„Kurak“ muzikoje derinami elektronikos, džiazo, triphopo, šokių muzikos ir daugelio kitų stilių elementai, o kviestinių vokalistų pareigas atlieka ryškiausi jaunosios kartos muzikantai Eglė Sirvydytė, Markas Palubenka, Karolis Ramoška ir Domas Strupinskas. Su šio unikalaus projekto lyderiu Vygintu Kisevičiumi susitikome pakalbėti apie kūrybą, gyvenimą, ambicijas, norus, idėjas.
– Siūlau pradėti pokalbį ne nuo „Kurak“, bet iš toliau. Man įdomu, kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?
– Muzikuoti pradėjau devynerių metų ir nuo to laiko kažkaip nebuvo jokių rimtesnių dvejonių. Muzikalkėj iš pradžių grojau klarnetu, nes buvau per mažas ir saksofono nenulaikiau. Tik vėliau išaugau į vyrą, visada buvau smulkus ir kūdas. Aišku, ir dabar nesu stambus. Todėl turėjau groti klarnetu, o kai paaugau, po pusės metų, man jau davė saksofoną. Toks ir buvo planas – išmokti juo groti. Mano vyresnis brolis Rimvydas (šiuo metu jis vadovauja muzikos mokyklai Berlyne ir turi fortepijono klasę vaikams ir suaugusiems) ir tėvai laiku ir vietoje mane spaudė, skatino groti, o paskui kažkokia magiška aplinkybių dėlionė, visokie sutapimai man tiesiog nebeleido nuo muzikos atitrūkti.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, mano karta buvo paskutinė, kuri vidurinės mokyklos egzaminus laikė devintoje klasėje, kita karta – jau dešimtoje. Čia labai įdomus faktas, nes mokyklą pradėjau lankyti šešerių, mane papildomai mokė mama, todėl labai gerai viską įsisavinau, ir mane iškart į antrą klasę permetė. Ir tik dėl to laikiau tą egzaminą devintoje klasėje. Muzikos mokykloje taip pat kažkaip sutapo, kad baigiau penkias klases tuo pat metu, kaip ir devynias mokyklos klases. Tada galvojau rinktis profesinį muzikos ugdymą konservatorijoje, tėvai neprieštaravo, ir čia jau pradėjau mokytis kaip turi būt. Dveji metai Šiauliuose, dveji metai Vilniuje. Tuo metu akademijoje atsirado nauja džiazo studija, kokios anksčiau nebuvo, ir ką – aš iškart į tą pirmą traukinį. Vėliau pagal mainų programą pusmetį studijavau Olandijoje. Kai grįžau į Lietuvą, su pragyvenimu buvo sudėtinga. Kaip tik tada mano tuometinė mergina supažindino mane su elektronine muzika. Netrukus panorau dirbti muzikos įrašų studijoje ir, vėlgi, aplinkybės, pažintys ir atsitiktinumai visiškai netyčia mane atvedė į „Tamstos“ įrašų studiją, kur išmokau dirbti su technika ir realizuoti save kaip prodiuseris ir kūrėjas, o ne atlikėjas, ko aš, aišku, irgi nevengiu. Bet šiuo metu duoną jau valgau iš kūrybos.
Tomo Adomavičiaus nuotr./Vygintas Kisevičius |
– O į muzikos mokyklą jus tiesiog atvedė tėvai?
– Net nežinau. Iš pradžių tėvas net prieštaravo, kad būčiau saksofonininkas, nes tuo metu visi vargingai gyveno ir jis norėjo, kad sūnus pasirinktų profesiją, kuri neštų pinigus. Brolis Rimvydas tuo metu jau sėkmingai grojo pianinu klasikinę muziką ir galbūt tai įtikino tėvus, kad tai gali būti rimta profesija.
– Įdomu, kad su elektronine muzika supažindino mergina.
– Taip, ji klausė elektroninės muzikos, kuri man buvo išvis gan svetima. Bet gal tinkamus pavyzdžius parodė.
– Ir kokie buvo tie pirmi pavyzdžiai?
– Na, „Arovane“. Man iki šiol patinka, visiškai nuostabi elektronika. Dar Burntas Friedmannas, kur apskritai atskiras pasaulis. Aš darau kažką panašaus, kaip ir jis, tai yra derinu gyvą grojimą, džiazo, elektronikos ir kitų stilių elementus. Kai išgirsti tokius dalykus... Taip pat „Forss“, „Massive Attack“... Aš tokios muzikos neklausydavau, užaugau su „M-1 Plius“. (juokiasi)
– O kada pradėjote kurti savo kompozicijas? Ar tai buvo jau elektroninė muzika?
