Kino režisierius Krzysztofas Zanussi: „Džiaugiuosi, kad Lenkija nebelaiko savęs tik auka“

Su kino ir teatro režisieriumi, scenaristu ir aktoriumi, knygų autoriumi Krzysztofu Zanussi susitinkame jo didžiuliame name tylioje Varšuvos priemiesčio gatvelėje. Kieme laksto, namuose, kurių viena siena beveik stiklinė, gulinėja dideli šunys. Kiek jų? Devyni, atsako Maestro ir priduria: „Visi priklydę, taip jau išėjo.“ Šalia didžiojo namo – mažesnis. Studentams. Iš viso pasaulio. K.Zanussi suranda vieną iš savo svečių knygų ir rodo: štai šitas – lietuvis.
Lenkų kino režisierius Krzisztofas Zanussi
Lenkų kino režisierius Krzysztofas Zanussi

Triskart mūsų pokalbį pertraukė griežtas moteriškas balsas. Žmona. Viename interviu režisierius sakė, kad nors jis turi fiziko diplomą, elektros instaliaciją žmona tvarko geriau. Režisierius lekia aiškintis. Žadėjo pareiti pietų, bet neįspėjo apie dviejų lietuvių vizitą. Pietūs seniai bus atšalę, o mes vis kalbėsimės. Apie Lenkiją ir jos istoriją, Vakarų krikščionijos civilizacijos ateitį, didįjį kunigaikštį Jogailą, Vilnių ir, be abejo, apie kiną. 74 metų K.Zanussi apie viską kalba su užsidegimu.   

– Ar tiesa, kad  nebekuriate filmų, o dirbate tik teatre?

– Tai – netiesa. Ką tik baigiau filmą „Svetimkūnis“. Liko tik įgarsinti. Daugiau nei metus negalėjau gauti pinigų šiam filmui. Feministės sugebėjo Lenkijos kino paramos fonde blokuoti „Svetimkūnio“ finansavimą. Todėl, kad moters su peiliu dantyse vaidmuo joms nepatiko.  Mano amžiuje metai yra labai daug.

Demokratijoje visada yra ir bus tokių klikų, kurios norėtų, kad gyvenimas būtų konstruojamas pagal jas. Bet aš nesiskundžiu. Iš tiesų daug dirbu teatre.

Negaliu sakyti, kad manęs niekada nekankino abejonės. Bet negaliu ir sakyti, kad virš manęs nieko nėra.

– Savo filmuose kalbate apie gyvenimo trapumą, mirties neišvengiamumą (iškart prisimena filmas „Gyvenimas – tai lytiniu keliu perduodama mirtina liga“). Dievas ir tikėjimas – tokie reti dalykai mūsų amžiuje – jaučiami visuose jūsų filmuose. Ką jums reiškia Dievas?

– Tai, kad yra aukštesnė jėga už mane, kuri mane sukūrė. Kuri iš manęs kažko reikalauja. Esu tikintis, nors dabar apie tai žmonės kalba pernelyg lengvai. Negaliu sakyti, kad manęs niekada nekankino abejonės. Bet negaliu ir sakyti, kad virš manęs nieko nėra. Per visą žmonijos istoriją žmonės pripažino, jog yra aukštesnė jėga už žmogų. Tik dabartinė karta įsivaizduoja, kad nieko aukščiau už žmogų nėra.

– Lenkija – tikinti šalis?

– Sunku būtų taip drąsiai tvirtinti. Tai spręs Dievas Paskutiniojo teismo metu. Bet kai aš susiduriu su čekais, kurie yra labiausiai netikinti Vidurio Europos tauta, pajuntu tą abejingumą. Lenkijoje aš to abejingumo tikrai nejaučiu. Beje, ir Lietuvos atgimimui Katalikų Bažnyčia padarė didžiulę įtaką.

– Į kiną ėjote labai aplink. Varšuvos universitete studijavote fiziką, Jogailos universitete – filosofiją. Kaip atsitiko, kad jus pavergė kinas? Ar tai atsitiktinumas, ar Dievo ranka?

