo persiorientuoti ir racionalizuoti savo gamybą. Galima sakyti, kad įmonės buvo „liesinamos“, peržiūrimi sandėliai, gamybos procesai, atsisakoma neracionalių veiklų.
– Kaip Lietuvos pramonės įmones matote šiandien?
Esame pernelyg orientuoti į dvi rinkas – ES ir Nepriklausomų valstybių sandraugos.
– Mums pavyko. Eksportas buvo tas lokomotyvas, kuris ištraukė Lietuvą iš krizės. Dėl jo šiandien galime džiaugtis savo augimu.
LPK taip pat pasikeitė. Liko mažai sovietinių laikų įmonių. Dabar visai kitokia mūsų chemijos ar farmacijos pramonės struktūra.
Atsirado naujų tekstilės įmonių, maisto pramonės išplėtė savo gaminių spektrą ir šiandien sėkmingai kovoja dėl užsienio rinkų, kai Rusijoje eksporto apimtys traukiasi.
Turime gerą bendrojo vidaus produkto struktūrą. Jei didelių pokyčių nebus, galime tikėtis nuosaikaus ir tvaraus augimo. Žinoma, yra ir iššūkių.
Esame pernelyg orientuoti į dvi rinkas – ES ir Nepriklausomų valstybių sandraugos. Rimtas iššūkis – ieškoti galimybių kitose rinkose, o jų tikrai ten yra.
– LPK ilgą laiką buvo siejama su a.a. Bronislovu Lubiu ir jo vadovaujamu koncernu „Achema“. Šiuo metu tiek „Achemai“, tiek „ORLEN Lietuva“ susiduria su rimtomis problemomis. Kaip matote jų ateitį?
JAV jau pradėtos didžiulės investicijos į trąšų gamyklas. Greičiausiai situacija po dvejų ar trejų metų vėl pasikeis. Bijau, kad amerikiečiai rinkai pasiūlys pigesnių trąšų. Tokiu atveju „Achemai“ rasti konkurencinių pranašumų bus tikrai nepaprasta.
– Didžiųjų įmonių problemų nereikėtų vertinti per negebėjimo veikti prizmę. Jos puikiai valdomos ir yra ganėtinai efektyvios, bet jos susidūrė su globalizmo pasekmėmis.
ES yra dešimt gamyklų, tokių kaip „ORLEN Lietuva“, kurios turi problemų savo produkcijai realizuoti. Rinkoje perteklius. Lėtai atsigaunanti Europos ekonomika ir lėtai atsigaunantis vartojimas yra pagrindinė problema.
Pokyčiai, kurie energetikos srityje vyksta už Atlanto, sunkiai leidžia galvoti, kad tokioms bendrovėms yra lengva rasti išeitį.
„Achema“ taip pat turėjo problemų su dujų kaip žaliavos tiekimu. Kyla produkcijos savikainos klausimas. „Achemos“ sėkmė priklausys nuo to, kaip baigsis derybos dėl dujų kainos. Dabar jos atrodo optimistiškai, bet „Achema“ dar neturi galutinių sutarčių.
Tiesa, JAV jau pradėtos didžiulės investicijos į trąšų gamyklas. Greičiausiai situacija po dvejų ar trejų metų vėl pasikeis. Bijau, kad amerikiečiai rinkai pasiūlys pigesnių trąšų. Tokiu atveju „Achemai“ rasti konkurencinių pranašumų bus tikrai nepaprasta.
Kita vertu, jei pažvelgtume į baldininkus, tekstilininkus, farmacininkus, tai paveikslas yra optimistinis. Lietuvos verslininkai sugeba konkuruoti, turi savo nišas. Didelę ateitį turi biofarmacijos plėtra.
Apskritai niekada neturėsime pastovaus mūsų pramonės paveikslo. Jis keisis visada taip pat, kaip ir keičiasi situacija pasaulyje.
– Įmonėse dirba žmonės. Dažnai nuo verslo sėkmės priklauso jų likimai?
Ilgai kalbėjome, kad esame pigios darbo jėgos šalis. Greitai taip sakyti nebegalėsime.
– Atlyginimų augimo tendencija Lietuvoje jaučiama jau dabar. Ilgai kalbėjome, kad esame pigios darbo jėgos šalis. Greitai taip sakyti nebegalėsime.
Mokestinė sistema, jei vertinsime darbo jėgos apmokestinimą, taip pat nėra labai patraukli.