– Bandymų buvo visokių. Nuolat kūriau kažkokias kompozicijas vien iš saksofono sample‘ų. Turėjau savo džiazo kvartetą, kur grodavome mano kompozicijas. Tada buvo tokia grupė „Magic Mushrooms“, kur irgi vyko naujų sąskambių paieškos. Kai aš pas juos atėjau, funkas jau praktiškai buvo pasibaigęs, prasidėjo kažkokie „neaiškūs“, piktesni reikalai, drum‘n‘bassas ir taip toliau. Vėliau atsirado „Left I Right“, kur buvo dar daugiau elektronikos. Bet net ir „Kurak“ nėra gryna elektroninė muzika, viskas įgrota gyvai. Turbūt apdirbimas, taip vadinamas editingas sudaro tokį įspūdį.
– Tai, apie ką kalbate, tiesiogiai susiję su įgytų techninių žinių ir įvairiapusės grojimo patirties panaudojimu, o ar jums kuriant muziką dalyvauja akademinis išsilavinimas?
– Tikrai taip. Neišvengiamai. Aišku, kartais gal norėčiau jo neturėti. Dažnai žaviuosi tais kūrėjais, kurie neturi akademinio bagažo. Pavyzdžiui, pastaruoju metu mane stebina „mmpsuf“ kompozitorius Aivaras Ruzgas, kuris, bent jau mano žiniomis, muzikinio akademinio išsilavinimo neturi, o idėjos, sąskambiai – na, man tokios mintys niekad neateina į galvą. Yra ir daugiau pavyzdžių, ta pati Elena („Umiko“), kuri ilgą laiką buvo mano scenos partnerė – jos idėjomis ir raiškos priemonėmis aš tik žavėdavausi. Aišku, ji yra lankiusi chorą, dar kažką, bet tai nėra akademinės žinios. Prie jos pašėlusio idėjų pasaulio, nesužaloto kryptingų mokymų, pridėjus mano išsilavinimą, šiek tiek jį paorganizavus, išeidavo tikrai neblogas rezultatas.
– Kaip jums atrodo, jūsų ligšiolinė kūrybos biografija buvo tolydus judėjimas pirmyn, ar vis dėlto tai buvo mėtymasis iš vienos krypties į kitą, savo vietos ieškojimas?
– Na, aš nesu toks jau besimėtantis žmogus ir tuo džiaugiuosi. Man užtenka sveiko proto ar brandos suvaldyti savo vidines konfuzijas ar prieštaravimus, kurių, aišku, būna. Visiems kūrėjams anksčiau ar vėliau iškyla abejonės dėl savo kūrybos išliekamosios vertės ar kokybės. Ir ne tik kūrėjams – visiems žmonėms, jei kalbėtume apie santykius, darbą ar tą pačią muziką. Bet tai normalūs dalykai, kurie padeda pasirinkti savo kelią, leidžia susivokti, atrasti save... Ne, didelių mėtymųsi nebuvo.
– Esate racionalistas?
– Mano žmona sako, kad kaip muzikantas esu pakankamai racionalus. Turint omeny, kiek kiti kolegos ir muzikantai būna neracionalūs, noriu tikėti, kad išlaikau balansą. Kažkada vaikystėj, mokykloj atlikau tokį testą, skirtą nustatyti, ar esi sangvinikas, ar cholerikas, ar flegmatikas, ar – koks ten tas ketvirtas?..
– Melancholikas.
– ...ar melancholikas. Ir, kai išsprendžiau visas užduotis, išėjo taškas per vidurį, tarp visų keturių. Tikrai, nemeluoju. Ir kažkaip įtikėjau, kad gal iš tikrųjų man taip pasisekė ir turiu štai tokį savybių rinkinį, kuris man ir leidžia laimingai gyventi.
– O kas vyksta jūsų gyvenime be muzikos?
– Vien permainos. Darbas, kas irgi yra muzika, tik kuri ne sau, o kitiems. Šeima, žmona, kūdikis, kuris visai netrukus išvys pasaulį. Tai jau labai daug.
– Ar dažnai skaitote knygas, žiūrite filmus?
– Kaip bebūtų gaila, su knyga šiuo metu esu susipykęs. Nors kažkada buvau didelis knygų „ėdikas“. Mūsų šeimoje nuo mažų dienų buvo tradicija daug skaityti. Namuose yra didžiulės perskaitytų knygų lentynos. Bet pamažu, gal dėl natūralių priežasčių, gyvenimo būdo, ėmė trūkti tam laiko, ir, net jei dabar prisėdu skaityti, kantrybė nebe ta. Kažkaip tas nuolatinis skubėjimas įauga į kraują ir pasidaro sudėtinga taip tiesiog prisėsti ir lėtai versti tuos puslapius. Bet knygas, be abejonės, labai vertinu. O filmus labai mėgstu ir peržiūriu jų gyvą galybę.