– Nėra jokio skirtumo tarp atsitiktinumo ir Dievo rankos. Vidurinę baigiau 1955 metais. Mano aplinkoje, kuri su komunistais nieko bendro neturėjo, sunku buvo įsivaizduoti save humanitaru. Tad pasirinkimo nebuvo, nes humanitariniai dalykai buvo ideologizuoti. Ir mano tėvas, ir mano senelis buvo architektai, architektūra ir man patiko, bet ji taip pat, kaip istorija ir literatūra, buvo ideologizuoti. Todėl ir nusprendžiau pasukti į fiziką.

Fiziką esu įsimylėjęs iki šiol, tik fizika manęs neįsimylėjo. O filosofija atėjo su atšilimu. Apskritai tais laikais erdvėje tarp Elbės ir Vladivostoko buvo tik vienas universitetas, kuriame normaliai dėstė filosofiją. Tai buvo Krokuvos universitetas. Ten dėstė filosofiją taip pat, kaip iki karo – be marksizmo-leninizmo.

– Bet vis tiek galiausiai pasukote į kiną?

– Studijų metais užsiiminėjau mėgėjišku kinu. Gavau daug prizų. Ir jau įsivaizdavau, kad esu kietas. Įveikiau didžiulį konkursą ir įstojau į Lodzės kino mokyklą, iš kurios po trejų metų išvijo, o po to vėl priėmė.

Dar mokykloje nusprendžiau mokytis kalbų. Nors net tėvai sakė, kam tau tai, nes komunistų valdžia  niekur neišleis. Mokiausi, kad suprasčiau, ką BBC praneša, ką prancūzų radijas kalba. Kankinau motiną, kad mokytų mane prancūziškai, o tėvas – angliškai. Mokykloje tai slėpiau. Ten mus mokė rusiškai. Be šių trijų kalbų, dar išmokau vokiečių, italų, ispanų. Galiu susikalbėti čekiškai ir beveik ukrainietiškai.

Tai labai pravertė, kai aštuntajame dešimtmetyje atsivėrė sienos į Europą.

– Kur ji baigiasi, ta Europa dabar, kai Lenkija ir Lietuva formaliai vėl yra Europoje?

– Vakarų Europa baigiasi ten, kur viduramžiais baigdavosi lotynų kalba. Todėl Estija ir Suomija – Vakarų Europa, o Serbija ir Graikija – jau Rytų Europa. Kažkuria prasme aš ir Rusiją priskiriu Europai, nors ji ir labai toli nuėjo į Aziją.

– Bet Vladimiro Putino Rusija yra labai priešiška Europai.

– Tai didžiulė Rusijos klaida. Rusija klysta, stodama prieš Vakarus. Bet ir Europai bus blogai, jei Rusija praras Sibirą. Tam, kad Rusija neprarastų Sibiro, jai reikia investicijų, kurios gali ateiti tik iš Vakarų. Blogai, kad, patekusi į aklavietę, Rusija tampa visai neprognozuojama.

Klausiau rusų: o čiukčis galės būti išrinktas Rusijos prezidentu su ta jūsų multipulti? Atsakymo nesulaukiau. JAV gali juodaodis būti prezidentu, bet čiukčis – Rusijos prezidentu negali.

Ką tik Valdajuje dalyvavau (pokalbis vyko spalio pradžioje – red. past.) susitikime su V.Putinu. Ten buvo pristatyta naujoji imperinė Rusijos doktrina – kaip ant multikultūros pagrindų bus statoma naujoji Rusija. Buvo sukviesta daug svarbių personų: buvęs Austrijos kancleris Wolfgangas Schusselis, buvęs Prancūzijos prezidentas Valery Girscard d’Estaing’as.

Klausiau rusų: o čiukčis galės būti išrinktas Rusijos prezidentu su ta jūsų multipulti? Atsakymo nesulaukiau. JAV juodaodis gali būti prezidentu, bet čiukčis Rusijos prezidentu – negali, nors JAV nėra jokios multipulti, ten pirmiausia visi jaučiasi amerikiečiais.

Mane gąsdina tai, kas vyksta Rusijoje. Norėčiau, kad Rusija vystytųsi harmoningai, tada ji galėtų tapti Vakarų partnere.

– Bet prancūzų ir apskritai Vakarų šalių intelektualai vis tiek siunta ant Amerikos. Tuo tarpu Rusija jiems visada būdavo miela ir artima, kaip ir komunistinės idėjos.

