„Jeigu meilę nusakysi žodžiais, tai tada bus pigu arba netiesa. Tas pats ir su meile muzikai“, – interviu BNS sakė L.Digrys.
Maždaug 30-yje šalių apie 2,5 tūkst. koncertų surengęs L.Digrys muzikuoja iki šiol, tačiau dėl silpstančio regėjimo vargonininkas apsiriboja koncertais Lietuvoje.
1991 metais profesoriaus iniciatyva įsikūrė Religinės muzikos centras, kuris kasmet surengia per 60 sakralinės muzikos koncertų Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje.
„Mano akys baigė savo kadenciją, taip kad šiek tiek mintinai groju. Bet važinėti jau nėra ko“, – sakė 81-erių vargonininkas.
2003 metais už nuopelnus Vilniaus miestui jam buvo įteikta Šv. Kristoforo statulėlė, 2005 metais profesorius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
L.Digrio pastangų dėka suskambo nauji vargonai Vilniaus arkikatedroje, Filharmonijoje, Mažojoje Baroko salėje, Lietuvos muzikos akademijoje, Klaipėdos universiteto salėje, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje.
2003 metais už nuopelnus Vilniaus miestui jam buvo įteikta Šv. Kristoforo statulėlė, 2005 metais profesorius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
2008 metais L.Digriui buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, o šią savaitę – ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Interviu BNS laureatas papasakojo apie ilgus metus trukusią savo vargonininko karjerą.
– Jūsų biografijoje rašoma, kad nuo 1952 metų Maskvos konservatorijoje mokėtės tiek vargonų, tiek fortepijono specialybę. Kodėl taip nutiko?
– Per mandagumą. Buvau labai mandagus berniukas, štai ir įkliuvau. Aš buvau fortepijono katedros studentas ir tada mano fortepijono mokytojas Maskvos konservatorijoje pasiūlė pasimokyti groti vargonais, kad geriau suprasčiau, kaip reikia groti senovinę muziką. Jis buvo aukšto lygio pianistas, man didžiulis autoritetas. Tai nemandagu buvo pasakyti, kad nenoriu.
Pradėjau vargonus kaip antrą specialybę, dar pirmame kurse rudenį. Jau po kelerių metų aš stojau į aspirantūrą.
Išlaikiau egzaminus konkurse į fortepijono aspirantūrą ir mane automatiškai užrašė į antrą aspirantūrą, vargonų.
– Kaip galiausiai apsistojote ties vargonais?
– Iki 1967 metų aš grojau ir fortepijono, ir vargonų koncertuose, bet tada pamačiau, kad arba, arba. Kažko reikėjo atsisakyti – arba fortepijonu groti, arba vargonais groti, arba atsisakyti pedagoginio darbo. Taip likau prie vargonų, o fortepijoną ir vargonus dar dėsčiau iki nepriklausomybės.
– Jūs ir atidarėte vargonų klasę Lietuvoje?
– Taip. 1960 metais Lietuvos konservatorijoje pradėjau dėstyti fortepijoną, nes nebuvo veikiančių vargonų. O 1962 metais vasarį pavyko atidaryti vargonų klasę, nes gavome fisharmoniją.
Bet vargonai sovietmečiu buvo laikomi vakarietiška degradacija, „amerikiečių išmįslas“. Na, juk jūs žinote, kaip dabar Putinas šneka prieš Vakarus. Tačiau aš buvau iš Lietuvos, o žinote, kaip rusams, Pabaltijis – praktiškai Vakarai, – sakė L.Digrys.
Bet vargonai sovietmečiu buvo laikomi vakarietiška degradacija, „amerikiečių išmįslas“. Na, juk jūs žinote, kaip dabar Putinas šneka prieš Vakarus. Tačiau aš buvau iš Lietuvos, o žinote, kaip rusams, Pabaltijis – praktiškai Vakarai.
Be to, mane jau buvo pradėję vežioti į koncertus. Tai krikščionybės propagandos kaip ir neprikiši.
Dar buvo susikūrusi tokia mūsų muzikantų grupė ir buvo Lietuvos TSR atstovybė prie TSRS Ministrų tarybos.
Tai buvo labai simpatiškas tas Lietuvos atstovas. Mes jam pagrodavome, kada yra koks koncertas, koks minėjimas ar kokia kita proga atstovybėje, o jis mus pavaišindavo vakariene, studentus.
Ir kai gavau filharmonijoje koncertą pirmą aspirantūros studijų pradžioje, aš jam nunešiau keturis pakvietimus. Tai jis atsivedė Antaną Sniečkų (Lietuvos komunistų partijos vadovą), Justą Paleckį (Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką) ir Mečislovą Gedvilą (Lietuvos TSR švietimo ministrą).
