– Maksimai, kokia tavo istorija, kodėl esi čia?
– Užaugau Vilniuje, baigiau programų sistemų specialybę Vilniaus universitete. Studijų metu pradėjau domėtis startuoliais ir šitaip sužinojau apie Silicio slėnį.
Tačiau jis atrodė per toli ir tuo metu sunkiai pasiekiamas, todėl užsinorėjęs pamatyti pasaulio, pradėjau ieškoti galimybės studijuoti magistrantūrą užsienyje. Rinkausi tarp Kopenhagos ir Helsinkio. Galiausiai pasirinkau Aalto universitetą Helsinkyje, dėl jame esančios studentų organizacijos, skatinančios studentus kurti IT kompanijas.
– Kaip pavyko užsidirbti pinigų studijoms?
– Prieš pat studijas, ieškojau darbo užsienyje, kad galėčiau užsidirbti daugiau pinigų gyvenimui Suomijoje. Vieną dieną, man dar būnant Lietuvoje, paskambino žmogus ir sako: „Tu manęs nepažįsti, bet aš pažįstu tavo draugą ir turiu projektą, kuris gali būti įdomus. Ar tu gali pirmadienį išskristi į Bostoną?“
Vieną dieną, man dar būnant Lietuvoje, paskambino žmogus ir sako: „Tu manęs nepažįsti, bet aš pažįstu tavo draugą ir turiu projektą, kuris gali būti įdomus. Ar tu gali pirmadienį išskristi į Bostoną?“
Šitaip po trijų savaičių atsidūriau bendrovėje „Kiva Systems“, kuri gamino robotus sandėliams automatizuoti. Gal ir nelabai įdomi veikla, bet ta kompanija buvo nupirkta „Amazon“ už 800 mln. dolerių. Taigi padirbau ten pusę metų ir išvažiavau studijuoti į Suomiją.
– Ką gali pasakyti apie suomišką studijų sistemą?
– Man ten patiko. Aalto universitetas labai skatino studentų veiklą, finansavo papildomas programas: paskaitos apie verslą „iš pirmų lūpų“, įvairių prototipų kūrimo įranga, technologijų komercializavimo projektai.
Universitetas bendradarbiavo su JAV Stanfordo universitetu Kalifornijoje ir kartais paskaitos buvo dėstomos Stanfordo profesorių. Suomija, kaip šalis, labai skatina jaunų talentų judėjimą ir ypač stengiasi padėti jauniems verslams. Nežinau, kas prie to prisidėjo: gal „Nokia“ sėkmė, o gal bendra nedidelės šalies politika į tai orientuota?
– O pats išvažiavai studijuoti pagal mainų programą ar gavai kokią nors paramą verslui steigti?
– Buvo ir to, ir to. Mes su kolega kūrėme mobiliąją programėlę diabetu sergantiems žmonėms, kuri leidžia atidžiau sekti cukraus kiekio pakitimus kraujyje, šiuos darbus finansavo universitetas.
Taip pat buvome išvažiavę į Silicio slėnį, aplankėme įvairius renginius, skirtus jaunoms įmonėms ir studentams, gavome galimybę susipažinti ir pasikalbėti su įvairiais žmonėmis, kurie čia dirba. Matydamas, kiek naudos suomiai gauna palaikydami kontaktus su užsienyje gyvenančiais tautiečiais, kaip jie vienas kitą palaiko, kaip keičiasi informacija, pradėjau jiems pavydėti. Per tą išvyką įkūriau „Facebook“ grupę „Lietuviai slėnyje“, kuri dabar vienija apie 150 žmonių.
– Jei teisingai suprantu, grįžai pabaigti studijų į Suomiją ir tada iš karto vėl grįžai į Kaliforniją?
– Ne visai. Padirbėjęs savo įmonėje, supratau, kad negaliu tiesiogiai pritaikyti tai, ko išmokau per savo vadybos studijas. Mano įmonė žlugo, be abejo, ne dėl dėstytojų kaltės. Tačiau supratau, kad vadybos studijos ne man.
Penkias savaites vaikščiojau po visokiausius darbo pokalbius. Turėjau 40 pokalbių 23 kompanijose!