– Prieš kelias dienas Maskvoje nuėjau prie Spaskio bokšto, kur groja rusų kariniai orkestrai. Ką jie groja? Jie groja rokenrolą. Klausiu, vyrai, jūs tokie antiamerikoniški, bet grojate amerikonų rokenrolą.

Amerika – labai dinamiška, ir tai mums sukelia kompleksų bei pykčių. Tokiais atvejais aš visiems primenu, kad ne Amerika išgalvojo diktatorius, kacetus ir gulagus, o mes, europiečiai. Amerika šia prasme daug švaresnė, ir aš už tai Ameriką gerbiu.

Moralinis antiamerikanizmo įvertinimas būtų toks – tik nedoras žmogus gali būti antiamerikietiškas. Kažkada paklausiau Sorbonos universiteto profesoriaus, kuris garbino raudonųjų khmerų vadą Pol Potą, ar jis važiuotų į Kampučiją pasodinti medelio. Nevažiuotų, o vokiečiai į Aušvicą važiuoja ir sodina medelius.

– Kaip įsivaizduojate Lenkijos ir visos Europos ateitį? Ar išskystanti, net Dievo vardo išsigynusi Vakarų Europos civilizacija apskritai turi ateitį?

– Kad ir kokia būtų liga, aš iki paskutinės akimirkos tikėsiu, jog pavyks išgyti. Europa jau keletą kartų kaip feniksas pakilo iš pelenų. Bet jos ligos nepaneigsi. Europos liga progresuoja. Europa sukūrė du kriminalinius totalitarizmus, bet su jais iki galo neatsisveikino – nei su italų fašizmu, nei su ispanų, ką jau kalbėti apie komunizmą, su kuriuo sąskaitų Europa net nebandė suvesti. Nepasmerkė komunizmo nei moraliai, nei intelektualiai.

Dažnai sutinku vakariečių, kuriems Mao buvo žvaigždė, kurie palaikė komunistus, jie bando kurti postmodernizmą, kuris neturi jokios atsakomybės. Turime situaciją, kai išnyksta bet kokios vertybės.

– Bet ar tai ir nėra didžiausia mūsų civilizacijos bėda?

– Mes niekada negyvenome taip gerai, kaip dabar. Julijus Cezaris gaudavo mažiau kalorijų nei dabartinis eilinis europietis. Europoje seniai niekas nebadauja. Niekada tiek daug žmonių pasaulyje negyveno nebadaudami.

– Ar tai reiškia, jog faktas, kad gyvename per lengvai, yra kaip ir prakeiksmas?

– Ne, prakeikimas buvo vergiškas darbas. Kai vaikai dirbo kaip vergai. Tai, ką turime, yra didelė duotybė, bet neturėtume prarasti disciplinos. Su kuo čia palyginti? Pažiūrėkime į aukštos klasės sportininkus. Jie tikrai gyvena gerai. Bet tuo pat metu jie supranta, kad tą gerą gyvenimą nuolat lydi skausmas, kad jiems dažnai tenka dėl to atsisakyti ne tik vyno, bet ir sekso.

– Bet Vakarų europietis, o paskui jį ir lenkas, ir lietuvis norėtų, kad tas geras gyvenimas tęstųsi milijonus metų, ir nė vienas iš jų nenorėtų dėl to kentėti taip, kaip kenčia futbolo ar krepšinio žvaigždės, uždirbančios milijonus. Tik nei gamtoje, nei tarp civilizacijų nebūna lygiųjų.

Aišku, kad ši planeta gali puikiai gyventi ir be mūsų. Kai užgriūva cunamis, žmonės pamato, kad visi mūsų lėktuvai, visos mūsų karinės pajėgos – niekis prieš gamtą. Tokiais atvejais nebeatrodo, kad žmogus – aukščiausia gamtos būtybė.

– Kai popiežiumi išrinko Karolį Vojtylą, vakariečiai, ypač Italijoje, net mano giminaičiai pramonininkai man aiškino, kad tai nelaimė, nes jis destabilizuos pasaulį. O man taip norėjosi, kad kas nors tą mūsų komunistinį pasaulį destabilizuotų. Tai buvo konfliktas tarp Vakarų, kurie to konflikto nenorėjo, ir Rytų, kurie konflikto norėjo. Ir ką gi, mes juk laimėjom.

