Rugsėjo 14-16 dienomis Vilniaus dailės akademijos dizaino ir technologijų centre „Titanikas“ (Maironio g. 3) bus surengtas pirmasis Vilniaus knygų festivalis. Jo sumanytojai tikina, kad tai nebus alternatyva didžiausiam metų literatūros renginiui – Vilniaus knygų mugei (nors atrodo būtent taip), o jos tąsa – suteikti daugiau erdvės mažesnėms leidykloms ir jų leidžiamai rimtesnei, ne vien į pelną orientuotai literatūrai.
Apie šį festivalį, jo (ne)alternatyvą knygų mugei ir rimtosios literatūros situaciją 15min.lt klausinėjo renginio sumanytojus – „Kitų knygų“ leidėją Gediminą Baranauską ir „Baltų lankų“ vyriausiąjį redaktorių Saulių Repečką.
– Kalbėti apie knygų renginius neišvengiamai reikia pradėti atsispiriant nuo Vilniaus knygų mugės – didžiausio renginio, savotiškos ašies, aplink kurią sukasi visas knygų kultūros gyvenimas. Koks yra Vilniaus knygų festivalio sumanymas, kad jį rengti jums pasirodė reikalinga, kai yra sukurtas toks viską aprėpiantis milžinas?
G.Baranauskas: Knygų mugė iš tiesų yra labai svarbus, nacionalinio masto renginys, jam ruošiasi visos leidyklos, taikydamos prieš mugę išleisti naujas knygas. O Vilniaus knygų festivalis sumanytas kaip kompaktiškesnis, skirtas intelektualiai, meno, šiuolaikinės literatūros knygai, renginys. Tai naujas forumas leidėjams, rašytojams, menininkams, intelektualams. Jo tikslas priartinti kokybišką knygą prie skaitytojo. Naujas renginys naujiems laikams, kai viskas keičiasi, kai knygos kultūros išsaugojimas nebėra jau toks savaime suprantamas dalykas.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Gediminas Baranauskas |
Festivalis – Vilniaus miesto, senamiesčio renginys. Savaitgalis ne tik su nauja knyga, bet ir su muzika kiemelyje, pokalbiais, kavos puodeliu ar bokalu alaus. Norime, kad žmonėms būtų tiesiog smagu ten nueiti, pabūti, pabendrauti, susipažinti su naujausiomis knygomis, kurios buvo išleistos po Vilniaus knygų mugės. Festivalis rengiamas rugsėjo mėnesį dėl dviejų priežasčių: praėjus pusmečiui po mugės ir tiek pat laiko likus iki kitos mugės, taip pat šiltuoju metų laiku, kad būtų galima atsipalaiduoti „Titaniko“ kiemelyje atviram ore.
S.Repečka: Joks knygų leidėjas nepasakys, kad Vilniaus knygų mugė yra nenaudinga ar nenori joje dalyvauti. Tai būtų absurdas. Ji yra pelningiausia mugė, kurioje leidėjai užsidirba ne vienam mėnesiui.
Festivalis atsirado ne tiek dėl mugės, kiek dėl stiprios komercialėjimo tendencijos. Pirmosios mugės labai skyrėsi nuo to, ką mes dabar turime. Aišku, tai natūralu, nes praėjo daug metų, keičiasi rinkos sąlygos, skaitytojų poreikiai ir skoniai. Bet nesinorėtų visiškai pasiduoti vagai, kai siekiama išgauti tik kuo daugiau pelno, nors viskas krypsta į tą pusę. Mugė atspindi platesnę tendenciją, kuriai norėtųsi priešintis – būtent tai niveliuojančios, populiariosios, turinio prasme pigios literatūros iškėlimui.
Pelnas, aišku, svarbus dalykas, bet kai stengiamasi tik kuo daugiau parduoti ir skaitytojui kuo labiau įtikti, atsiranda toks neigiamas reiškinys, kaip skonio niveliavimas. Dominuoja tendencija, kad tos rimtesnės, geresnės, įdomesnės, mąstyti, o ne per vieną vakarą suvartoti skatinančios literatūros mažėja, jos pardavimai krenta labai stipriai. Pasiūla taip pat smarkiai mažėja. Pažiūrėkime, kaip atsitiko televizijoje: pataikaujant žiūrovų skoniui, nueita taip toli, kad nebėra ką žiūrėti. Taip gali atsitikti ir su skaitymu.
