Naujienos apie spalio pabaigoje atidarytą teismų ekspoziciją Vilniuje dar šiltos – ten net 95 procentai A. Vilbiko didžiulės kolekcijos eksponatų. Įvairius senus daiktus, susijusius su teismu, teisėjas kolekcionuoja jau 30 metų, todėl jis yra sukaupęs visko – knygų, įvairių dokumentų, pasų... Šį kartą A. Vilbikas pasakoja apie save kaip kolekcininką, taip pat nepagailėjo įdomių istorijų apie pasus, požiūrį į moterį, jos teises Lietuvos istorijoje.
– Kodėl pradėjote kolekcionuoti įvairius senus daiktus?
– Didelės reikšmės turėjo domėjimasis Lietuvos istorija. Dar būdamas moksleivis domėjausi tuo, ieškojau knygų apie senovės Lietuvą. Sovietiniais laikais mokykliniuose vadovėliuose informacija apie mūsų šalies istoriją buvo apribota arba draudžiama. Istorija buvo iškreipta. Istorinių faktų buvo minimaliai, kad net negalėjai susidaryti bendro vaizdo apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) ir pan.
Taigi, jeigu kur nors pavykdavo įsigyti istorinę knygą, senovės monetą ar bet kokį senesnį daiktą, tai skatindavo domėtis to daikto istorija: kaip jis atsirado, iš kur, kada ir t. t. Taip palaipsniui ir pradėjau rinkti įvairius senus daiktus.
Dar būdami maži vaikai, žaisdavome su monetomis – tuo metu niekas jų nevertino. Tada po truputį pradėjau jas rinkti. Tikriausiai tai dariau nevalingai, o po to išaugo poreikis kolekcionuoti.
– Koks buvo pirmasis daiktas, nuo kurio prasidėjo jūsų kaip kolekcininko kelionė?
– Jeigu kalbėtume apie teismų kolekciją – tai viskas prasidėjo nuo rašomosios mašinėlės. Kalbant apskritai, kolekcionuoti pradėjau nuo monetų. Dar būdami maži vaikai, žaisdavome su monetomis – tuo metu niekas jų nevertino. Tada po truputį pradėjau jas rinkti. Tikriausiai tai dariau nevalingai, o po to išaugo poreikis kolekcionuoti.
– Ar lengva išsiaiškinti daikto istoriją? Kaip susidomite vieno ar kito daikto istorija?
– Pavyzdžiui, jeigu reikia ieškoti monetos istorijos, tai turbūt yra lengviausias darbas. Tiesiog galima pasižiūrėti pasaulio Monetų kataloge ir ten yra visa informacija: kur pagaminta moneta, kiek jų išleista, kartais parašyta ir vertė.
Ypatingi eksponatai turi autoriaus ženklus, pagal kuriuos irgi galima nustatyti jų istoriją. Daug informacijos ieškau knygose, enciklopedijose, internete.
Sūnus man padovanojo patrankos sviedinį. Aš pradėjau domėtis, kada tos patrankos pradėtos gaminti, naudoti. Pasirodo, kad Žalgirio mūšyje buvo panaudotos pirmosios keturios patrankos LDK istorijoje.
Sūnus man padovanojo patrankos sviedinį. Aš pradėjau domėtis, kada tos patrankos pradėtos gaminti, naudoti. Pasirodo, kad Žalgirio mūšyje buvo panaudotos pirmosios keturios patrankos LDK istorijoje.
– Iš kur gaunate senus daiktus – perkate, randate, keičiatės su kitais kolekcininkais?
– Daug daiktų gaunu dovanų. Šeimos nariai dovanoja įvairias senienas, nes žino, kad aš tuo domiuosi. Ir mano draugams lengviau – jie žino ką padovanoti. Paieško pas savo močiutes kokių nors senesnių daiktų ir padovanoja.
Kita dalis daiktų įsigyta iš sendaikčių turgaus arba būna kartais, kad žmonės patys pasiūlo pirkti kokius nors daiktus, nes žino, kad aš domiuosi tuo. Dažnai keičiamės turimais daiktais su kitais kolekcininkais.
Daiktų vertė po truputį auga – sensta daiktas, moneta ar pašto ženklas, ir kuo jis senesnis, tuo jo vertė didesnė. Žinoma, aš neperku superbrangių daiktų. Dažniausiai, kai noriu įsigyti kokį nors daiktą, visada stengiuosi ne pirkti, o keisti. Mano kolekcijoje yra po keletą tų pačių daiktų, tai juos ir iškeičiu.
