Liono ir Paryžiaus teatro mokyklų profesorius, lenkas, turėjęs realių galimybių tapti Holivudo žvaigžde, bet nesigailintis, kad netapo. Į tėvynę grįžęs tik prieš ketverius metus ir čia užsispyrusiai statantis klasiką. Pilietis, atmetęs kolaboravimą su komunistais. Nesišalinantis politikos ir dabar, kai ji ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje yra tokia neprestižinė. Su talentingo aktoriaus aistra aiškinantis, jog mūsų, Rytų ir Vidurio Europos žmonių, bėdos kyla ir iš to, kad esame pernelyg išpuikę, nes neiname balsuoti, aiškindami, jog mūsų balsas nieko nereiškia.
„O ką turi reikšti tas jūsų balsas? Nejau tu, žmogau, galvoji, kad esi didesnis nei lašas jūroje?“ – klausia A.Sewerynas. Su juo kalbamės Vilniuje. Kuriame, anot pono Andrzejaus, jam linksta kojos. Vien nuo minties, kad jis stovi toje pat gatvėje, kuria vaikščiojo Adomas Mickevičius.
– Pone Andrzejau, esate žvaigždė ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje. Kas jums yra sėkmė?
– Nesu žvaigždė.
– Tokiu atveju garsusis Paryžiaus „Comédie Française“ teatras jau nieko nei lietuviams, nei lenkams nebereiškia. Jei kalbame apie teatrą ir kiną, esate Vidurio ir Rytų Europos sėkmės simbolis. Taigi, kas jums yra sėkmė?
– Niekada nieko nedariau tik dėl televizijos kamerų ar straipsnių apie save. Man tiesiog taip nutiko. Jei kas nors ateina ir pasiūlo suvaidinti Don Žuaną, kad su juo pasiekčiau „Comédie Française“, o spektaklio premjera įvyktų Popiežiaus rūmų kieme 1993-iųjų liepos 7-ąją per Avinjono festivalį, ar turėčiau atsisakyti? Negalėjau to atsisakyti.
Jeigu A.Wajda kviečia į Paryžių suvaidinti spektaklyje „Oni“ („Jie”) su Wojciechu Pszoniaku, ar turėjau atsisakyti? Jei A.Wajda sako: „Suvaidink dirigentą mano filme“? Tai nėra koketavimas. Žinoma, teoriškai galėjau atsisakyti, bet mano gyvenime, o esu kilęs iš skurdžios šeimos, mano mama net rašyti iki karo nemokėjo, nebuvo daug tokių pasiūlymų, kurių galima atsisakyti.
Buvau pagrindinis kandidatas Schindlerio vaidmeniui Steveno Spielbergo filme „Šindlerio sąrašas“. Jeigu būčiau suvaidinęs Schindlerį, mano gyvenime išties viskas būtų apsivertę. Tai tikrai būtų buvę kažkas tokio, kas yra aukščiau nei tas paprastas kelias, kurį Dievas man leido nueiti.
Jeigu būčiau suvaidinęs Schindlerį, mano gyvenime išties viskas būtų apsivertę.
Tačiau vis tiek esu įsitikinęs, kad po metų kitų būčiau grįžęs iš Holivudo. Toks, koks esu, su tokiu išsilavinimu, tokia istorija ilgai ten nebūčiau ištvėręs, nebent tai būtų buvę labai dideli pinigai, šeimos ryšiai, narkotikai. Bet narkotikų niekada nevartojau, tai ir nežinau, ką tai reiškia. Tai gal ir gerai, kad Schindlerio nesuvaidinau, nors pinigų man trūksta (juokiasi).
– Vis dėlto, jeigu primygtinai spausčiau kalbėti apie šlovę…
– Šlovė nėra mano žodis, bet jei jau taip, pasakysiu du dalykus: tai – darbas, nes darbas parengia laukus sėjai, išpurena dirvą, kurioje gali išaugti laimė. Kita vertus, nesu išimtis, yra dar keletas lenkų aktorių, kurie dirba užsienyje – Olgierdas Lukaszewiczius Vokietijoje, Jurekas Radziwilowiczius – Prancūzijoje.
Žodžiu, ne šlovė, bet Dievas ir žmonės, su kuriais dirbau, leido man nugyventi įdomų gyvenimą.