Galvodamas, kad daugiau išmoksiu iš žmonių, kuriančių sėkmingai veikiančias bendroves, o ne iš akademikų, grįžau į San Fransiską. Penkias savaites vaikščiojau po visokiausius darbo pokalbius. Turėjau 40 pokalbių 23 kompanijose! Visos geros įmonės slėnyje ieško gerų darbuotojų, atrankos procesas gan ilgas ir griežtas.
– Kas buvo tas pirmasis darbdavys, kuris tavimi, turinčiu turistinę vizą iš Lietuvos, patikėjo?
– Tai buvo „Uber“. Joje tuo metu buvo tik 140 žmonių. Lietuvoje dirbau estų įmonės, kurią į Lietuvą atvedė vienas lietuvis, padalinyje. Žavėjausi šia įmone ir ieškojau galimybių atvesti „Uber“ į Lietuvą.
Kurį laiką praleidau rekomenduodamas savo draugus ir pažįstamus kompanijai. Taip atsirado „Uber“ Lietuvos biuras, kuriame pradžioje dirbo trys inžinieriai, o jiems susiradus sau vadovą, buvo oficialiai atidaryta lietuviška „Uber“ įmonė, kurioje dirba 12 žmonių. Tai nėra unikalu, ši kompanija įkūrė inžinierių biurus ne tik Lietuvoje, bet ir Bulgarijoje, Danijoje, kitose šalyse.
– Kas nutiko, kad nusprendei pakeisti darbą „Uber“?
– „Uber“ užaugo, tapo didele įmone ir, gerai pagalvojęs, nusprendžiau išeiti į mažesnę kompaniją, kurioje daugiau lankstumo ir užsidegimo.
Šiuo metu dirbu įmonėje „Instacart“, kuri užsiima maisto prekių pristatymu iš pagrindinių prekybos centrų. Maistą pristato laisvai samdomi darbuotojai, o „Instacart“ kuria programinę įrangą bei užtikrina paslaugos kokybę: nuo užsakymo iki prekių pristatymo ar grąžinimo.
Bendrovės išskirtinumas – maistas pristatomas labai greitai, per valandą nuo užsakymo. Įmonė paslaugas teikia 15-oje JAV miestų. „Instacart“ vertė šiuo metu yra 2 mlrd. dolerių.
Aš esu atsakingas už „Android“ programėlės vystymą. Nors „Instacart“ dar tik 2,5 metų, žurnalas „Forbes“ šiais metais pripažino įmonę didžiausią potencialą turinčia bendrove JAV. „Forbes“ interviu su „Instacart“ vadovu rasite čia.
– Daug kam noras keisti darbą į mažesnę įmonę nuskambės keistai. Kur slypi verslo, esančio pradiniame etape, žavesys?
– Šiuo atveju mano pasirinkimo tikrai nenulėmė pinigai. Inžinierių gaunamas atlyginimas panašus visose įmonėse, alga išskirtinė tik jeigu esi labai didelis guru.
Tačiau Kalifornijoje taikoma progresinė mokesčių sistema, tad kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau mokesčių sumoki. Papildomą atlyginimą gauni akcijomis arba akcijų opcionais – teise nusipirkti akcijų už iš anksto sutartą kainą. Jeigu prisijungi itin ankstyvame įmonės vystymosi etape, gali gauti didesnę dalį bendrovės akcijų. Taigi, jeigu kompanija auga ir jai sekasi, tų akcijų ar akcijų opciono vertė didėja.
Mano motyvacija pagrįsta ne tik finansinėmis galimybėmis, bet labiau mokymosi ir atsakomybės paieška.
Taip gali uždirbti daugiau pinigų, jeigu bendrovė parduodama kitai bendrovei ar pradeda prekybą savo akcijomis akcijų biržoje.
Tačiau pasiseka tik vienai kompanijai iš tūkstančio, ar net vienai iš šimto tūkstančių. „Uber“ – sėkmingas, didelius pinigus atnešantis verslas – šios įmonės akcijų vertė ir augimas yra daugmaž užtikrinti. Nepaisant finansavimo, „Instacart“ vis dar yra „įkūrimo stadijos“, todėl šios kompanijos rizika gerokai didesnė. O prieš pusantrų metų tai buvo 20 žmonių būrys, visomis jėgomis bandantis išlaikyti šį laivą vandens paviršiuje.
