– Ambasadoriau, Italijos parlamentas ratifikavo, prezidentas Giorgio Napolitano pasirašė. Ar jau gėrėte pabaigtuvių šampaną?
– Ne. Romoje šiomis dienomis per karšta gerti šampaną. O jeigu rimtai – jeigu ir švęsime, tai tik tada, kai persikraustysime į „Blumenstihl“ rūmus.
– Bet derybos su Roma dėl ambasados oficialiai jau baigtos. Ar dar kažko trūksta?
– Jeigu ir trūksta, tai labai nedaug. Oficialus valstybės leidinys „Gazzetta Ufficiale“ turi išspausdinti ratifikavimo dokumentą. Nuo to momento jis ir įsigalios.
– Ar teks vėl ilgai laukti?
– Nemanau. Tiksliai negaliu pasakyti, kada tai įvyks. Tikiuosi, iki rugpjūčio pabaigos išspausdins.
– Ir tada gausite raktus?
– Taip. Bet kuriuo atveju, politinė procedūra yra baigta.
- Ar Italijos parlamente buvo deputatų, kurie balsavo „prieš“ 700 kvadratinių metrų patalpų miesto centre perdavimą 99 metams Lietuvai?
– Žemuosiuose deputatų rūmuose 523 deputatai balsavo „už“, vienas – „prieš“.
– Kurios partijos atstovas nenorėjo susitarti su Lietuva?
– Matote, tai buvo ne politinis „prieš“, o grynai techninis. Neseniai išrinktas deputatas paspaudė ne tą mygtuką.
– Kuris Italijos premjeras panoro išspręsti įsisenėjusią diplomatinę problemą – Mario Monti ar Silvio Berlusconi?
– Preliminarų pasiūlymą dėl patalpų „Blumenstihl“ rūmuose mums buvo pateiktas 2011 metų birželio mėnesį. Kas tada buvo Italijos premjeras?
– Silvio Berlusconi. Vadinasi, triukšmingai pagarsėjęs italų politikas Lietuvos atžvilgiu nebuvo blogai nusiteikęs?
– Ambasados klausimą svarstė kelios Italijos vyriausybės. S.Berlusconi vyriausybė pradėjo derybas dėl patalpų „Blumenstihl“ rūmuose, o Mario Monti vyriausybė užbaigė. Mes prašėme, kad ratifikavimo procedūra būtų vykdoma kuo greičiau, Roma į mūsų prašymą atsižvelgė. Viskas vyko greitai, sklandžiai, be jokio polemikos debesėlio.
– Taip, bet derybos buvo labai ilgos. Kodėl, ambasadoriau, jos buvo tokios sunkios ir ilgos? Prasidėjo 1996 – aisiais, o baigėsi 2013 – aisiais?
– Niekada nebūna lengva atsakyti į klausimą, kodėl derybos buvo ilgos. Buvo daug įvairių pasiūlymų, naudoti įvairūs metodai. Aš manau, kad istorikai galės gilintis ir tiksliau atsakys į šį klausimą. Šiaip ar taip, derybos baigtos. Aš manau, gerai, kad jos baigėsi.
- Jūs, jei neklystu, esate penktasis Lietuvos ambasadorius, skaičiuojant nuo Stasio Lozoraičio jaunesniojo, kurie sprendė ir kuriam pagaliau pavyko išspręsti problemą, kuri atrodė neišsprendžiama?
– Nesiimčiau skaičiuoti – penktasis ar septintasis. Jokio išskirtinio vaidmens sau neprisiimu. Esu profesionalus diplomatas ir galvoju, kad diplomatinis darbas – tai tęstinis procesas. Prisidėjo visi mano pirmtakai. Stasys ir Kazys Lozoraičiai, laikinasis reikalų patikėtinis Rimantas Morkvėnas, ambasadoriai Romanas Podagėlis, Edminas Bagdonas, Šarūnas Adomavičius. Kelis mėnesius rezultatyviai dirbo ir laikinasis reikalų patikėtinis Artūras Gailiūnas
– Greitai gausite raktą nuo naujosios ambasados. Kas toliau?
– Toliau laukia remonto darbai ir įsikūrimas.
– Kas mokės už remontą – Roma ar Vilnius?
– Mes tapsime patalpų šeimininkai, mums teks juos pritaikyti savo poreikiams, tad remonto ir įrangos darbai – mūsų
 |
| ILPR nuotr./Lietuvos ambasadorius Italijoje Petras Zapolskas ir Ieva Gaižutytė |
rūpestis. Tačiau nemanau, kad čia būtų didelės išlaidos, prabangos nesivaikysime. Svarbiausi darbai – pritaikyti patalpas diplomatinės misijos poreikiams, be to, ambasada turi atitikti tam tikrus saugumo reikalavimus. Norėtųsi, kad konsulinis skyrius būtų patogus žmonėms, kurie čia lankysis.
– Jūs jau lankėtės Tibro krantinėjė esančių „Blumenstihl“ rūmų ketvirtajame aukšte?
– Taip. Kol kas galiu pasakyti tiek, kad vaizdas į Tibrą – nuostabus.