– Kas jums pačiam yra aktorystė? Tik darbas ar galbūt ir misija?
– Pradėčiau nuo to, kad aktorystė – tai profesija, kuri svarbi tik tuo atveju, jeigu dirbi gerai.
Tai reiškia, kad aktorius išeina į sceną, aš jį suprantu, girdžiu, matau, jo gestai plastiški, matau, kad jis supranta, ką kalba, jis gerai susipažinęs su kūriniu, nes kartais būna ir kitaip. Kaip sakoma, matyti, ar aktorius dainuoja ir šoka ar tik šokinėja. Be viso to, negalima nė svajoti apie misijas ir metafiziką.
Be šio lygmens, dar yra ir kitas – atsakomybė už pasaulį, kuriame gyvename. Aš labai gailiuosi, kad Marekas Kondratas metė aktorystę ir užsiėmė vynais, nes jis savo populiarumu galėjo labai daug duoti visuomenei kaip aktorius.
Pagaliau aktorius niekada nėra savo darbo šeimininkas. Kažkas mane rengia, apšviečia, rašo tekstą, liepia atlikti vieną ar kitą judesį. Tai darbas, kuris priklauso nuo daugelio elementų. O tada žmogus, apsiginklavęs tuo, ką turi pats, ką jam duoda kiti, eina ir įgyvendina artistinį veiksmą.
Yra aktorių, pavyzdžiui, Jerzy Zelnikas ir Halina Labonarska, kurie dirba su tėvo Rydzyko „Marijos radiju“. Jie mano, kad tai, ką daro, tarnauja gėriui. Skaito, dalyvauja diskusijose, moko aktorius. Tai labai rimto pasirinkimo pavyzdys.
– Jūs pats galite būti tokio pasirinkimo pavyzdys. Vos 22-ejų protestavote prieš sovietų invaziją Čekoslovakijoje. Po išsilaisvinimo buvote vieno svarbiausių „Solidarnosc“ žmonių, Jaceko Kuronio, prezidento rinkimų štabo nariu. O kaip dabar?
– Esu teatro su didžiuliu biudžetu direktorius, taigi valstybės tarnautojas. Šios pareigos reikalauja, na, ne atsargumo, o takto ir išlaikymo. Bet aš labai atidžiai seku tai, kas vyksta mano šalyje. Man regis, rimčiausia problema, kurią matome ne tik Lenkijoje, bet apskritai demokratijose, tai mažėjantis piliečių suinteresuotumas demokratija. Daug žmonių mano, kad nėra reikalo dalyvauti rinkimuose, nes tai nieko neduos, kad nėra jiems tinkančio kandidato. Bet juk tai ne kas kita, kaip savo likimo atidavimas į kitų rankas.
Tai krizė. Nesusikalbėjimas tarp visuomenės grupių, išsilavinusiųjų ir mažiau išsilavinusiųjų. Prieš metus prezidentas Lechas Walęsa per susitikimą su grupe žmonių, tarp kurių buvo keletas tikrai protingų vyrų, kalbėjo, kad jie turi sugalvoti naują visuomenę.
L.Walęsa, nors yra iš darbininkų, dažnai pasako naujų dalykų. Nėra geresnės sistemos nei demokratija, bet demokratija interneto laikais spiria sugalvoti kažką tokio, ko aš nesugebėčiau išmąstyti ir net nežinau, kas tai turėtų būti. Manau, tai rimčiausias dabarties klausimas.
Esame išpuikę, nes tarp mūsų labai daug tokių, kurie zirzia, kad jų balsas nieko nereiškia. O ką turi reikšti tas jūsų balsas, jei ne lašą jūroje? Nejau tu, žmogau, esi svarbesnis nei lašas jūroje?
Esame išpuikę, nes tarp mūsų labai daug tokių, kurie zirzia, kad jų balsas nieko nereiškia. O ką turi reikšti tas jūsų balsas, jei ne lašą jūroje? Nejau tu, žmogau, esi svarbesnis nei lašas jūroje?
Demokratijoje visi mes esame tik lašai. Tačiau lašas prie lašo gali sukelti potvynį. Tuo demokratija ir yra nuostabi. Vienas lašas nieko nereiškia, o lašas po lašo pripildo vandens stiklinę.
