Linui Vodopjanovui tapus jauniausiu vyskupu visame pasaulyje, o laikinai jį pakeitusiam Evaldui Daruliui prisijungus prie Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centro, Kretingos parapijos klebonu vasario pradžioje buvo paskirtas A.Blužas.
Suklestėjo Kretingoje
Kretinga laikoma Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos pranciškonų šv. Kazimiero provincijos lopšiu. Lotyniškai Mažesniųjų brolių ordinas vadinamas Ordo Fratrum Minorum (sutrumpintai – OFM), buvo įkurtas šv. Pranciškaus Asyžiečio (1281-1226 m.) Italijoje.
Šiandien pranciškonai turi tris savarankiškas atšakas – Mažesniųjų brolių (OFM), Mažesniųjų brolių konventualų (OFM Conv.) ir Mažesniųjų brolių kapucinų (OFM Cap.).
Pranciškonų misija Lietuvoje siekia Mindaugo valdymo laikus, o suklestėjimas Kretingoje siejamas su 1912-aisiais, kai tuometis kunigas Antanas Bizauskas davė amžinuosius įžadus ir – simboliška – pasirinko Pranciškaus vardą. 1940 m. Lietuvoje buvo apie 120 brolių.
Lietuvos pranciškonų šv. Kazimiero provincija šiuo metu vienija 39 brolius pranciškonus. Lietuvių brolijos veikia Vilniuje (šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolynas), Kaune (šv. Jurgio konventas), Kretingoje (Viešpaties Apreiškimo vienuolynas), Šiaulių rajone (Kryžių kalno brolija), Plungės rajone (Pakutuvėnų brolija), JAV – Kenebankporte ir Kanadoje – Toronte. Kretingos vienuolyne šiuo metu gyvena šeši broliai.
2017-aisiais Kretingos bažnyčia minės 400 metų jubiliejų.
– Ar jums buvo netikėta žinia, kad popiežius jėzuitas pasirinko Pranciškaus vardą? – 15min.lt klausė naujojo Kretingos parapijos klebono A.Blužo.
– Manau, kad Gediminas Numgaudis, kalbėdamas apie Viešpaties humorą buvo teisus. Žmonės, pažįstantys ir bendraujantys su Viešpačiu, žino ir jo pokštus. Dievas yra gyvas. Jis kartais mėgsta „protingųjų“ išmintį paminti, parodydamas, kad Dievo išmintis yra kitokia. Tokį pavyzdį randame ir Šventajame Rašte, kur sakoma, kaip Dievas išsirinko karalių Dovydą.
Visus brolius, kurie atrodė ir gražūs, ir stiprūs, ir galingi – atmetė. Paklausė: o ką jau viskas – daugiau vaikų neturi? Atsakė – na, dar yra vienas, gano avių bandas. Dievas paprašė jį pakviesti – nebuvo jis nei išvaizdus, nei ką, bet Dievas jį pasirinko. Taip ir čia – spauda gali spėlioti, koks popiežius bus pasirinktas, kokios reformos yra reikalingos Bažnyčiai. Mes – namiškiai – dažnai matome, kaip žmonės spėliodami prašauna pro šalį.
Dauguma galvoja apie Bažnyčią kaip apie viduramžišką, tačiau mes matome, kad pats pasaulis neretai būna viduramžiškas. Mes seniai gyvename šių laikų aktualijomis. Todėl kartais ir nesusikalbama.
Todėl aš nesigilinau į tas spekuliacijas, visokius dešimtukus, nes neverta.
Vatikano radijuje ir kalbėta, kad klaidinga kalbant apie popiežių matyti tik Europą, pamirštant pasaulį. Juk pasaulis daug margesnis ir platesnis, nei Europa. Mes, europiečiai, esame gerokai susireikšminę.
Bažnyčia žengia su pasauliu, bet pasaulis kartais jos nenori klausyti, todėl ir atsiranda tas nesusikalbėjimas.
– O Benedikto XVI apsisprendimąas palikti sostą, nejau ir tai nenustebino?
– Taip, tai buvo siurprizas. To nesitikėjau, ypač iš Benedikto. Tuo metu kaip tik buvau Šventojoje Žemėje – Jeruzalėje, todėl žinia atrodė dar stipresnė. Kelis kartus buvau matęs šį popiežių – per jaunimo dienas, per audiencijas.
– O ką buvote girdėjęs apie popiežių Pranciškų?
– Nebuvau nieko apie jį girdėjęs. Kai su broliais žiūrėjome transliaciją iš Vatikano, nekantriai laukėme, kas čia toks išeis. Mūsų reakcija buvo panaši į tos minios, kuri stovėjo aikštėje: iš pradžių paplojo, o paskui nutilo ir ėmė klausytis, kas jis toks. Iš pavardės spėjome, kad gal italas, bet paskui sužinojom, kad argentinietis.
Labai nustebino, kai Pranciškaus vardą pasirinko. Tai kažkas naujo. Tas vardas turi prasmę. Manau, kad popiežiui nesvetimas šv. Pranciškus. Tikimės, kad vėliau jis pakomentuos savo pasirinkimą, kaip ir Benediktas XVI, kuris paaiškino pasirinkto vardo prasmę, kad tai – Europos globėjas, kad jam Bendiktas XVI buvo kaip pavyzdys.
Pirmasis įspūdis, jog naujasis popiežius – dvasios žmogus. Linkiu jam ištikimybės Kristui, ir palaikyti tikėjimą – tą tikrąjį, neatskiestą.
Šio popiežiaus atėjimas – tarsi Dievo dovana šiems laikams. Čia jau mano interpretacija iš pranciškoniškos perspektyvos – mūsų laikais suklestėjo individualizmas, žmonės darosi nelaimingi, susvetimėję, o pranciškoniška teologija kaip tik ir gali pasiūlyti tą brolišką santykį.
