Dabar vienam geriausių šalyje gitaristų Fišeriui – 51-eri. Jis laisvas ir laimingas kaip niekada. Groja įvairiuose muzikiniuose projektuose. Nesvarbu – Šiauliai, JAV ar Ispanija.
Vertinu bendravimą be jokio perdėto mandagumo, kai žmonės yra natūralūs ir nieko navaidina.
Artūras Liolys-Fišeris paima į rankas savo mėgiamiausia „Washburn“ ir gnaibo stygas, pjausto, raižo. Šis instrumentas jam paklūsta visiškai ir jau ne vieną dešimtmetį.
Jei kalbėtume apie praeitį, Artūras primintų grupę „Volis“, Kastytį Kerbedį, klajones ir grojimą Vokietijos gatvėse. Viskas vedė į tobulėjimą. Ypač gatvė.
Prieš dešimtmetį gatvėje sutiktas Artūras atrodė daug liūdnesnis – tapęs mokytoju ir kenčiantis kelio sąnario skausmą. Dabar jis tarsi dešimčia metų atjaunėjęs. Groja muzikiniuose alternatyviuose klubuose, suspėja į įvairius muzikinius projektus.
– Maudymosi sezoną atidarėte dar sniegui nenutirpus. Kur receptas? Gal sveikuoliu tapote?
– Nieko panašaus. Sveikata iš tiesų yra viskas – vienintelis realus mūsų turtas. Be jos gyvenimas lygus nuliui, tačiau nieko specialiai nedarau. Gyvenu visiškai nesveikai. Tik nerūkau. Išgeriu retkarčiais. Šiek tiek pajudu. Valgau viską iš eilės. Maistui neteikiu jokios reikšmės – kad tik būtų iš ko gaut energijos.
Kai visu savim jauti, kad tau ir man tereikia tik kotleto, moters, kelio, gerų emocijų.
- Kodėl nebedirbate gitaros mokytoju?
- Muzikos mokymu kadaise užsiėmiau, nes labai trūko pinigų. Dalinausi patirtimi nuoširdžiai. Bet švietimo sistema – ne mano kelias. Tiesa, su daugeliu mokinių esame geriausi draugai.
Vertinu bendravimą be jokio perdėto mandagumo, kai žmonės yra natūralūs ir nieko navaidina. Nei jūs – žurnalistikos, nei aš – roko žvaigždės.
– Tai kas tuomet yra žvaigždė?
– Žvaigždė, tai tikrai įtakingas žmogus, savo valios, galimybių ir talentų dėka sukūręs kažką išliekančio. ACDC, Michaelas Jacksonas, kai kurie politikai. Jei tai tik vienos šalies lygio žvaigždė – tai ne žvaigždė. Tai tik taip atrodo toliau neužmatantiems vietiniams.
– Tai turėjote tikslą tapti žvaigžde? Koks gyvenimo tikslas?
– Absoliučiai joks. Be jokio tikslo ir tyčinio paistymo. Žinai, kad esi mirtingas. Jauti tą gyvenimo trapumą ir protu suvoki, kad milijardai egzistavo iki tavęs. Kai kurie jų parašė, sukūrė. Kai kurie tai darė iš klaikaus ego, nevilties, menkystės ir didybės. Kai visu savim jauti, kad tau ir man tereikia tik kotleto, moters, kelio, gerų emocijų. Gyvenimo tikslas yra absoliutus kliedesys.
– Ar turite nuomonę apie "Euroviziją"?
Viskas yra sukurta iš energijos pertekliaus. Negalima rusent.
– Nežiūriu, nieko nežinau, nesidomiu, tiesiog televizijos šou. Esu absoliutus žmogus, ir negesinu prigimtinių poreikių. Nemėgstu moralistų, mokytojų ir planų. Toleruoju visas prigimtines beprotybes.
– O gatvės muzikos diena?
– Absurdas ją sureikšminti. Nereikia tam patologinio dėmesio. Visame pasaulyje žmonės groja gatvėse. Ateini ir groji. Tai vyksta kasdien, o ne vieną dieną per metus. Būtų įdomiau surengti Gatvės muzikos naktį, tačiau tai taip pat šou – dėl kitų, dėl neva originalios minties.
Jeigu miestas gyvas, gatvėse kasdien groja muzika. Vakarų Europa, JAV – jokios dienos ir naktys ten nereikalingos. Viskas gyva ir taip.
– Gal mažai muzikuojančio jaunimo, jei dienomis gatvės tuščios?
– Jaunimo požiūris į muziką visada toks pat – jie instinktyviai nekenčia „senių“. Tai natūralu. Jie ieško savo. Tie, kurie neieško instinktyviai, tie jau gimė seni – be aistros, be poreikio rėkaut. Viskas yra sukurta iš energijos pertekliaus. Negalima rusent.
– Kokios jūsų mėgiamiausios gitaros?
– „Gibson“, „Fender“, „Ibanez“, „Carvin“, „Washburn“. Žinau tik kelis gitarų brendus. Man pati artimiausia „Washburn“. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl. Limpa prie rankų.
