Gdansko laivų statykloje Lenkijos komunizmo režimui pasipriešinimas buvo itin didelis. 1980 metais jis tapo vieta, kur L.Wałęsa ir įkūrė „Solidarumą“. Prieš tai jis buvo nelegalaus pasipriešinimo komiteto narys. Įvykiai Lenkijoje turėjo didelės įtakos Rytų Vokietijoje ir galop lėmė Berlyno sienos griuvimą. „Deutsche Welle“ pasikalbėjo su Nobelio taikos premijos laureatu, buvusiu Lenkijos prezidentu apie situaciją Europoje prieš 25 metus ir paraleles, kurias galima vesti tarp tuomečių įvykių ir dabar vykstančio karo Ukrainoje.
– Berlyno sienos griuvimas politikams visame pasaulyje buvo didelė staigmena. Ar ir jūs buvote nustebęs?
– Siena griuvo tuo metu, kai Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis ir jo užsienio reikalų ministras Hansas Dietrichas Genscheris lankėsi su pirmuoju oficialiu vizitu Lenkijoje. Gerai prisimenu šį susitikimą.
Mes sėdėjome prie stalo ir gėrėme arbatą. Mes kelias minutes kalbėjomės apie įvairius politinius klausimus.
Aš įsiterpiau, paklausdamas H.D.Genscherio, ką jis darytų kai/jei griūtų Berlyno siena? Jis kurį laiką sėdėjo netardamas nė žodžio. Jį akivaizdžiai nustebino mano klausimas. Jis giliai įkvėpė ir pasakė, kad tikimybė, kad tai nutiks dar jam esant gyvam, yra labai maža. Kitą dieną delegacija turėjo sutrumpinti savo vizitą, gavusi žinią, kad griūva Berlyno siena. Tuomečiai įvykiai galėjo nustebinti ir didžiausius to meto politikus.
Devintajame dešimtmetyje aš daug diskutavau su įvairių valstybių karališkųjų šeimų nariais, valstybių vadovais. Niekas netikėjo, kad mes sugebėsime permainų procesą suorganizuoti taip taikiai, kaip jis vyko. Svarbu, kad jis vyko žingsnis po žingsnio, todėl ir buvo sėkmingas.
Kai tai prasidėjo Gdansko laivų statykloje, visas pasaulis sužinojo apie „Solidarumą“. Po ilgamečių konfrontacijų lūžis įvyko 1989 metais – prie Lenkijos apvaliojo stalo – pusiau laisvi rinkimai ir pirmoji nekomunistinė valdžia komunistiniame Rytų bloke. Mes pastūmėme permainų visoje Rytų ir Vidurio Europoje kamuolį. Rezultatas – Berlyno sienos griuvimas.
Mes pastūmėme permainų visoje Rytų ir Vidurio Europoje kamuolį. Rezultatas – Berlyno sienos griuvimas.
– Ar vokiečiams atnešė naudos pastangos Lenkijoje pasipriešinti komunistų režimui?
– Prieš kelias savaites sulaukiau garbingų svečių iš Rytų Vokietijos opozicijos savo biure Gdanske. Susitikimo metu jie sakė, kad labai pavydėjo mums galimybės būti dalimi tokio stipraus judėjimo, koks buvo „Solidarumas“. Mes sugebėjome akimirkai pakilti ir parodyti Lenkijai, kokia esame didelė jėga kartu kaip „Solidarumas“. Mūsų draugams vokiečiams nepasisekė taip kaip mums – jie niekada negalėjo suformuoti panašaus legalaus judėjimo.
Jie stengėsi mūsų patirtį pritaikyti savo aplinkybėms – net tada, kai judėjimas buvo naujas. Jie susisiekė su darbuotojų gynybos komitetu, tačiau jis tuomet negalėjo suformuoti tokio stipraus judėjimo. Gal tai buvo net į gera.
Antikomunistinis pasipriešinimas toks stiprus buvo tik Gdanske ir mes todėl sugebėjome išvengti tiesioginės konfrontacijos su Sovietų Sąjunga. Šiandien mes žinome, kad daugybė faktorių leido mums iškovoti laisvę: įvykiai „Ciegielski“ gamykloje, Prahos pavasaris, studentų streikas pajūryje, 1980 metų protestai ir „Solidarumo“ įkūrimas, apvalusis stalas, Berlyno sienos griuvimas, Sovietų Sąjungos žlugimas. Visi šie įvykiai yra laisvės grandinės grandys.
– Prisimenant Berlyno sienos griuvimą, ar norėtumėte, kad kažkas būtų klojęsi kitaip?
– Žiūrint iš šios dienos perspektyvų, aš žinau, kad būčiau elgęsis kitaip, galbūt būčiau buvęs šiek tiek atsargesnis. Bet, kalbant apskritai, esu patenkintas tuo, ką padariau. Aš nesiruošiu savęs teisti – tegu tą daro kiti. Palieku tai istorikams.
Aš ir mano draugai yra kaltinami už tai, kad nesuvedėme sąskaitų su komunistais – kai kurie yra pikti, kad jų neteisėme. Bet tai nebuvo mano demokratinių pokyčių idėja.
Šiandien tuomečius demokratinius pokyčius kritikuoja tie, kurie anuomet buvo tik žiūrovai. Jie rėkia garsiausiai. Bet mes puikiai žinome, kad neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.
Aš ir mano draugai yra kaltinami už tai, kad nesuvedėme sąskaitų su komunistais – kai kurie yra pikti, kad jų neteisėme. Bet tai nebuvo mano demokratinių pokyčių idėja.
Norėjau sukurti naują tvarką, paremtą supratimu, o ne karu. Norėjau, kad teisybės ieškojimu užsiimtu pati demokratija ir teismai. Aš visada ginsiu tokį požiūrį.
