– Vos įėjus į jūsų kiemą mane pasitiko vištų pulkas. Žemės ūkio padargai išduoda, kad ūkininkaujate. Ar didelis jūsų ūkis?
– Dabar beturiu tik vieną karvę, o dar neseniai keturias turėjau. Nuolat kiaules auginu. Paauga ir parduodu. Vištų turiu ir dar planuoju pirkti. Kiaušinius pardavinėju, pieną. Taip ir prisiduriu prie pensijos. Visas daržoves užsiauginu savo ūkyje. Aišku, vaikai ir anūkai padeda darbus nudirbti. Man jau 76 metai. Sveikata nebeleidžia vienai visko apibėgti. Bet dar judu, krutu. Pati ir mašiną vairuoju, ir traktorių.
– O ką veikėte, kai dar nebuvote išėjusi užtarnauto poilsio?
– Daug metų dirbau ligoninėje. Pacientams išvežiodavau maistą. Kad prisidurčiau prie algos, naktimis gydytojams talkindavau operacinėje. Lankiau ir medicinos seselių kursus, tačiau nepabaigiau. O kai vaikai buvo maži, dirbau paštininke.
– Dukra ir du sūnus užaugo, o jūs vis dar lekiat nuo vieno darbo prie kito. Kaip viską suspėjate?
– Suspėti reikia daug. Ir ūkį apibėgti, ir bažnyčią sutvarkyti, ir artimųjų nelankomus kapus sužiūrėti. Daugelio senosiose Plikių kapinėse palaidotų žmonių artimieji išsivažinėję po užsienį. Bet kapų juk neapleisi. Tai prisiėmiau visus tuos netvarkomus kapus prižiūrėti. Negaliu kitaip. Prieš kelerius metus Visų Šventųjų dienos išvakarėse susapnavau du vaikelius, prašančius ant jų ir dar 14 vaikų kapelių uždegti žvakeles. Jau kitą dieną nulėkiau į kapus, suskaičiavau kaip tik 16 kapaviečių, kur palaidoti vaikai. Šis ženklas mane įpareigoja rūpintis visais nelankomais Plikių kapinių kauburėliais.
– Rūpinatės kitais, o ar jūsų pačios gyvenimas buvo lengvas?
76-erių sulaukusi Elžbieta Fetingienė vairuoja ne tik mašiną, o ir traktorių.
– Daug negandų išgyvenau. Kai dar maža buvau, tėvas išėjo į karą, mama žuvo. Augau tai pas vienus, tai pas kitus artimuosius. Ne visuomet jaučiausi mylima. Pradėjusi savarankiškai gyventi, ištekėjau, susilaukiau keturių vaikų. Deja, pirmąją dukrytę teko palaidoti. Anksti ir našle tapau.
– Bet, tikriausiai, buvo ir laimingų akimirkų gyvenime?
– Didžioji laimė ir meilė mane aplankė, kai sutikau dabartinį savo vyrą Liudviką. Tuo metu jis kunigavo Saugų parapijoje. Aš ten įsikūriau išleidusi vaikus į gyvenimą. Ateinu į mišias ir matau, kad mano klasiokas pamaldas veda. Po mišių nedrąsiai pakalbinau, įsikalbėjom, kad tikrai lankėm tą pačią klasę. Vėliau jis vis užeidavo man ūkyje pagelbėti. O vieną dieną priklaupė ir pasiteiravo, ar galėčiau būti jo žmona. Aš negalvojau, kad mano gyvenime gali nutikti tokių gražių dalykų. Aišku, pasibranginau, ne iš karto sutikau. Svarbu buvo gauti vaikų sutikimą.
– Ar taip įsivaizdavot kunigo žmonos gyvenimą?
– Kažkada pervargusi nuo darbų neapgalvotai leptelėjau, kad nebūčiau tekėjusi už jo, jei būčiau žinojusi, kad bus taip sunku. Tačiau tai buvo tik silpnumo akimirka. Iš tiesų niekada nesigailėjau. Šalia jo visada jaučiausi mylima, gerbiama ir saugi. O poniškai gyventi niekada nesvajojau.
– Bažnyčia užrakinta, klebonijoje tylu, o kur dabar kunigas?
Prieš Šv. Kalėdas kunigo žmona suruošia dovanas mažne šimtui parapijiečių ir jų atžaloms.
– Labai žemiškais dalykais užsiima. Mano dukra turi senelių globos namus. Pastatas dabar remontuojamas, tad jis ten ir leidžia didžiąją dalį dienų. Vyras turi elektriko išsilavinimą, tad, kai nusimeta kunigo sutaną, kimba į statybas. Juodų darbų jis nesikrato. Būna, kad ir karvę man padeda pamilžti.
– Pasiruošimas didžiosioms metų šventėms, matau, gula ant jūsų pečių?
–Taip jau daug metų. Aš kasmet turiu pareigą pasirūpinti dovanomis parapijiečiams. Šiek tiek dovanų gauname iš Vokietijos lietuvių bendruomenės, tačiau jų nepakanka. Susitaupau iš parduotų kiaušinių ir pieno produktų. Jei trūksta – iš pensijos pridedu ir superku visiems parapijiečiams bent po simbolinę dovanėlę. Kunigui priklauso Plikių ir Dovilų parapijos. Iš viso susidaro apie šimtas suaugusiųjų ir tiek pat vaikų. Štai tiek dovanų ir turiu kasmet suruošti.
– O pati kokių dovanų norėtumėte per Šv. Kalėdas sulaukti?
– Nieko man jau nereikia. Tik kad visi sveiki, laimingi būtų ir prie Kūčių stalo susirinktų. Jas visada švenčiame pas mus. Suvažiuoja vaikai, anūkai. Visas vaišes stengiuosi paruošti aš. Jau dabar esu kūčiukų prisikepusi. Nieko nenoriu pirkti – viską galiu pagaminti pati.
– O kaip atrodo jūsų Šv. Kalėdų rytas?
– Aš nubundu pirmoji – dar prieš 5 val. ryto. Lekiu į bažnyčią krosnies pakurti, kad susirinkusiems į mišias nebūtų šalta. Taip kaskart žiemą darau prieš mišias. Kunigas juk neis krosnies kūrenti. Jis turi žvalus, pailsėjęs ir pasitempęs atrodyti prieš parapijiečius. O kad nieko netrūktų, kad viskas būtų suruošta ir savo vietose, tenka pasirūpinti man.
– Ko palinkėtumėt kitiems didžiųjų metų švenčių proga?
– Kuo daugiau būti su savo artimaisiais. Man skaudu žiūrėti, kaip tėvai išvažiuoja į užsienį, vaikai lieka augti čia. Visi jie praranda pačias gražiausias gyvenimo akimirkas, kurias turėtų leisti drauge. Noriu palinkėti, kad gyvenimas susiklostytų taip, jog vaikai augtų su tėvais, anūkai galėtų lankyti senelius kada tik užsigeidę. Tada visi bus laimingi, o šeimos darnios.
