Koplyčios pastatas atvertas prieš porą metų, šalia netrukus ėmė skambėti ir naujojo varpo dūžiai. Prireikė daug pastangų, kol krūmokšniais apaugusi nepatraukli miesto erdvė tarp sovietmečiu statytų bendrabučių pavirstų patrauklia.
Likus vos porai dienų iki didžiųjų metų švenčių koplyčioje – ankšta. Tikintieji stoviniuoja koridoriuje, kiti Dievo žodžio klausosi lauke, už durų.
Jaunas ir energingas parapijos klebonas S.Švaikovskis tikina, kad žmonės šiuos Dievo namus prisimena ne tik prieš didžiąsias šventes – parapija auga ir plečiasi.
– Jūsų bažnyčia atrodo lyg stebuklas. Ypač tiems, kurie dar prisimena pavasarines talkas, kai iš krūmų būdavo tempiamos padangos, maišai butelių. Ar jūs tikėjote, kad vieną dieną koplyčia taps tokia populiari?
– Aišku, kad ir man tai atrodo kaip stebuklas. Šventajame Rašte rašoma, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų. Ir iš paties nuodėmingiausio žmogaus Dievas gali sukurti savo įrankį, per kurį veiks, neš savo žodį kitam žmogui.
Manau, Dievas kažkada numatė šią vietą ir nori paliesti tuos žmones, kurie gyvena čia, kurie eina šiomis gatvėms, kurie galbūt pro langą stebi, kas čia vyksta.
Žmogaus atsivertimas, pasikeitimas, išsilaisvinimas – tai procesas. Nebūna taip, kad lyg šamanas pamojuotų ir žmogus jau išlaisvintas, atsivertęs. Žmogus pats turi nueiti skirtą kelią.
Dievas tik pastato ženklus mūsų gyvenimo kelyje ir sako: „Atsargiai, čia yra posūkis ir reikia laikytis taisyklių.“ Jei žmogus girdi Dievo žodį ir stengiasi gyventi Dievo žodžiu, laikosi to, ką Dievas jam siūlo, tai saugiai praeina šį gyvenimo kelią ir atranda tikslą – amžinąjį gyvenimą.
Tačiau kaip bus su mūsų amžinuoju gyvenimu? Ar žmogus nori jį pasiekti? Štai kur klausimas.
Ir šiandien, XXI a., Dievas irgi beldžiasi į žmogaus duris klausdamas: ar tu nori mane priimti, ar tu nori, kad aš su tavimi gyvenčiau?
Jėzus nori turėti draugą. Ir Šventajame Rašte parašyta: „Aš nevadinu Jūsų tarnais, aš vadinu Jus draugais“. Nes draugams jis apreiškė Viešpatį, ne tarnams, kurie pagal diktantą vykdytų jo valią. Žmogus turi protą, turi laisvą valią. Didžiausią dovaną, kurią Dievas suteikė žmogui. Tomis dovanomis vadovaudamasis žmogus ir gali eiti į priekį.
– Dabar jau atrodo, kad per mažą koplyčią pastatėte: susirenka šitiek žmonių, o vasarą net langus tenka atlapoti.
– Gerai, kad architektai pagalvojo apie tai – yra įmontuota automatinė sistema. Todėl, kai būna karšta, galima atverti visus langus.
– Kai prieš šešerius metus varstėte savivaldybės duris ir įvairiuose komitetuose pristatė statybos planus, buvo nemažai skeptikų. Abejota, ar mieste reikia dar vienos bažnyčios. Daug kam apskritai buvo negirdėta jūsų parapija.
– Mano nusistatymas visada buvo, jog nesvarbu, kokio dydžio koplyčia būtų – žmonės ateina ne pas mane. Jie yra Dievo sekėjai. Aš jiems ne kartą primenu, kad jie ateina pas Jėzų. Jis yra šios vietos šeimininkas, nesvarbu, koks klebonas čia būtų.
Reikia prisirišti ne prie žmogaus, o prie to, kas yra svarbiausias.
– Prieš šventes vis bėgame, skubame. Atrodo, visi panirę į šurmulį – reikia atlikti susikaupusius darbus, supirkti dovanas. Kiek dar yra tos šventės mumyse, tų tikrųjų Kalėdų?
– Manau, kad įvairiai žmonės žiūri į Kalėdas. Galima kalbėti apie Kalėdas, bet niekada nepagalvoti apie Kristų, kuris yra šios šventės centras.
Prisiminkime Visų Šventųjų dieną, nepraėjus nė porai dienų žvakutes prekybos centruose pakeitė kalėdiniai papuošimai. Žmonėms jau prasidėjo Kalėdos parduotuvėse. Žmonės pradėjo pirkti dovanas ir tiems, apie kuriuos visus metus nepagalvoja: na, Kalėdos tokia proga, visi perka, tai ir mes pirkime.
O kas po Kalėdų? Ar prisimins savo senąją močiutę? Ar tik per Kalėdas ją reikia aplankyti? Per lapkritį ir gruodį žmonės jau būna taip persisotinę Kalėdų ir tų vaizdų prekybos centruose ir parduotuvėse, kad kartais pro pirštus prabėga pats svarbiausias momentas – Jėzaus Kristaus gimimo metas.
Ne kartą žmonėms esu sakęs, kad nelauktų savo išpažinties, asmeninės maldos iki paskutinės minutės, nes paskui žmonės stovi eilėse taip, kaip prekybos centruose su pirkiniais. Kokia išpažintis tada mūsų yra? Greita, kaip ir visas gyvenimas, net nepamąstome, ką kalbame. Kokio atleidimo mes norime? Ar prieidami pagalvojame, kad reikia ne tik atsiklaupti prie klausyklos, bet gal ir pasibelsti į kaimyno duris, paprašyti atleidimo.
Sunkiausia, kad žmogus šiandien ne tik negali prašyti atleidimo kito žmogaus, nesugeba priimti jo, jis ir pats sau neatleidžia. Ir pripažinti – kad nebuvo tobulas.
Geriausia, aišku, pamiršti apie viską, užsidėti kaukę ir parodyti, koks esu geras, o po Kalėdų vėl grįžti prie to paties.
Kartais klausiu, ar žmonės turi tik sekmadieniais laiko puodus pirkti parduotuvėse. Žmonės dažnai murma: „Vargšės prekybos centrų kasininkės, turi dirbti ir sekmadieniais.“ O kas jas vargina? Mes patys jas ir varginame. Nėra ko dejuoti, jei patys pridedame pirštą dieną, kai turėtų būti su savo šeima.
– Ar kelerius metus trukusi krizė mus ko nors išmokė?
-Tą laikotarpį žmonės priėmė įvairiai – vieni pasimokė, kiti nepadarė jokių išvadų. Kita vertus, kartais eidamas šaligatviu matau, kaip žmonės meta katinams dešros gabalus, duoną. Ar iš tiesų tai krizė? Žmonės vis dar nesugeba dalintis tuo, ką turi.
– Ko palinkėsite žmonėms Kalėdų proga?
– Linkėčiau, kad žmonės turėtų daugiau ramybės namuose. Kad namuose įsiviešpatautų ramybė, gailestingumas, supratingumas.
Nė vienas iš mūsų nėra tobulas, bet prie gerų dalykų turime eiti kiekvieną dieną, apsispręsdami su Dievu. Jei žmogus gyvena nepaisydamas jokių vertybių, tai ko vertas jo gyvenimas? Nieko! Linkiu, kad atrastų tą spindulėlį, kuris apšviestų jo gyvenimą, ir atverti vienas kitam širdis.