Tomo Adomavičiaus nuotr./„Kurak“ |
– Grįžtant prie muzikos, kaip tas racionalumas dera su improvizacija, kuri yra itin svarbi džiazui? Ar yra improvizacijos elementų „Kurak“ koncertuose?
– Nėra. Ir gerai, kad nėra. Tuo metu, kai gyvenau džiazu, buvau labai kategoriškas kitų stilių atžvilgiu, pykdavaus su tėvais, nuolat priekaištavau, ką čia klausot. Bet po studijų Olandijoje, pabuvęs tarp vietinių džiazo muzikantų, supratau keletą dalykų. Nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad pas mus viskas blogai, bet skirtumas tarp mūsų džiazo muzikantų ir tų pačių iš Olandijos iš tiesų egzistuoja ir yra, mano nuomone, akivaizdus. Ir tai visų pirma ne mąstysena, ne džiazo mokyklos nebuvimas ar kvalifikuotų dėstytojų trūkumas (kas yra tarpusavyje susiję), bet... Kažkaip čia iki šiol nesutikau daug džiazo muzikantų, kuriais pasitikėčiau ir žinočiau, kad scenoje jie suimprovizuos taip, kad tai neatrodytų kaip improvizacija.
Tomo Adomavičiaus nuotr./Karolis Ramoška |
– Palaikote ryšius su buvusiais bendramoksliais ir scenos partneriais, grojančiais džiazą?
– Be abejo, juk visi esame kolegos, susitinkam, vaikštom vieni į kitų koncertus. Be to, pats dabar dar groju Šiaulių bigbende. Dukart per mėnesį važinėju į repeticijas. Toks tarsi darbas. Ne dėl pinigų, ar kažką, bet vien tam, kad palaikyčiau formą, neprarasčiau įgūdžių.
– Grojate ten saksofonu?
– Taip.
– Tai nesate visai jo metęs.
– Ne, ne. Turiu tris saksofonus ir visais jais pagroju, taip pat naudoju savo muzikoje. Man nėra įdomūs saksofono solo ar jo pozicija pirmame plane, man visada įdomiau padaryti iš jo kažką neįprasta. Turiu kūrinių, kur visi padai įrašyti saksofonu, bet niekas nepasakytų, kad taip yra.
Tomo Adomavičiaus nuotr./Eglė Sirvydytė |
– O kaip gimsta „Kurak“ kūriniai? Ar kolektyvas dalyvauja jau pradiniame etape?
– Viskas nuo pradžios iki galo yra mano darbas ir kūryba. Išskyrus dainų tekstus ir melodijas, įrašams pats įgroju visus instrumentus.
– Ir kas vyksta, kai kūrinį reikia paruošti koncertui?
– Pirmas dalykas, ką darau, tai pasikviečiu vokalistą, su kuriuo nusprendžiu daryti tą kūrinį.
– Vokalo melodijos ir žodžių tuo metu dar nėra.
– Ne, aš sukuriu muzikinį foną, o dėl vokalo melodinių linijų galiu nebent patarti. Tai įprastas prodiuserio darbas. Į tekstus išvis nesikišu, juolab kad visi kviestiniai „Kurak“ vokalistai pasižymi tikrai stipriais tekstais. Įrašau balsą, sudėlioju visą kūrinį, nueinu į repeticiją ir sakau: va tokia yra boso partija, va tokia galėtų būti gitaros partija ir taip toliau. Kažkokių smulkių ieškojimų būna, bet iš esmės išmokstama tai, kas jau sukurta. Galbūt ateity darbo modelis galėtų keistis, bet kol kas tai veikia, iš muzikantų nėra jokio pasipriešinimo, visi patenkinti ir džiaugiasi tuo, ką daro. Taip kad kol kas nėra poreikio dirbti kitaip.
– Papasakokite, kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado „Kurak“.
– Jau anksčiau turėjau visokių nepanaudotų eskizų, ir tiesiog atėjo laikas, kai pajutau, kad norėčiau tai išplėtoti. Kažkaip savaime susipažinau su vokalistais, pasiūliau įrašyti kūrinį vienam, paskui kitam – pavyko. Toks principas man pasirodė įdomus ir taip natūraliai viskas ir išsivystė. Paskui buvo postūmis iš vadybos pusės, išsikėlėme sau terminą – praėjusių metų gruodis – kada turėjo būti užbaigtas debiutinis EP, sukurtas dabartinis mūsų įvaizdis ir surengtas pristatymo koncertas. Labai daug žmonių ir savo srities profesionalų prisidėjo prie to, kad tai įvyktų.