Mano motyvacija pagrįsta ne tik finansinėmis galimybėmis, bet labiau mokymosi ir atsakomybės paieška. Mažesnėje įmonėje darai daugiau sprendimų – gali klysti, bet mokaisi ir, jei pavyksta gerai, gali būti tikras dėl savo indėlio į kompanijos sėkmę.
– „Instacart“ biuras San Fransiske, o tu gyveni mieste ar užmiestyje?
– Gyvenu Oklande, jis nedidelis, netoli nuo San Fransisko – tik apie 40 minučių kelio, kurį dažniausiai įveikiu metro. San Fransiske gyventi labai brangu, gyvenimas Oklande ekonomiškesnis, šalia vanduo. Ši gyvenimo vieta darosi madinga slėnyje.
– Palaikai ryšį su vietos lietuviais?
– Taip, du mano geri draugai perėmė lietuvių bendruomenės veiklą ir retkarčiais jiems padedu. Slėnyje yra vienas geras principas: „pay it forward“ – padėk įdomiems žmonėms, nesitikėdamas greito atlygio.
Slėnyje yra vienas geras principas: „pay it forward“ – padėk įdomiems žmonėms, nesitikėdamas greito atlygio.
Nauda ateis vėliau, kai lygiai taip pat padės ir tau. Todėl priimu daug svečių, taip pat ir iš Lietuvos.
Praėjusiais metais tikriausiai bent 15 žmonių buvo pas mane apsistoję. Lietuvis Karolis Karalevičius yra įkūręs „Startup House“ – hostelį, skirtą tiems IT žmonėms ir pradedantiems verslininkams, kurie bando čia įsitvirtinti.
Jame yra ir biuro erdvė, ir gyventi galima. Kartais juokiamės, kad sudarau jam konkurenciją. Taip pat bendrauju su suomiais iš mano universiteto, kurie čia gyvena ar lygiai taip pat atvažiuoja laimės ieškoti.
– Maksimai, kaip manai, ar skiriasi Lietuvos valdžios institucijų ir Suomijos požiūris į jaunus talentus?
– Jei atvirai, tai man nepatinka toks lietuvių ir Lietuvos valdžios požiūris, kad mes viską mokame patys, nereikia mums kitur mokytis. Manau, tai neteisinga, ir šis įsitikinimas turi keistis.
Suomiai labai skatina kuo daugiau važiuoti svetur: mokytis, pažinti užsienio rinkas, dirbti, po to parvežti patirtį ir ryšius į savo šalį. Jie skatina savo talentus, kad šie važiuotų, bet išlaiko su jais ryšius ir stengiasi, kad piliečių išmokti dalykai būtų parvežti atgal į Suomiją.
– Susiduri su daug jaunų lietuvių, kurie čia atvažiuoja bandydami įsitvirtinti ar tik pasižvalgyti. Kokie jie? Ką galvoji apie Lietuvos jaunimą?
– Jauni žmonės mane maloniai stebina. Jie dabar drąsūs, keliauja, nebijo, bando, ieško. Gal ir aš toks buvau, nes atvažiavęs čia gyvenau net spintoje.
– Spintoje? Skamba įdomiai, papasakok.
– Nekilnojamasis turtas čia brangus. Gyvenau hostelyje, bet ten šeši viename kambaryje turi gyventi, negali daiktų laisvai palikti ir pan. Turėjau draugus, kurie gyveno vieno miegamojo bute, bet ten jau penki žmonės gyveno.
Tame bute buvo tokia spinta-kambarėlis ir jame jau gyveno vienas žmogus. Paklausiau, ar gali mane priimti, o jis sutiko: „Laisvai, gali prigulti pirmame spintos aukšte.“ Taip tris savaites pagyvenau spintoje. Bet prisiminti smagu. Ir pas mane dabar taip užsuka pagyventi įvairių žmonių. Visi esame draugiški, palaikome vieni kitus.
Dėl svajonių verta stipriai padirbėti ir kartais galima net spintoje pagyventi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuviai slėnyje (I). San Fransiske dirbantis Audrius Masalskis: „Uber“ patys mane susirado.
P.S. Mūsų skaitytojų šioje interviu serijoje laukia susitikimas su dar viena lietuve, gyvenančia Silicio slėnyje. Skaitykite 15min.lt ir netrukus turėsite progą su ja susipažinti.