– Koks vertingiausias jūsų kolekcijos daiktas?
Daiktų vertė po truputį auga – sensta daiktas, moneta ar pašto ženklas, ir kuo jis senesnis, tuo jo vertė didesnė.
– Tikriausiai vertingiausios monetos, kurios buvo išleistos po 1990 m., kai kurios iš jų yra auksinės. Kainos keičiasi ir yra įvairios vertės monetų. Įvairių senų daiktų vertė priklauso nuo išleisto kiekio – kuo mažiau išleista, tuo tas daiktas sendamas labiau brangsta, kuo daugiau jų pagaminta – tuo jis lėčiau brangsta.
– Turite nemažą Lietuvos pasų kolekciją.
– Juos pradėjo išduoti prieš Pirmąjį pasaulinį karą – Rusijos imperija pradėjo tai daryti. Iki Pirmojo pasaulinio karo, LDK laikais, pasų pakaitalai buvo rekomendacinio pobūdžio raštai, laiškai. Juos parašydavo turtingi žmonės savo vaikams ir pažįstamiems dėl poreikio kur nors nuvykti, studijuoti užsienyje ir pan. LDK taip pat buvo ir vadinamieji valstiečių pasai, kurie buvo paprasčiausi raštai – juose buvo parašyta, kad jie gali eiti uždarbiauti kitur ir kuriam dvarui jie priklauso.
Plačiausiai Lietuvoje pasus pritaikė vokiečiai per 1915–1918 metų okupaciją. Jie reikalavo, kad gyventojai nuolat nešiotųsi jų išduotus pasus. Pasuose buvo ir pirštų antspaudai.
Įvairių senų daiktų vertė priklauso nuo išleisto kiekio – kuo mažiau išleista, tuo tas daiktas sendamas labiau brangsta, kuo daugiau jų pagaminta – tuo jis lėčiau brangsta.
1919 m. buvo priimtas įstatymas, pagal kurį pasai buvo išduodami nuo 17 metų. Pase buvo užrašyta tokia informacija – asmens vardas, pavardė, gimimo data, tautybė, užsiėmimas, tikyba, šeimos sudėtis, karinės prievolės atlikimas. Pasuose taip pat fiksuojamas asmens ūgis, plaukų, akių spalva, veidas, ypatingos žymės. Kaimuose juos išduodavo viršaitis, o miestuose – valdyba. Įdomu tai, kad pasai buvo duodami be termino, išskyrus tiems, kurie turėjo atlikti karinę prievolę – jiems išduodavo pasus iki šios prievolės.
Po 1990 m. buvo išduodami ne pasai, o LR piliečio pažymėjimai. Tačiau pamatę, kad visiems per trumpą laiką nespės išduoti tokių pažymėjimų, tai davė žmonėms apsisprendimo pažymėjimus, kol bus išduoti pasai. Įdomu tai, kad dabartiniuose lietuviškuose pasuose pirštų atspaudai buvo pradėti dėti tik 2009 m., nors jie buvo dedami į pasus jau Pirmojo pasaulinio karo metu.
– Vienas iš eksponatų Jūsų teismų kolekcijoje – tai knyga apie moters teises. Tai kaip moterys buvo vertinamos senovės Lietuvos visuomenėje?
Jeigu moteris tinkamai elgiasi su tėvais, tokiu atveju ji galėjo paveldėti turtą. Jeigu ji elgėsi netinkamai – ją galėjo nušalinti nuo paveldėjimo. Merginos į paveldėjimą pretenduodavo tik su sąlyga, jeigu šeimoje nėra brolių.
– Moteris ne visada turėjo tokias teises kaip šiandien – manau, kad tai suprantama. Tačiau yra įdomių dalykų, pavyzdžiui, jeigu ji būdavo sužeidžiama ar nužudoma, už ją būdavo reikalaujama mokėti dvigubai daugiau nei už vyrą.
Požiūris į moterį buvo nevienareikšmiškas, negali pasakyti, kad buvo taip arba taip. Pavyzdžiui, pagal tuometinius įstatymus teisme buvo reikalaujama, kad moterį turi lydėti ir jos vardu bylinėtis vyriškos lyties asmuo. Kaip matote, moteris net neturėjo teisės sau atstovauti. Nors būta išimčių. Yra tokių bajorų žmonų, kurios likdavo našlės, paveldėdavo turtus ir valdydavo juos. Pavyzdžiui, Ona Radvilaitė-Kiškienė tapo viena iš turtingiausių našlių. Be abejo, ji galėjo rungtis savo veiklumu su bet kurio vyru – pati tvarkė savo valdas, dalyvavo pati teismuose.