Tomo Adomavičiaus nuotr./Markas Palubenka |
– O ką reiškia pavadinimas „Kurak“?
– Iš esmės jis nieko nereiškia, tai tiesiog raidžių derinys, kuris netyčia šovė man į galvą ir įstrigo. Bet, aišku, visokių reikšmių galima pritempti. Yra pavardė Kurak. Turkų kalboje „kurak“ reiškia „sausringa, suskeldėjusi dykuma“. Vakar per repeticiją kilo kitas pavadinimo aiškinimas: „Kur akys veda, kur kojos neša.“ (juokiasi) Bet apskritai tai yra tiesiog mano sceninis vardas, todėl komunikacijos tekstuose, plakatuose ir visur kitur paprastai rašome: „Kurak su Egle Sirvydyte“, „Kurak su Karoliu Ramoška“ ir taip toliau.
– Beje, ar buvo vokalistų, kuriems pasiūlėte bendradarbiauti, bet pamatėte, kad kažkas nesiklijuoja, ir jie atkrito?
– Ne, nebuvo. Taip sutapo, kad pasirinkau sėkmingai. Eglė, Markas, Karolis, Domas – visi yra mano geri draugai. Šiuo atveju, kad ir koks būčiau racionalus, protas tame pasirinkime nedalyvavo. Tai nebuvo tyčia ar reklaminiais tikslais renkama kompanija.
– O ar yra kokia nors „Kurak“ filosofija?
– Nežinau, gal net nesu pasiruošęs atsakyti į tokį klausimą... (susimąsto) „Kurak“ filosofija yra labai glaudžiai susijusi su mano požiūriu į gyvenimą. Kurdamas nedarau nieko šiaip sau, stengiuosi išgauti harmoniją ir grožį. Kaip individualistas, kurdamas tobulinu kūrinį tol, kol jis ima patikti man pačiam. Kuriu tai, ko pats norėčiau klausytis. Man tai suteikia jėgų. Tai, ką darau, mane įkvepia, ir nenoriu, kad tai liautųsi. Taip išeina, kad kūryba ir yra mano prieiga prie gyvenimo... Geras klausimas, tik kaip sukišti atsakymą į kelis sakinius? Nežinau, turbūt reikia žiūrėti daugiau Leonido Donskio laidų, jis labai gražiai kalba. (juokiasi)
– Kurlink, kaip jums dabar atrodo, „Kurak“ judės toliau? Kokie tolimesni norai, sumanymai, ambicijos?
– Sako, blogas tas verslininkas, kuris nenori plėsti savo verslo. Yra daug visokių sumanymų ir tiesiog tikiuosi, kad galėsiu juos visus realizuoti. Nuolat galvoju apie tai, kaip galima tobulinti koncertinę veiklą, kaip stilistiškai praturtinti kuriamą muziką ir taip toliau. Tai, ką dabar žmonės gali išgirsti, yra tik viena „Kurak“ pusė, bet yra minčių įrašyti ir truputį kitokios stilistikos kūrinių, tęsiant darbą su tais pačiais vokalistais, galbūt ir su kitais. Yra minčių tai, ką dabar atliekame keturiese (turiu omeny ne vokalistus, bet muzikantus), atlikti su daugiau žmonių, t. y. naudoti mažiau elektronikos ir daugiau gyvų instrumentų. Be abejo, galvojame ir apie debiutinį albumą, kurį planuojame išleisti dar šiais metais. Kuo daugiau norų, tuo daugiau įmanoma pasiekti, reikia tik stengtis. Norisi tikėti, kad viskas pavyks.
– Šį penktadienį vyks „Kurak“ koncertas „Tamstos“ klube. Ar sulauksime ko nors ypatingo?
– Taip, pristatysime keturias naujas dainas – tris su Marku, vieną su Egle.
– Ačiū už pokalbį!
Projekto „Kurak“ pavasario koncertų datos:
03-15 Vilnius – muzikos klubas „Tamsta“
03-30 Klaipėda – muzikos klubas „Kaštonas“
04-05 Talino muzikos savaitė – dizaino studija „AKU“
04-05 Talino muzikos savaitė – „Wabadus”
04-12 Kaunas – VIII tarptautinis medijų meno ir muzikos festivalis „Centras“ | kino teatras „Romuva“
04-26 Vilnius – Šiaurės šalių renginių ciklas „Norden Wave“ | menų fabrikas „Loftas“
Tomo Adomavičiaus nuotr./„Kurak“ |