Bet aišku, kad ši planeta gali puikiai gyventi ir be mūsų. Kai užgriūva cunamis, žmonės pamato, kad visi mūsų lėktuvai, visos mūsų karinės pajėgos – niekis prieš gamtą. Tokiais atvejais nebeatrodo, kad žmogus – aukščiausia gamtos būtybė. Todėl gal vis dėlto turėtume būti truputį kuklesni?

Sakykim taip: tai, kas vyksta su Vakarų civilizacija, yra liga, bet noriu tikėti, kad ji nėra mirtina.

– Ar niekada nenorėjote emigruoti iš komunistinės Lenkijos?

– Per karinės padėties įvedimą kaip tik buvau užsienyje. Galbūt pirmosiomis savaitėmis ir buvo kilusi tokia mintis. Bet kuo toliau, tuo labiau galvojau, kad jau nebus taip, kaip buvo Čekoslovakijoje. Todėl grįžau. Ir ne todėl, kad čia buvo likusi žmona ir motina.

Jaučiau, kad karinė padėtis neužtruks. Su draugais nusprendėme, kad negalima pasiduoti. Taip ir pasakėme sau: mes buvome, mes esame, mes būsim.

– Kas jums asmeniškai buvo „Solidarnosc“?

– Tai didelis žygdarbis. Kaip žinote, visi lenkų žygdarbiai istorijoje iki tol pasibaigdavo nelaimėmis, o „Solidarnosc“ baigėsi laime. Apie tai ir kalba naujausias Andrzejaus Wajdos filmas.

– Ką būtina žinoti užsieniečiui, kad suprastų Lenkiją?

– Bandžiau tai aiškinti lenkams ir tai nelabai pavyko (juokiasi). Ypač lietuviams tai nelengva paaiškinti. XIX a. daug ką apvertė aukštyn kojomis. LDK pilietį mes automatiškai pavertėme Karūnos piliečiu. Pamiršome, kad dabartinė Baltarusija buvo LDK dalis. Ir kad ten gyvenę žmonės nebuvo lenkai. Buvo lietuviai arba rusėnai, nors ir kalbėjo lenkiškai.

Mes, lenkai, nebuvome visur. Bet į viską mes vis dar žiūrime per XIX amžiaus prizmę. Man patinka skaityti Henryką Sienkiewiczių, bet tiesos jo romanuose mažai. „Tvanas“ – tai ne XVII a. istorija. Tai – XIX amžiaus lenkų mitas. Netiesa, kad švedai XVI a. mus užpuolė, tai juk mūsų karaliai Vazos kalti dėl šio karo. Bet taip vaizduoti buvo gražu XIX amžiuje.

Dabar mes, lenkai, jau tiek išsilaisvinome, kad nebekalbame, jog mes visada buvome tik aukos, kad Lenkija buvo tik gera ir gaudavo smūgius tik iš kitų, o pati nieko blogo nedarė. Man labai džiugu, kad dabar jau galime pripažinti savo kaltes. Pvz., kaip dusinome rusus – kartu su lietuviais 1612 metais.

Dabar mes, lenkai, jau tiek išsilaisvinome, kad nebekalbame, jog mes visada buvome tik aukos, kad Lenkija buvo tik gera ir gaudavo smūgius tik iš kitų, o pati nieko blogo nedarė.

Dabar ir į Ukrainą kitaip žiūrime, pripažįstame savo klaidas ir kaltes. Tai nelengva. Arba santykiai su žydais. Kūrėme legendą apie savo begalinę toleranciją. Taip, galbūt buvome tolerantiškesni už kitus, bet nebūtinai tolerantiški.

Holokausto problemos neįmanoma išspręsti. Tai galima tik pripažinti. Mes, lenkai, ilgai varžėmės su žydų tauta dėl aukos vardo. Bet mes, lenkai, buvome ir auka, ir kartais kai kurie iš mūsų padėjo žudyti žydus.  

Kiek Lenkijos valdžia po Pirmojo pasaulinio karo sudaužė cerkvių Ukrainoje ir Varšuvoje. Taip, Varšuvoje nebebuvo stačiatikių, bet juk griauti bažnyčias ir cerkves – baisu. Gerai, kad pradedame pripažinti, kas negerai buvo mūsų istorijoje. O jei jau galime pripažinti savo kaltes, tai reiškia, kad mūsų civilizacija dar turi viltį ir ateitį. Teroristai tokių vilčių neturi, o mes turime.