Taip pat, moterys ir vyrai nevienodai paveldėdavo savo tėvų turtą. Pavyzdžiui, jeigu moteris tinkamai elgiasi su tėvais, tokiu atveju ji galėjo paveldėti turtą. Jeigu ji elgėsi netinkamai – ją galėjo nušalinti nuo paveldėjimo. Merginos į paveldėjimą pretenduodavo tik su sąlyga, jeigu šeimoje nėra brolių.
– Kaip buvo ginamos moterys?
– Įdomu, kad vis dėlto įstatymuose, statutuose buvo ginamos moterys, ypač motinos. Visų moterų teisės buvo vienodos – nesvarbu, ar ji bajorė, ar valstietė. Tačiau su viena sąlyga – moteris turėjo būti ištekėjusi. Jeigu moteris netekėjusi, tada ji mažiau buvo ginama. Tuo metu pagrindinė moters paskirtis – gimdyti vaikus, todėl ir buvo vertinamos tos moterys, kurios buvo ištekėjusios ir galėjo gimdyti.
Tuo metu pagrindinė moters paskirtis – gimdyti vaikus, todėl ir buvo vertinamos tos moterys, kurios buvo ištekėjusios ir galėjo gimdyti.
LDK įstatymuose yra išskirti nusikaltimai prieš moters garbę ir orumą. Statute numatyta, kad moterį išniekinęs vyras yra atiduodamas tos moters malonei, kuri nuspręsdavo imti jį į vyrus ar pasmerkti jį mirties bausmei.
– Kokia buvo moters pozicija šeimoje?
– Vyras buvo šeimos galva ir šeimininkas, moteris turėjo klausyti vyro. Gausioje proginėje literatūroje apstu pamokymų, kaip turi elgtis žmona, kad įtiktų vyrui. Štai vienas pavyzdys: „Turėti kuo mažiau savų minčių, visko mokytis iš vyro; rūpintis namais ir niekada nesikabinėti prie vyro; būti ištikimai ir visada jam paklusti; nesipuošti; vengti vyro pykčio ir neturėti nuo jo paslapčių.“ Trumpai tariant, moteris turėjo paklusti vyrui. Tuo metu buvo manoma, kad vyras geriau žino moters vertę.
Kalbant apie smurtą šeimoje – įdomu tai, kad į šį dalyką buvo žvelgiama šiek tiek iškreiptai. Buvo neabejojama, kad moteris nusipelnė tokio vyro elgesio – mušimo. Vyrui buvo svarbu nesuluošinti žmonos, smurtas buvo kaip profilaktinė priemonė įbauginti žmoną, sulaikyti nuo neatsakingų poelgių.
– Kada pasikeitė požiūris į moterį?
Statute numatyta, kad moterį išniekinęs vyras yra atiduodamas tos moters malonei, kuri nuspręsdavo imti jį į vyrus ar pasmerkti jį mirties bausmei.
– Labiausiai situacija pasikeitė po 1918 m., kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tada moterys turėjo teisę dalyvauti politikoje, dirbti valstybinėse įstaigose. Po 1990 m. moterims suteiktos visos teisės. Nors kartais tenka susidurti su tuo, kad moterys ne visada nori turėti lygias teises su vyrais. Ko moterys nenori? Pavyzdžiui, jeigu Švedijoje praleisi moterį pirmą pro duris, ji įsižeis, o mūsų moterys nori būti praleistos pirma. Taip pat ir su gėlėmis – mūsų moterys nori, kad vyrai joms dovanotų gėlių.
– Kokia jūsų nuomonė apie moterų ir vyrų lygybę?
– Aš esu už tą variantą, kad mes, vyrai, moterims turėtume skirti daugiau dėmesio – ir praleisti pro duris, ir gėlių padovanoti, rūpintis jomis. Šiuo atveju aš šiek tiek nesutinku su Švedijos moterų pozicija, kad toks elgesys (praleidimas pro duris ir kita rodoma pagarba) – tai įžeidimas. Manau, kad kaip tik yra atvirkščiai – manau, kad tai yra pagarbos išraiška. Norėtųsi, kad tai išliktų.