Iššūkiai kyla ne tik pramonei, bet ir mūsų valdžiai. Jai teks rimtai galvoti, kaip sutvarkyti verslo aplinką, kad ji skatintų investicijas, kurtų prognozuojama įstatymų bazę. Tai turi leisti ir atsinaujinti gamybinei bazei. Jau ilgai turime gana žemą investicijų lygį į technologijas. Įmonės, kurios šiandien pasiekusios neblogą apyvartą yra pasiekusios tą ribą, kai be didesnių investicijų jų gamybos apimtys nebeaugs.
Tam reikės pinigų. Turi būti kalbama apie finansų pasiekiamumą. Tai irgi didelis klausimas turint galvoje visus Bankų sąjungos reikalavimus. Yra daug klausimų ir mes nuolatos juos bandome kelti.
– Konfederacija visą laiką buvo vertinama dėl savo svorio kalbantis su valdžios atstovais. Kaip manote, ar šiandieninė valdžia įsiklauso į verslo atstovų nuomonę?
Pasakyti, kad mūsų balsas dėmesingai išklausomas ir iš karto puolama galvoti, kaip įgyvendinti mūsų pasiūlymus, negalėčiau. Tam reikia ir daugiau diskusijos, ir supratimo, ir pozityvaus visuomenės spaudimo.
– LPK svarba yra susiklosčiusi istoriškai, tačiau, kaip ir visada, kyla problemų, kaip įveiksminti aptartus sprendimus. Nekyla didelių ginčų, ar reikėtų tai daryti. Visos asocijuotos struktūros veikia skaidriai ir atstovauja savo narių interesams. Tuo tikslu jos ir yra įkurtos.
Pasakyti, kad mūsų balsas dėmesingai išklausomas ir iš karto puolama galvoti, kaip įgyvendinti mūsų pasiūlymus, negalėčiau. Tam reikia ir daugiau diskusijų, ir supratimo, ir pozityvaus visuomenės spaudimo. Mūsų verslo aplinka ir konkurencingumas yra visos valstybės klausimas.
Nepamirškite, kad didžiausias iššūkis, kuris mūsų laukia ateityje, yra demografija. Mums nesiseka stabilizuoti mūsų visuomenės nykimo. Ji traukiasi ir senėja greičiausiai Europoje. Su tuo siejasi daug kitų klausimų.
Dabar esame labai priklausomi nuo ES pinigų. Kas bus, kai jų dalis Lietuvos BVP sumažės?
– LPK prezidento poste jūs pakeitėte B.Lubį. Jis LPK vadovavo nuo 1993-iųjų iki pat savo mirties 2012 m. Ar buvo lengva imtis šių pareigų ir kaip vertinate savo dvejų metų darbo laikotarpį?
Vienoks verslo supratimas buvo žmonių, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Sovietų Sąjungoje ir į nepriklausomybę įžengė būdami brandūs. Jie savo verslą dėliojo pagal tuos modelius, prie kurių buvo pripratę. Galbūt, mes tuos dalykus darome lengviau ir atviriau.
– Kai kandidatavau į LPK vadovus, buvau klausiamas, ar nebijau šio posto užimti po B.Lubio, nes visada būsiu lyginamas. Sakiau ir tada, kad nebijau.
Tokios asmenybės kaip B.Lubys pakeitimas yra didžiulis iššūkis, bet niekada nesakiau, kad stengsiuosi būti panašus į jį. Pasaulis keičiasi. Versle keičiasi kartos. Tarp B.Lubio ir manęs yra daugiau nei 20 metų skirtumas.
Vienoks verslo supratimas buvo žmonių, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Sovietų Sąjungoje ir į nepriklausomybę įžengė būdami brandūs.
Jie savo verslą dėliojo pagal tuos modelius, prie kurių buvo pripratę. Galbūt mes tuos dalykus darome lengviau ir atviriau. Gal mes griebiame plačiau. Pavyzdžiui, pradėjome daug kalbėti apie švietimą ir specialistų ruošimą atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius.
Pramonininkai pasidarė visai kito lygio žaidėjai tarptautiniuose vandenyse. Mes pirmininkavome stambiuose ekonominiuose ir politiniuose renginiuose. Mūsų aktyvumas tikrai didelis.
Nežinau, kiek laiko užtruksiu LPK. Ar man užteks vienos kadencijos, ar laiko reikės daugiau, bet kiekvienas turime atiduoti duoklę bendram labui. Darau taip, kaip tai įsivaizduoju. Per dvejus metus LPK išsiplėtė, atėjo daug įmonių, mūsų įtaka tikrai nesumažėjo. Manau, bet kiekvienas turi teisę vertinti pats.