Nusikaltėliai turi būti nubausti, tačiau aš nenorėjau leistis į raganų medžioklę. Tik pažiūrėkite, kas nutiko Rumunijoje, kur sąskaitos buvo suvestos. Situacija nepagerėjo, kol Emilis Constantinescu netapo prezidentu (1996 m.). Pasižiūrėkite, kiek daug metų prarado Rumunija ir kiek metų jai reikės, kad jos ekonomika pavytų kitas regiono valstybes.
– Susijungusi Vokietija dabar yra stipriausia Europos ekonomika. Ko jūs tikitės iš Vokietijos?
– Aš metų metus kartoju, kad šiandienos politikai trūksta lyderystės. Aš tikiuosi, kad JAV save pozicionuos tarptautinės politikos lydere, ir to paties tikiuosi iš Vokietijos Europoje.
Aš remiu mintį, kurią buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis išsakė prieš kelerius metus. Jis sakė, kad nėra susirūpinęs dėl stiprios Vokietijos padėties Europoje – jis to tikisi! Šis sakinys atspindi daugelio metų tendenciją. Mums reikia pagalvoti – ne apie tautines valstybes ir nacionalinius interesus, bet apie visą Europą.
Aš metų metus kartoju, kad šiandienos politikai trūksta lyderystės. Aš tikiuosi, kad JAV save pozicionuos tarptautinės politikos lydere, ir to paties tikiuosi iš Vokietijos Europoje.
– Kai Lecho Wałęsos premija buvo įteikta Euromaidanui, jūs sakėte, kad pasaulis parodė solidarumą su Ukraina ir kad mes ir vėl turėtume kovoti už laisvę. Ar matote paralelių tarp situacijos Rytų bloke prieš 25 metus ir dabartinės situacijos Ukrainoje?
– Ir taip, ir ne. Viena vertus, aš matau tą patį ryžtą, koks buvo tuo metu, kai mes kovojome prieš komunistus. Kita vertus, aš matau, kad ukrainiečiai nėra tokie ryžtingi kaip mes buvome tuomet.
Mes neleidome vėl įsiliepsnoti karui. Ir, nepriklausomai nuo to, ką kalba žmonės, dabar karas vyksta. Aš prašau solidarumo ir pagalbos ukrainiečiams, kad jie galėtų organizuotis. Aš noriu, kad ukrainiečiai vieningai nuspręstų dėl savo prioritetų. Įkarštis išblėso po Oranžinės revoliucijos. Nepaisant to, mes negalime palikti Ukrainos vienos. Ji yra mūsų ekonominis interesas, taip pat saugumo klausimas.
– Ką turėtų daryti Europos Sąjunga?
– Situacija yra labai sudėtinga. Kalbant apie sankcijas, mes turime įsitikinti, kad jos yra subalansuotos – tai yra, kad rusai jas pajustų, tačiau neverstų imtis atsakomųjų sankcijų, dėl kurių nukentėtų Europos ekonomika. Mes kenčiame dėl to, tačiau negalime užsimerkti prieš Rusijos politiką Ukrainoje. Per apdovanojimų Euromaidano atstovams teikimą aš pasakiau: „Mes privalome nenusigręžti!“
– Ar Lenkija turėtų imtis lyderės vaidmens?
– Būtinai. Šiandien mes esame svarbiausi Ukrainos interesų atstovai Europoje. Mes negalime nevykdyti šios pareigos. Jeigu mes, kurių artimiausia kaimynė yra Ukraina, nieko nedarysime, žali žmogeliukai galės užimti iš pradžių Rytų Ukrainą, tačiau jau po mėnesio ar dviejų pasibels ir į mūsų duris. O kas tuomet?
Mes negalime meluoti sau. Mes nesame maištininkai, pilietybės neturintys žmonės, kurie kovoja dėl gabalėlio žemės sau. Mes negalime su tuo sutikti, nes taip būtų suabejota Europos pamatais. Žinoma, mes turime būti labai atsargūs, abiem dialogo pusėms yra būtina atsakomybė ir noras kalbėtis.
Mes turėtume jiems padėti, tačiau jie turės priimti sprendimus ir imtis veiksmų. Štai kodėl vienybė ir mūsų solidarumas su ukrainiečiais šiandien yra tokie svarbūs.
– Jūs esate vienas didžiausių XX amžiaus kovotojų už laisvę. Kaip manote, ką nauji konfliktai Ukrainoje ir karas su Rusija reikš Europai?
– Aš buvau auginamas pasidalijimo eroje, blokų ir sienų eroje. Dabar mes gyvename intelekto, informacijos, globalizacijos eroje. Europą stiprina partnerystė ir pagarba.
Tai, ką dabar daro Rusija, nedera šiai erai. Atrodė, kad atviro karo metai Europoje pasibaigė – galvojome, kad niekada nepamatysime į kurią nors Europos valstybę įriedant tankus.
Niekas negalėjo nė pagalvoti, kad keleivinis lėktuvas bus numuštas danguje virš Europos. Netgi prieš metus tai atrodė neįmanoma. Bet dabar tai vyksta Europoje. Matydamas, kas vyksta Rytuose, aš labai liūdžiu.
Ukraina turėjo galimybę, bet ji išnyko. Dabar situacija yra labiau pažeidžiama nei buvo prieš 25 ar 10 metų. Neužteks laimėti rinkimų. Ukrainiečiai turi prisiimti atsakomybę už save, savo valstybę ir Europos vystymąsi. Mes turėtume jiems padėti, tačiau jie turės priimti sprendimus ir imtis veiksmų. Štai kodėl vienybė ir mūsų solidarumas su ukrainiečiais šiandien yra tokie svarbūs.