Pelnas, aišku, svarbus dalykas, bet kai stengiamasi tik kuo daugiau parduoti ir skaitytojui kuo labiau įtikti, atsiranda toks neigiamas reiškinys, kaip skonio niveliavimas.
Vilniaus knygų mugėje visko yra labai daug, ji stengiasi aprėpti kuo daugiau, bet joje nebegali nieko garsiai pasakyti. Tu pranyksti šitame komerciniame turguje gerąja prasme. Kaip leidėjas manau, kad tai nėra blogas reiškinys, jokiu būdu, tai puikus reiškinys, tegu gyvuoja, tegu dvi tokios mugės būna.
Bet vis dėlto atsiranda poreikis siauresnei auditorijai pasakyti, kad yra kitokios literatūros ir poreikis jai nedingęs. Jei jis ir dingsta, mes norime jį atgaivinti ir iškelti, kad žmonės vis dėlto norėtų skaityti rimtesnę literatūrą. Vilniaus knygų mugėje neįmanoma to pasakyti, nes būsi tiesiog neišgirstas. Jei tuo pačiu metu vyksta kokių penkių žvaigždžių renginiai, žmogus tikrai nesirinks diskusijos apie rimtą literatūrą ar rimto filosofo knygos pristatymo.
– Ar yra sugalvotos kažkokios naujos formos, kaip tuos skaitytojus pasiekti? Nes Vilniaus knygų mugėje renginius galima skaičiuoti šimtais ir bet kokiam skoniui.
G.Baranauskas: Festivalyje renginių taip pat yra nemažai. Dalį tų renginių mes pavadinome probleminėmis diskusijomis. Norėtume, kad viskas suktųsi ne tik apie knygų pristatymą, bet ir apie aktualių kultūros ar ekonomikos problemų kėlimą.
Aišku, festivalis yra naujas, bet aš tikiuosi, kad jis gyvuos toliau ir įgis įvairesnių formų. Aš jau dabar, neįvykus pirmajam festivaliui, turiu tam tikrų minčių, kaip jis galėtų toliau evoliucionuoti.
S.Repečka: Viskas priklauso nuo skaitytojo skonio ugdymo. Pakartosiu, kad Vilniaus knygų mugė yra puikus dalykas, bet ji nori pataikyti į bendrą tendenciją ir siūlo tikrai labai panašių knygų, „mainstream'ą“, kaip aš vadinu, kai paleidžia bendrą liniją ir išskirtinumo nebelieka. Čia kaip su lietuvišku alumi, jeigu jau reikia tokio bendro skonio, tai mes ir nebeleisime kitokių.
– Bet ar tai nėra amžinas klausimas, o jo sprendimas yra kova su vėjo malūnais. Juk sakoma, kad ko žmogui reikia, tą jis ir pasiima, taigi leidyklos ir siūlo tai, ko reikia. O jeigu jam siūlysi kažką nišinio...
G.Baranauskas: Nišiniai dalykai ir yra kultūra. Kultūra nėra viena prekė, kurią vartoja šeši milijardai planetos žmonių. Kultūra yra įvairovė, alternatyva, diskusija.
S.Repečka: Nėra taip paprasta pasakyti, ko reikia žmogui. Yra tai, kas jam siūloma. Pirmiausia reikia žiūrėti, kaip formuojamas skonis. Žmogus kartais tiesiog nebežino, kad jis gali rinktis. Man atrodo, kad taip įvyko literatūroje. Tiek buvo dedama lėšų ir pastangų reklamuoti prastesnę literatūrą, kad nebelieka poreikio skaityti kitokią literatūrą. Renkiesi tą produktą, kurį dažniausiai matai, kurį kala į galvą. O kitokio pobūdžio leidiniai neturi galimybės pasirodyti.