– Prezidento Lecho Walęsos bandėme iškvosti, kas jam yra didžiausi Lenkijos didvyriai. Bet jis atsakė, kad neverta apie tai kalbėti, nes visi Lenkijos didvyriai lakstė su šautuvais ir žudė žmones, o dabar reikia tokių, kurie kurtų bendrą Europą. O kas jums yra didžiausi Lenkijos didvyriai?

– Manau, kad L.Walęsa neblogai pasakė. Bet jei prezidentas geriau žinotų mūsų istoriją, tai būtų radęs ir dabarčiai tinkančių etalonų. Tokių buvo. Kurie siūlė mūsų bendros valstybės ateičiai tinkančius projektus.

Kita mintis – čia jau mano: kokia iš mūsų, lenkų, nauda suvienytai Europai. Jeigu valstybės institutai remiasi  piliečių atsakomybe, jie puikiai veikia. Net liberum veto, kurio teisę mes taip ilgai keikiam, 300 metų puikiausiai veikė. Tai buvo kaip traukinio stabdys – jį privalu turėti ypatingam atvejui. Blogas ne stabdys, ne liberum veto, o tai, kad tą stabdį pradėjo traukioti bet kada. Kai mūsų bendro Seimo nariai pradėjo kyšius imti iš užsienio.

Kai institutai labai kilnūs, bet tauta nepriaugusi, tada kyla konfliktas. Mes turėjome per gerus institutus tam laikui, todėl ir praradome savo nepriklausomybę.

– Žinome, kad norėjote sukurti kino filmą apie Jadvygą Anžu – Lenkijos karalienę ir lietuvio Jogailos žmoną. Tai gal ji jums – tikroji herojė?

– Jadvyga – legendinė politikė, bet aš vis tiek labiau norėčiau kalbėti apie Jogailą. Jis buvo genialus politikas. Jadvyga buvo pereinamasis žmogus iš viduramžių į modernybę. Piastų dinastijos laikais buvo pralieta baisiai daug kraujo. Pradėjus valdyti Jadvygai jau nebebuvo tokių karaliaus priėmimų, per kuriuos pusė svečių būdavo nunuodijama, o Piastų laikais tai buvo įprasta.

Dėl valstybės naudai išsižadėtos meilės, dėl lietuvių krikšto paaukotos asmeninės meilės Jadvyga tapo legenda. Kadangi visur valdžia tokia sugedusi, šventos karalienės ilgesys mūsų laikais stipresnis nei kada nors nuo tų laikų, kuriuos prisimenu. Norėtume valdžioje matyti žmogų, turintį kilnių idealų ir pasiryžusį aukotis dėl bendrojo gėrio.

Be reikalo jūs, lietuviai, pliekiate Jogailą, kad jis išdavė Lietuvą. Tai buvo talentingas politikas, išmintingas valdovas.

Tai – Jadvygos nuopelnas. Norėjau apie ją sukurti filmą. Gaila, kad pinigų negavau – užblokavo valdžioje buvusi partija.

Jogaila turėjo viziją, kurią mūsų bendra valstybė įgyvendino kelis šimtus metus. Suprantu, kad lietuviams Jogaila nepatinka. Lietuviai buvo puikūs organizatoriai, bet reikia pripažinti, kad lietuvių buvo per mažai, jog vieni ilgai pakeltų tą krūvį, kurį Lietuvos Didžioji Kunigaikštija prisiėmė, todėl be reikalo jūs, lietuviai, pliekiate Jogailą, kad jis išdavė Lietuvą. Tai buvo talentingas politikas, išmintingas valdovas.

– Kaip manote, kodėl tiek daug lietuvių buvo Lenkijos vadai: Jogaila, Kostiuška, Pilsudskis, Komorowskis – kilę iš Lietuvos arba glaudžiai susiję su Lietuva?

– Lietuviai neabejotinai buvo geri organizatoriai. Jie turėjo kažką tokio, kaip vikingai. Kiek tai genetiška, kiek socialu, sunku man pasakyti. Kodėl prūsai asimiliavosi, latviai vos išliko,  o lietuviai buvo pasiekę tokių aukštumų? Kaip vikingai, kurie tiek daug valstybių įkūrė.