Visuomenė nusivilia politikais. Ši profesija yra viena prasčiausiai vertinamų. Ką daryti? J.Kuronis, jei būtų gyvas, be abejo, įkalbinėtų mus, kaip visada, įkurti komitetą, o ne jį naikinti. Koks būtų tas komitetas? Tai būtų įvairiausios iniciatyvos, galbūt savivaldos, nes savivalda, kokia ji turėtų būti, yra fenomenalus ir pozityvus reiškinys.
Taigi galvoju apie mūsų pasikėlimą į puikybę, apie silpnumą, švietimo būtinybę.
– Viename interviu sakėte, kad Lenkijoje jums darosi labai liūdna, nes nacionalistinės ir antieuropinės idėjos yra plačiai atstovaujamos Seime. Nejau ir Lenkijoje taip blogai, kaip Lietuvoje?
– Manau, kad absoliuti dauguma Lenkijos visuomenės yra europietiška ta prasme, kad mato savo ateitį ES. Ir taip yra ne tik dėl finansinių priežasčių. Faktas, kad ES yra demokratinė struktūra, mums yra reikšmingiausias. Bet mane liūdina tai, kas vyksta Varšuvoje per Nepriklausomybės dieną.
Tai tikrai ne tautiškumas, o gal ir fašizmas. Žinoma, reikėtų atidžiau viską pasverti, kad galėtum apibūdinti fašistą, todėl ir kalbu apie netoleranciją, agresiją, kuri mane gąsdina.
Nenoriu vartoti žodžio „Smolenskas“. Iš pagarbos tiems, kurie ten žuvo, nes jų atmintis yra valkiojama tų, kurie dabar išnaudoja katastrofą tam, kad gautų politinių dividendų. Šalis, kurioje atkasinėjami kapai, nėra labai gera. Tai nėra išminties, tolerancijos įrodymas, nerodo ir krikščioniškosios meilės, nors tai daro krikščionys.
Pas mus beveik visi tikintieji, visi lanko bažnyčią. Norėčiau, kad tai, jog nuolat einame į bažnyčią, atsispindėtų ir kasdieniame gyvenime, ir politikoje. Būtent to man trūksta.
Pas mus beveik visi tikintieji, visi lanko bažnyčią. Norėčiau, kad tai, jog nuolat einame į bažnyčią, atsispindėtų ir kasdieniame gyvenime, ir politikoje. Būtent to man trūksta. Taip, žinau, kad ir Ukrainos parlamentarai mušasi tarpusavy, ir Pietų Korėjoje ar Italijoje, bet kas man iš to, kad yra keletas idiotų kažkur kitur. Man labiausiai nepatinka, kad yra idiotų, kurie turi Lenkijos pasus.
– Tapęs teatro direktoriumi užsispyrusiai statote klasiką. Kai kas gali sakyti, kad tai bėgimas nuo tų liūdnų dalykų, apie kuriuos čia kalbate. Kodėl taip stoiškai kartojate, kad klasikos statymas turi prasmę? Ką gali klasika, jei vis daugiau žmonių nieko nebereiškia demokratija, dėl kurios pralieta tiek daug lenkų kraujo?
– Galime nutiesti puikius kelius, statyti tiltus, nes nebegalime važinėti tais keliais, kuriais kratomės ir kuriuose stuburas kenčia. Bet šiuos darbus išsilavinę žmonės gali suplanuoti, o mažiau išsilavinę – padaryti. Bet tai, koks bus pasaulis, kokia bus Lenkija po 20 metų, priklauso tik nuo mūsų pačių.
Negalime būti priklausomi nuo Angelos Merkel, Baracko Obamos ar Vladimiro Putino. Mes privalome turėti savo Lenkijos viziją. Tai, kokia bus Lenkija, lems tik tautos švietimas. Turime kelti sąmoningumą – tiek istorinį, tiek visuomeninį, gilinti žinias apie pasaulį, o vienas būdų yra istorija. Mūsų praeitis, kurios negalima paminti. Antra, praeitis yra ne tam, kad į ją sugrįžtume, o kad kurtume geresnę ateitį. Kai taip kalbu su žurnalistais, jie kaltina mane pamokslavimu, bet tokie mano įsitikinimai.