G.Baranauskas: Čia yra natūrali verslo logika: parduoti kuo daugiau tos pačios prekės vienetų. Tada didėja pelnas. Juk kiekvieną prekę sukurti kainuoja. Tarkime, „Baltos lankos“ išleido monografiją apie nepriklausomybės dvidešimtmečio fotografiją. Kiek sudėta intelektinio potencialo į tą knygą, kiek redagavimo darbo, nuotraukų, dizaino!
Bet verslo požiūriu paprasčiau yra išleisti meilės romaną, kurį pirks visi, savikaina bus maža, o pelnas bus didelis. Tad verslas knygų pasaulyje veikia kultūrą niveliuojančia kryptimi. O mes bandome mąstyti ir veikti atvirkščiai – norime įvairovės.
S.Repečka: Žmogus ir atsitiktinai gali paimti rimtesnę knygą ir nuspręsti: o, įdomu, gal čia yra kitas pasaulis? Tada atras ir vieną, ir kitą knygą, ir pradės galvoti, kad gal čia mane šiek tiek apgaudinėja su turinio požiūriu pigiomis knygomis, gal aš vis dėlto nesu toks kvailas ir galiu kažką rimtesnio susirasti?
G.Baranauskas: Taip, mes nesakome, kad skaitytojas yra neišprusęs. Čia tokios klišės. Su skaitytoju viskas yra gerai. Štai mums su Sauliumi duokite vieną skaitytoją ir per valandą mes jam pristatysime dvidešimt fantastiškų knygų, ir jis mums pasakys: „Ačiū, aš net nežinojau, kad tokie dalykai egzistuoja.“
– Suprantu, kad jūs jaučiatės lyg prispausti ir dabar norite išsivaduoti iš po to didelio pado?
G.Baranauskas: Ne tiek išsivaduoti, kiek būti aktyviems, matyti naujų galimybių, plėtoti naujas idėjas, išnaudoti naujas erdves. Tikiuosi festivalis bus ta vieta, kur atėjęs žmogus gali pamatyti, kad čia yra visas pasaulis, galbūt ne toks blizgantis, bet ne mažiau įdomus.
– Festivalio dalyvių sąraše iš esmės yra tos pačios leidyklos, kaip ir knygų mugėje, nėra tik stambiausios – „Alma littera“. Tad kuo čia ta pasiūla taip skirsis?
S.Repečka: Kaip sakome, tai nėra atsvara mugei. Tai yra tam tikro segmento tąsa. Nes knygų mugėje taip pat yra šis segmentas, apie kurį mes čia kalbame, tik tiek, kad jis ten paskęsta. Mes nesame prieš knygų mugę, kad vienos leidyklos dalyvautų ten, o kitos – čia. Lietuvoje ne tiek daug liko leidyklų. Pagrindines galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, o kitos arba bankrutavo, arba po dešimt knygų išleidžia.
Kiekviena leidykla išleidžia skirtingos literatūros. „Baltos lankos“ taip pat taikosi prie rinkos poreikių ir taip pat leidžia populiariosios literatūros. Čia nėra jokio nusikaltimo. Aš tik sakau, kad ji neturi užgožti viso kito ir galiausiai visiškai išstumti. Nes dabar iš tikrųjų kyla toks pavojus.
Leidėjai galbūt tą jaučia labiau, iki skaitytojų neateina žinia, kad yra labai stipriai kritę rimtesnės literatūros pardavimai. Jos tiesiog neapsimoka leisti. O juk turime turėti ir kitokios literatūros. Skaitykite jos šiek tiek daugiau! Nes jeigu nepirks jos, kas iš to, kad leidėjas ją išleis? Jis nebegali iš to gyventi. Tada pasidaro labai gaila, kad nei rimtų šiuolaikinių autorių, nei klasikų negalime išleisti, nes žmonės tiesiog nebeperka. Man atrodo, kad šitaip neteisinga, nes tai – kultūros dalis.
G.Baranauskas: Jūs paminėjote, kad nėra leidyklos „Alma littera“. Bet pažiūrėkite iš kitos pusės – šios leidyklos, turinčios knygynų tinklą, galimybės yra didelės. O dabar paimkime tokio dydžio leidyklą, kaip „Kitos knygos“.