Tada Sniečkus mane po koncerto išsikvietė į atstovybę ir davė tik vieną klausimą: kaip aš, toks mažas,kūdas, sugebu taip garsiai groti? Šitas, manau, turėjo reikšmę ateityje, kai leido mums atidaryti pirmą vargonų klasę Lietuvoje.
O tada gi ir laikai buvo, kad viską, ką daro Maskva, turi daryti ir Vilnius. Maskvoj buvo vargonų specialybė, tai ir Vilniuje atsirado. Ne be pagalbos tų galvų, kurios tada tam koncerte buvo.
– Ar skaičiavote, kiek kartų ir keliose šalyse koncertavote?
– Esu apie 30 šalių aplankęs. Negaliu pasakyti tiksliai kiek, nes Čekoslovakija buvo, dabar dvi valstybės, dvi Vokietijos buvo, dabar viena valstybė ir panašiai. O koncertų per tuos 60 metų karjeros esu davęs virš 2500.
– Ar šiuo metu daug koncertuojate?
– Dabar tik Lietuvoje. Mano akys baigė savo kadenciją, taip kad šiek tiek mintinai groju. Bet važinėti jau nėra ko. Tai vadinama geltonosios dėmės degeneracija. Nuolat blogėja viskas.
Apmaudu, aišku, bet nesikreipsiu gi į dangų su prašymu pratęsti galiojimo laiką.
– Kaip manote, ar jus dar prisimena Rusijoje?
– Neturiu supratimo. Jeigu ten nuvažiuočiau, tai turbūt nebegrįžčiau čia.
Turėjau koncertą Rusijoje, Maskvos Čaikovskio salėje, sovietų disidento Andrejaus Sacharovo mirties dieną. Tai direktorius salės manęs ir klausia, ar aš nieko prieš, kad dedikuočiau tą koncertą Sacharovo atminimui? Sakau, kad tikrai nieko prieš, – sakė L.Digrys.
Turėjau koncertą Rusijoje, Maskvos Čaikovskio salėje, sovietų disidento Andrejaus Sacharovo mirties dieną. Tai direktorius salės manęs ir klausia, ar aš nieko prieš, kad dedikuočiau tą koncertą Sacharovo atminimui? Sakau, kad tikrai nieko prieš. Tai pranešėjas pasakė, aš dar sugrojau kažkokį gedulingą kūrinėlį, J.S.Bacho choralą, ir tuomet tiek.
Po to aš turėjau koncertą toje pačioje salėje 1991 metų vasario pradžioje, po sausio 13-osios... Tai aš ir paklausiau, ar jūs nieko prieš, kad aš tą koncertą dedikuosiu sovietų kariuomenės nušautiems tautiečiams? Tai direktorius dingo.
Priėjau prie pranešėjo, paklausiau, ar pranešite, kad tas koncertas dedikuojamas sausio 13-osios aukų atminimui? Pranešėjas dingo. Tai aš išėjau į sceną ir pats pasakiau. Kilo toks neblogas triukšmelis, ypač „galiorkoje“, kur pigesni bilietai.
Tai buvo mano paskutinis koncertas Rusijoje.
Tiesa, dar vėliau vieną kartą buvau nuvažiavęs į Kazanę. Išskyrus Kaliningradą. Kaliningradan ir toliau važiuodavau dar tris – keturis kartus per metus.
Matyt, iki Kaliningrado nebuvo nuėjusi ta informacija. Tai vieną karta priėjo prie manęs ten žmogus su mikrofonu iš radijo. Sako, kaip jūs jaučiatės, gavę nepriklausomybę? Sakau: kaip išėję iš kalėjimo. Ačiū, ir viskas, daugiau nieko nebesakė. Koncertų ten irgi daugiau nebebuvo.
Iki šiol susirašinėju dar su vienu žmogumi, kuris yra artimesnių mums pažiūrų, o su kitais nebeturiu jokio ryšio.
– Šią savaitę jūs tapote Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už Lietuvos vargonų mokyklos atgaivinimą ir plėtojimą. Kaip tai įvertintumėte?
– Aš apie tai negalvoju ir nematavau to reikšmės, nes aš dirbu jau 60 metų ir ne dėl pinigų, ar dėl vardų, ar premijų tą darau. O jeigu jau paskyrė, tai malonu. Aišku maloniau, kai žmonės pripažįsta.
– Ar muzika netapo jums rutina po šitiek metų?
Jeigu pavirstų muzika darbu, tai čia būtų jau amžiną atilsį. Įsivaizduokite, kad jūs mylite kažkokią panelę. Kas jums kelia toje panelėje pasigerėjimą? Plaukai, lūpos, nosis, suknelė? Jeigu tik tai, tada tai nieko verta. O jeigu kažkas yra gilesnio, tada žodžiais nenusakoma bus. Jeigu meilę nusakysi žodžiais, tai tada bus pigu arba netiesa.
Tas pats ir su meile muzikai. Muzika yra kalba – proto, jausmo ir dar kažko kito. Aukštesnio.