– Litvinas Juzefas Pilsudskis jums – Lenkijos didvyris?

– Jo vaidmuo atkuriant ir apginant Lenkijos valstybę – neabejotinas. Be jo mūsų nebūtų galbūt. Bet tai, kad jis ir jo valdžia buvo autoritariniai, jau nieko gero. Apie tai ramiai kalbėti negalima. Bet kadangi komunistai J.Pilsudskio nekentė, jis kažkuriuo metu lenkams tapo ne tik nepriklausomybės, bet ir demokratijos herojumi. Komunistų neapykantos dėka prisiėmė visus vaidmenis sau.

– Esate dažnas svečias Lietuvoje. Ką jums reiškia Vilnius, kurį kažkada pavadinote „gražuole po plastinės operacijos“? Esate sakęs, kad jūsų santykis su Vilniumi – estetinis. Ar taip yra todėl, kad jūsų motina pažinojo Vilniuje tarpukariu gyvenusią prancūzų rašytojo Romaino Garry motiną – žinomą tarpukario Vilniaus modistę?

– Tai tiesa. Bet mano kartos žmogui, pamačiusiam Vilnių jau komunistiniais laikais, didžiausią įspūdį padarė harmonija. Man Vilnius visada buvo gražaus ir harmoningo miesto pavyzdys. Tai miestas, kuriame gali visur nueiti pėsčias ir kuris tuo pat metu turi universitetą, ir visa kita, ko reikia miestui.

Man ne tiek svarbu, kad vieniems tai buvo lenkų, kitiems – sulenkintas lietuvių miestas. Dabar Vilnius – jau ne lenkų miestas. Aš Vilniuje jaučiuosi ne kaip lenkas, o kaip europietis. Garbė lietuviams, tai jų dėka Vilniaus netapo socialistiniu. Tai rodo stiprią lietuvių dvasią. Be jos Vilnius nebūtų išlikęs toks gražus.

– Jūs pats rašote scenarijus savo filmams. Tai todėl, kad esate perfekcionistas?

– Perfekcionizmas čia neturi jokios reikšmės. Aš tiesiog noriu kurti savo istoriją. Darau, kaip Ingmaras Bergmanas. Yra ir kitoks kinas, jis man irgi patinka, bet aš renkuosi tokį kelią.

Kažkada, kai pirmą kartą patekau į Niujorko kino festivalį ir mano filmą gerai priėmė, manęs amerikiečiai klausė to paties. Sako, mes suprantame, jūs pats rašote scenarijus, nes Lenkija neturi pinigų pasamdyti scenaristo. Aš atsakiau, kad esu kitoks žmogus, todėl pats rašau scenarijus. O jūs tikrai kitoks žmogus? Taip, atsakiau. Mes tokiais atvejais einame pas psichiatrą, priminė man žurnalistai (juokiasi). „Svetimkūniui“ irgi pats rašiau scenarijų.

– Kažkada Vilniuje paskelbėte savo mėgstamiausių rašytojų dešimtuką, kurio priekyje buvo Stendhalis, o pabaigoje – Camus. O jeigu reikėtų sudaryti kino režisierių dešimtuką, ką būtinai įtrauktumėte?

– Mano atrodo, kad šiuolaikinis romanas prasidėjo nuo Stendhalio. Žinoma, ir Balzacas šalia, bet jis labiau socialinis rašytojas. Ką tik Camus pastačiau Buriatijoje. Įsivaizduojate Camus herojus su jų veidais? Tačiau apskritai mane tai kankina: kodėl dešimtukas, o ne dvyliktukas?

Robert’as Reseau, Carlas Theodoras Dreyeris, Ingmaras Bergmanas, Elia Kazanas, Federico Fellini, su kuriuo buvau pažįstamas, vyresnė karta, bet modernūs Luchino Visconti, Michelangelo Antonioni, Francois Roland’as Truffaut. Taip pat Renee Claire’as, kurį prancūzai patys užmušė, ir šią vietą užėmė Holivudas. Taip pat Andrejus Tarkovskis ir Andrzejus Wajda.