Nėra taip, kad į mano teatrą vaikšto minios, iš anksto išperkami bilietai. Tokių spektaklių
yra, yra ir tokių gastrolių. Bet negalima vertinti teatro pagal premjeras ir festivalius. Turime didžiausią salę Varšuvoje – 720 vietų. Neslepiame vietų balkone. Neišbraukiame iš statistikos balkonų, norėdami parodyti, kad parteris 100 proc. užpildytas. Bet vis tiek turime kuo pasidžiaugti.
Kai pastarąjį kartą vaidinau „Žmonų mokyklą“, pirmoje eilėje sėdėjo jaunimas. O juk tai Molière’as, režisuotas Jacques’o Lassalle’io, buvusio „Comédie Française“ vadovo, kuriam 75 metai. Ir ką gi, jaunimas plojo atsistojęs.
Žodžiu, darau tai, ką moku.
– Lietuvoje teatras buvo labai populiarus paskutiniaisiais sovietų okupacijos metais. Bet dabar taip nebėra. Kokią matote teatro ateitį? Ar jis išvis yra?
– Neseniai klausiau savęs: jeigu Achmatova ir Cvetajeva (garsiausios XX a. rusų poetės – R.V.) nebūtų kentėjusios taip, kaip kentėjo, ar jos būtų sukūrusios tokią poeziją? Kažkada skaičiau Tadeuszo Rozewiczo eilėraštį apie tai, kad sunku būti poetu, kai esi sotus.
Ar tai reiškia, kad turėtume nenorėti demokratijos? Tikrai ne. Bet demokratija pastato meną ar kurią nors jo rūšį į sudėtingą situaciją. Ir Lenkijoje buvo lyg laisvės oazė iki pat 1989 metų, ypač prieš 1981-uosius. Žmonės pirkdavo bilietus ir eidavo į teatrą be policijos ar partijos paliepimo. Lenkijoje pastatėme daugybę veikalų, į kuriuos cenzūra kišosi minimaliai. Žinoma, cenzūra buvo mūsų smegenyse, ypač kai rinkomės repertuarą.
Visko buvo. Prisimenu, kaip partinė valdžia uždraudė rodyti režisieriaus Kazimierzo Dejmeko spektaklio „Dialogus de Passione, arba Graudi tragedija apie Dievo kančią“ („Dialogus de Passione albo Żałosna Tragedyja o Męce Pańskiej“) „Ateneum“ teatre.
Tačiau cenzūra leido statyti daugumą Vakarų dramaturgų, Becketą. Visas Sławomiras Mrożekas buvo vaidinamas, o jis buvo net labai antikomunistas. Witoldas Gombrowiczius ir tas galiausiai buvo leidžiamas.
Karta, kuri sukūrė „Solidarnosc”, buvo suformuoti meno, nes jie ėjo į teatrą, žiūrėjo skaudžius Krzysztofo Zannussio filmus. Tai buvo kinas, kuris formavo charakterį.
Teatrai komunistų laikais būdavo sausakimši. Jautėme, kad darome kažką svarbaus. Žinoma, tai buvo naivu, bet manau, kad, nepaisant nieko, teatras, literatūra, dailė, skulptūra, muzika, apskritai menas turi įtakos kuriant visuomenę.
Karta, kuri sukūrė „Solidarnosc”, o po to tapo atsakinga už daugelį dalykų, kiti pasakytų – prasibrovė prie valdžios lovio, – tie žmonės procentu ar bent puse buvo suformuoti meno, nes jie ėjo į teatrą, žiūrėjo skaudžius Krzysztofo Zannussio filmus. Tai buvo kinas, kuris formavo charakterį. Tai buvo daugiau ar mažiau opoziciniai dalykai. Vieni pasakytų – politinės opozicijos, kiti – pilietinės, treti – moralinės ar labiau religinės.
Aktorius W.Pszoniakas kažkada Paryžiuje vienoje diskusijų taip ir pasakė: Lenkijos teatras visada buvo kovojantis teatras. Nesvarbu, ką jis turėjo galvoje tai sakydamas, svarbiau šios dienos pokalbiui tai, kaip aš tai interpretavau.
Taigi istorija, politika ir geografija kūrė Lenkijos teatrą ir literatūrą. Per kontekstą, kuriame ta literatūra buvo kuriama ar vaidinama, politika visada egzistavo teatre, nes politika buvo laisvė – valstybės padalijimai, paskui 20 metų laisvės, tuomet – sovietinė nelaisvė.
Be to, turėjome lenkiškąjį mesianizmą – romantizmo padarinį, čia turiu paminėti Ignacą Krasickį ir Adomą Mickevičių. Pamiršau Krasickio teksto pavadinimą, kuriame kalbama apie Lenkiją kaip tautų Kristų. Bet tai išliko, nepriėmėme to tikrąja šio žodžio prasme, bet lenkai vis dėlto turi kažką tokio. Sutikite, nedaugelis pasaulio politikų švarko atlape nešiojasi įsisegę Dievo Motinos atvaizdą, nedaugelis mano esantys Dievo Motinos vaikai ir jos advokatai ar net Dievo Motinos „kariai“. Tai yra lenko savimonėje, Lenkijos kultūroje. Net jei kai kas iš to juokiasi.
Istorija visą laiką buvo Lenkijos mene. Jaunimas bando nuo jos išsilaisvinti, dėl to teatre turime provokacijų. Kiekvienas turi teisę eiti savo keliu, kiekvienas gali kurti meną taip, kaip nori.
Bet jūs klausiate, kas bus su teatru?
– Taigi...
– Teatras iš tiesų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, nes iš naujo turi kelti klausimą, ką jis reiškia demokratinėje visuomenėje? Teatras negali būti Seimas, nes yra tikrasis Seimas, yra daugiapartinė sistema, žmonės gali kalbėti apie viską, išsakyti savo požiūrį televizijoje ar radijuje, bet kur.
Negana to, įvyko dar viena revoliucija – turiu galvoje internetą. Iš vienos pusės, jis tapo fenomenaliu įrankiu gilinant žinias, iš kitos pusės, tai šiukšlynas. Jei kažkas pasako, atsiprašau, „mėšlas“, tai internete bus taip pat vertinga, kaip ir „grožis“.
Mūsų rašytojas fantastas Stanislawas Lemas prieš mirtį sakė, kad jis tikrovės nebesupranta. Jeigu S.Lemas jau nesuprato, tai aš tikrai neaiškinsiu, kuo remiasi realybė dabar. To negaliu įvardyti, o apie teatrą galiu pasakyti tik tai, kaip matau savo darbą artimiausiu metu, nes tą galiu reguliuoti. Mano manymu, Lenkijos A.Szyfmano teatras Varšuvoje tampa avangardiniu teatru. Avangardiniu, nes jame statoma klasika.
Savo teatre mes sakome, ką manome apie realybę, bet rinkdamiesi veikalus, bandydami juos interpretuoti, nes juk nėra taip, kad bandome rekonstruoti aną vaidinimo būdą, tarkim, „Irydion“ teatro šimtmečio proga juk nestačiau spektaklio taip, kaip jį statė A.Szyfmanas. Esame šiuolaikiniai žmonės, reaguojame taip, kaip jaučiame 2013 metais.
Kas yra didvyris šių dienų realybėje? Manau, kad neįvertintas didvyris buvo J.Kuronis.
– Grįžkime prie jūsų tezės, kad lenkai turi kažką tokio. Kas jums yra didžiausias Lenkijos didvyris? Prieš pusmetį apie tai kalbėjausi su L.Walęsa ir jis sakė, kad apie didvyrius nebeturėtume kalbėti, nes jie juk žmones šaudė, o turime visi kurti bendrą Europos ateitį.
– Suteikiate man visą paletę atsakymų variantų. Kas yra didvyris šių dienų realybėje? Manau, kad neįvertintas didvyris buvo J.Kuronis. Didvyriai yra ir bevardžiai kultūros darbuotojai, kurie mažų miestelių kultūros namuose triūsia, kviečia artistus, rengia poezijos vakarus. Mūsų didvyriai yra gydytojai kardiologai, gebantys atlikti sudėtingas operacijas be intervencijos į žmogaus širdį. Didvyrių daug. Gal tai ir yra demokratijos bruožas, kad jos nekuria vienas didvyris.
Karštligiškai ieškau didvyrių teatro pasaulyje. Štai Wlodekas Staniewskis iš „Gardzienice“ teatro. Yra Piotro Bikonto teatras, kur žmonės vaidina nemokamai šalia Varšuvos ir kuria gerą teatrą.
Yra daugybė mokytojų, kuriuos būtų galima pavadinti didvyriais. Žinoma, jų didvyriškumas turi kitokį mastą, bet tie, kurie toje technologijų šviesoje bando vaikams parodyti sudėtingesnį pasaulį, yra didvyriai. O ne tie, kurių tikslas iš pradžių iš tėvų, o vėliau ir iš vaikų išpešti kuo daugiau pinigų.
Didvyriu turėtų būti tas, kuris nepaklūsta madai – neperka „Nike“, „Adidas“, kuris nedėvi džinsų. Aš pats dėviu džinsus, todėl ir nevertinu savęs kaip didvyrio.
Klausimą galima pasukti ir kitaip – kas yra didvyriškumas? Politikos pasaulyje daug didvyrių nematau. Gerą darbą daro prezidentas Bronislawas Komorowskis. Todėl juo ir pasitiki visuomenė.
Visa tai yra mano mintis šią dieną, 2013 metų spalio 22-ąją, 11 val. 01 min. Po dviejų valandų žmogus gali kalbėti jau kitaip, nes žmogus kažką pamiršta, kažką prisimena. Nerašau knygos, kurioje vėliau galėsiu kažką pataisyti, papildyti, patikrinti. Mano mintys yra šios akimirkos.
– Ką turėtų žinoti lietuvis, kad suprastų lenką?
– Lenkijos istoriją. Bet pirmiausia patys lenkai privalo žinoti savo istoriją, kad suprastų save. Lenkai privalo skaityti I.Krasickio poemą „Prześwit“. Privalo skaityti ir suprasti.
Jaunimas, kuris nusisuka nuo savo istorijos, mano nuomone, susilpnina savo dvasines ir intelektines jėgas. Kita vertus, istorija nėra dievaitė, prieš kurią turime klauptis ant kelių. Istorija turi mums padėti kurti ateitį. Tai sakiniai, kuriuos šiandien sakysiu teatre. Nes istorija yra ir geografinė padėtis, joje viskas išaiškėja.
Arba štai Lietuvos ir Lenkijos santykiai? Kaip galima šiandien lyg niekur nieko teigti, kad tas yra gerai, o tas blogai, be preciziško abiejų mūsų valstybių istorijos išmanymo? Paprasčiau yra su vokiečiais. Čia buvo karai, buvome aukos, ir ne tik. Juk žinome, kokios buvo koncentracijos stovyklos vokiečiams po Antrojo pasaulinio karo. Kas darėsi tada Silezijoje.
Bet nepaisant to, su vokiečiais paprasčiau, nei su Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija. Ten reikia preciziškai tyrinėti – kas įvyko kokią dieną ir kodėl, koks buvo kontekstas, kas tuo metu vyko Maskvoje ir Paryžiuje.
Nekalbu apie antisemitizmo supratimą. Negalima atleisti žudynių, netolerantiškumo, tai yra siaubinga, bet negalima pamiršti ir to, kad lenkiškas antisemitizmas yra kitoks, nei prancūziškas. Negalima tik sakyti, kad kažkas yra blogas, reikia ir suvokti, kas tai yra.
Čia reikšmingą vaidmenį vėl vaidina švietimas. Susitikimai. Reikia susitikinėti, nes kai žiūri žmogui į akis, kad ir kas būtų, tas žvilgsnis tikrai kažką pakeis. Nesakau, kad jie taps angelais, bet kai žmogus žmogui žiūri į akis, jie kalbasi.
– Vaidinote Shakespeare’ą, Moliere’ą, Dostojevskį, Mrožeką, dirbote su Wajda ir Brooku, „Machabharatoje“ buvote ir angelas (anglų filmas), ir velnias (prancūzų versija). Ar turite dar svajonių teatre?
– Svajojau suvaidinti Karalių Lyrą ir štai jau pradėjome repetuoti. Balandžio 26-ąją 450-ųjų Williamo Shakespeare’o gimimo metinių proga, turėsime premjerą „Karalius Lyras“, o aš vaidinsiu pagrindinį vaidmenį. Turėjau kitą svajonę – pastatyti A.Mickevičiaus „Vėlines“ Prancūzijoje, bet tai jau nepavyks. Dar norėčiau, kad Lenkijos teatras būtų sausakimšas visus metus.
– Ar nerašote memuarų?
– Išleista knyga, kurią parašė Teresa Wilniewczyc – remdamasi pokalbiais su manimi. Tai įdomus dokumentas apie Lenkiją, bet buvo rašoma nekritiškai, todėl truputį sumenkino knygos vertę. Galvoju apie tokią galimybę, bet, aišku, pats neužrašysiu, galiu tik pasakoti.
– Kokius žmones pirmiausia prisiminsite, kokius įvykius išskirtumėte savo memuaruose?
– Pradėčiau nuo „Comédie Française“ ir tęsčiau iki šių dienų. Jau ankstesnėje knygoje kalbėjau apie Peterį Brooką. Ana knyga baigiasi ties mano darbo „Comédie Française“ pusiaukele, todėl daugybė asmenybių ten jau paminėtos. Nežinau, ar nuo 1990 metų iki dabar, atsirado naujų personų mano gyvenime.
Žinoma, prisiminčiau Wajdą, Lassalle’į, jaunus Lenkijos teatro aktorius, kuriuos matėte vakar scenoje Vilniuje. Sunku išvardyti visus, kuriuos norėčiau paminėti.
– Kokia Lenkijos vieta jums yra artimiausia, gražiausia?
– Nėra vienos tokios vietos, daug jų. Prieš kelias paras naktį buvau Torūnės senamiestyje. Gėriau arbatą, valgiau pyragaitį „Kszywa wierza“ kavinėje, kuriai 700 metų. Ir Krokuvos Turgaus aikštė nuostabi. Gdansko senamiestis fantastiškas. O Mozūrija! Kartą perskridau Mozūriją sraigtasparniu.
Kai einu Aušros Vartų link, irgi suvokiu, kad tai man yra nuostabiausia vieta pasaulyje.
Aš taip myliu Lenkiją, jos vietoves.
Bet kai esu Vilniuje ir Lenkijos ambasadorius man sako, kad šitame name gyveno A.Mickevičius, o šitoje gatvėje – J.Slowackis, man kojos linksta. Kai einu Aušros Vartų link, irgi suvokiu, kad tai man yra nuostabiausia vieta pasaulyje.
Kaip ir Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, jau visai iš kito taško matau šią nuostabią alėją. Arba Indijoje, kurioje nors šventykloje. Nėra pasaulyje vietos, kuri būtų gražiausia. Yra tokių akimirkų, kai nuostabiausia vieta pasaulyje yra mano lova, kai užmerkiu akis ir pasineriu į miegą. Tai prabanga.
Vaidinu tokiame spektaklyje, kurio pagrindas yra W.Shakespeare’o kūryba – „Shakespeare forever“. Šis veikalas turi tris pavadinimus, įvairių versijų. Ten dainuoju tokią dainą, kurioje yra eilutės: „Jei atėjo amžius, kai lovos ilgisi žmogus...“ (Aktorius įsijaučia, užsimerkia, ima deklamuoti, dainuoti – kelios minutės aukščiausios prabos aktorinio meistriškumo, kurį reikia matyti, o perteikti neįmanoma).
– Lietuva ir Vilnius. Kokia pirmoji mintis ateina į galvą, kai išgirstate šiuos žodžius?
– Gal ir kvaila man taip sakyti, bet seka bus tokia: Lietuva, Vilnius, Lenkija. Tai tam tikra prasme kompromituoja mane, bet ką aš galiu padaryti? Negi išrauti iš Vilniaus praeities Lenkiją ar dar blogiau – Abiejų Tautų Respubliką?
ES modelis, kurį Europa dabar bando įgyvendinti, anot mūsų sociologo Zygmunto Baumano, yra tai, ką mes, lenkai ir lietuviai, sukūrėme jau prieš kelis šimtus metų. Tad labai atsiprašau, bet tebūnie taip: Lietuva, Vilnius, Lenkija. Sorry.