Tai labai maža leidykla. Todėl mes neturime forumo, mes negalime išsinuomoti pusę „Akropolio“. Mažos leidyklos turi galvoti apie naujas formas. Gal nebūtina steigti savo knygynus, galbūt geriau ieškoti smulkesnių, kolektyvinių, kompaktiškesnių, intelektualesnių formų, koks yra knygų festivalis. Man atrodo, kad tai idealiai atitinka tai, ko reikia dabartinėje situacijoje, jeigu mes galvojame, jog knygų kultūros nereikia numarinti.
– Gal leidėjai nemoka prisitaikyti prie naujų sąlygų? Gal, tarkime, tie skaitytojai, kurie renkasi rimtąją literatūrą (ypač akademinę) vis dažniau renkasi elektroninę knygą, o jos pasiūlos Lietuvoje dar faktiškai nėra?
S.Repečka: Visiškai sutinku, čia teisingas klausimas. Kitų metų „Baltų lankų“ plane akademinės literatūros beveik nebeliko, nors buvome viena iš stipriausių akademinės literatūros leidyklų. Dabar eisime į elektroninę erdvę. Aišku, bazes reikės sukurti, kad jos funkcionuotų normaliai. Skaityklės taip pat kol kas brangios. Tad iš tiesų tai yra ateities žingsnis, tik aš manau, dar ne kitais metais. Tai keleto ateinančių metų klausimas.
Elektroninė knyga yra visiškai kitas segmentas, ten daug kas priklauso nuo skaitymo priemonių. Jeigu skaityklės atpigtų, aš manau, padėtis pasikeistų labai greitai. Tada spaustuves paliktume nuošalyje, išvengtume tam tikrų išlaidų, sumažintume riziką, nes tiražų gali nenustatinėti. Tad tai yra patogesnė erdvė, bet ne kiekvienai literatūrai yra tinkama. Tiesa, kadangi Lietuvoje tai pakankamai nauja, išlieka klausimas, kaip iš to išsilaikys leidėjai?
Pagalvokite, kas atsitiko su muzikos pramone. Sunyko įrašų industrija, todėl muzikantai dabar labai daug koncertuoja. Tai reiškia daug gyvo veiksmo, įvykio. Knygų kultūra taip pat gali į šią pusę krypti.
G.Baranauskas: Elektroninės knygos tendencija tikrai yra, bet Lietuvoje ji yra sudėtinga ir dėl to, kad žmonės nelabai įpratę pirkti elektroninių produktų. Jeigu knygos bus kopijuojamos, o ne perkamos, tai negalės palaikyti pačios leidybos.
Iš kitos pusės, einant į elektroninę erdvę, tokie forumai, kur susitinka knygų žmonės, skaitanti publika, bus vis svarbesni. Aš, deja, bijau, kad kaip knygų rinkos komercializacija pakenkė įvairovei, taip jai gali pakenkti elektroninė erdvė ir greita sklaida. Todėl mes turime galvoti, kaip mes susitiksime tiesiai su skaitytoju, kaip su juo diskutuosime.
Pagalvokite, kas atsitiko su muzikos pramone. Sunyko įrašų industrija, todėl muzikantai dabar labai daug koncertuoja. Tai reiškia daug gyvo veiksmo, įvykio. Knygų kultūra taip pat gali į šią pusę krypti, nes – o kaip kitaip?
S.Repečka: Apie elektroninę knygą sunku kalbėti, nes Lietuvoje ji tik atsiranda ir žiūrėsime, kaip toliau bus. „Baltos lankos“ paleis elektroniniu būdu visą Sigito Parulskio kūrybą. Tad artimiausiu metu jau žiūrėsime, kaip reaguos skaitytojas, kiek jisai domėsis, kiek pirks. S.Parulskiui populiarumo tikrai nestigo, jo popierinių knygų gauti jau neįmanoma. Perleisti dabar būtų rizikinga, nes neaišku, kaip žmonės reaguos.
Elektroninė erdvė neriboja tiražo, todėl mes pabandysime ir žiūrėsime, kiek čia galima tikėtis pelno, kiek gali autorius užsidirbti, kiek galima apsisaugoti nuo kopijavimo.