Štai naujas A.Wajdos filmas apie L.Walęsą, kurį būtinai turite pažiūrėti. Nors A.Wajda mano konkurentas, šį jo filmą būtina pažiūrėti. Iš amato taško, puikiai padarytas filmas.

– Lenkijos kino meistrai įtraukti į knygos „Polskie Symbolie“ šimtuką, kuriame yra ir vietų, ir miestų, ir istorinių įvykių, ir žmonių, kurie svarbūs Europai ir pasauliui. Kaip vertinate Lenkijos kino būklę? Ar yra kam pakeisti Wajdą, Zanussi, Agnieszką Holland?

– Na, Agnieszkos dar nereikia pakeisti, ji jauna. Turime stiprią talentingą jaunąją kartą. Problema – kino rinka. Kaip ir visoje Europoje, tai – popsinė rinka. Mes anksčiau norėdavome patikti išsilavinusiai publikai. Dabar bilietų kasa to nepripažįsta. Todėl jiems sunkiau nei mums.

Dar viena problema – režisierius sukuria vieną du filmus ir praranda jėgą ar net norą kurti, pereina į reklamą. Arba kuria serialus su idiotiškais dialogais. Tokia tendencija. Bet Charleso Darwino dėsniai padės viską atsirinkti. Kaip nors susitvarkysim. Turim susitvarkyti.

Apskritai yra didesnių problemų nei kinas.

A.Tarkovskis atsakė taip: reikia suprasti, kam esi pašauktas, ir daryti tai, kam esi pašauktas, ir tuo metu, kai tai darai, būsi laimingas arba ne.

Keičiasi nacijos supratimas, nors šiai kategorijai tik pora šimtų metų. Kas bus su valstybe? Su šeima. Po seksualinės revoliucijos šeima kaip vertybė žlugo. Ar nesunaikinsim žmonijos apskritai? Niekas nežino. Po cunamio buvau Švedijoje, kur seniai niekas jau nėjo į bažnyčią, bet žmonės tada patraukė į bažnyčias, nes trys tūkstančiai žuvo tik nuo vienos atsiritusios bangos. Ir staiga toks pasikeitimas. Kol viskas gerai, žmonės leidžia sau labai daug.

– Ar yra tokia vieta Lenkijoje, kur jūsų siela atsigauna?

– Žmogus jaučiasi gerai ten, kur gražu. Man patinka Japonija, jos grožis, bet tai ne mano grožis, ne mano jūra. Ten nesijaučiu savimi. Kur jaučiuosi savimi? Europoje. Ispanijoje ir Italijoje. Tai mano aplinka. Varšuvoje gimiau, esu prie jos prisirišęs. Kaip ir prie šio namo. Turiu nedidelį butą Paryžiuje su vaizdu į Luvrą, kurį prieš trisdešimt metų savo rankomis įsirengiau. Ten apsistoja ir mano draugai.

– Ar esate „Facebook“?

– Kažkas įrašė, bet tai man tik laiko gaišinimas. Gyvas kontaktas su žmonėmis man svarbesnis. Net ir mano mobilusis dažniausiai būna išjungtas.

– Be „Facebook“ ir mobiliojo telefono galite gyventi, o be ko negalėtumėte?

– Kai nėra FB, mobiliojo ryšio ir kompiuterio, yra sekretorė (juokiasi).

– Ar esate laimingas? 

– Laimė yra pavojingas žodis, bet nesu ir paskendęs melancholijoje. Kažkada JAV buvau A.Tarkovskio moderatoriumi. JAV jo nepriėmė, bet amerikiečiams jis vis tiek buvo žvaigždė, guru. Nors ten jo ir nesuprato, bet amerikiečiams patinka guru. Vienas žmogus jo klausia, ką jam daryti, kad taptų laimingu.

A.Tarkovskis supyko, sako, kad tai – kvailas klausimas. Raminu: Andrejau, paaiškink jam arba bent man, kodėl jis kvailas. A.Tarkovskis atsakė taip: reikia suprasti, kam esi pašauktas, ir daryti tai, kam esi pašauktas, ir tuo metu, kai tai darai, būsi laimingas arba ne. Dabar pamėginkite tai išversti amerikiečiams (juokiasi). Taigi, aš nesu melancholikas.

Žmona dar kartą sušunka: „Pietų!“ Pietūs atšalo. Maestro šypsosi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis