– Nuo „Snoro“ griūties praėjo metai. Ko ši istorija išmokė? – paklausė savaitraštis „15min“ V.Vasiliausko.
– Sistema tapo skaidresnė, pasitikėjimas ja buvo atkurtas. Jau po Naujųjų pamatėme indėlių augimą ir dabar jie yra rekordiškai dideli. Valstybės skolinimosi rizikai tai nepadarė jokios įtakos. Turime mažiausias palūkanas, VILIBOR. Įtaka makroskaičiams irgi pozityvi.
Svarbiausios pamokos: reikia veikti ryžtingai, greitai ir profesionaliai. Antra – teisės aktai buvo patikrinti praktikoje ir suveikė. Trečia – komunikavimas. Apie viską reikia kalbėti tiesiai šviesiai, atvirai. Matyt, pranešimų lavina aplenkėme net tais pačiais metais vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą.
– Kaip vertinate gyventojų reakciją?
– Didelio džiaugsmo turėti tokį įvykį niekam nebuvo, bet žmonės įsitikino, kad indėlių draudimo sistema veikia.
Vitas Vasiliauskas: „Mums labai nerimą kelia investicinio banko „Finasta“ pardavimas.“
Būčiau naivus, jei galvočiau, kad kokio indėlio sertifikato ar neapdrausto indėlio savininkas buvo sužavėtas. Bet vyksta teismo procesai, žmonės stoja į kreditorių eiles, teisingumą vykdys teismai.
Tarptautinis valiutos fondas yra išanalizavęs indėlininkų paniką per panašias krizes. Apie 10 proc. žmonių pabėga iš bankų sistemos. Pas mus po mėnesio jų buvo vos 1,1 proc. mažiau.
Jei paklaustumėte, ar darytume tą patį dabar, mano atsakymas būtų taip.
– Bankų krizę, tik kur kas skaudesnę, jau buvome patyrę 1996-aisiais. Nejau nebuvo pasimokyta, kad kilo dar viena?
– Nepamirškime, kad susidūrėme su galbūt nusikalstama veika. Lietuvoje nieko išskirtinio ar naujo neįvyko. Prisiminkime JAV ilgą laiką veikusias finansines piramides, kurių mastai buvo gerokai didesni. Deja, yra asmenų, kurie gali piktnaudžiauti pasitikėjimu, kuriuo paremta visa bankų sistema.
– Jei „Snoro“ atveju LB būtų kažką pražiūrėjęs ar ilgiau delsęs, kokios pabaigos galėjome sulaukti?
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vitas Vasiliauskas |
– Kalbėtume ne apie 2 mlrd. Lt nekompensuotų indėlių, o apie dar didesnes sumas. Daug smegenų nereikia, kad pamatytum, jog bankas pūtėsi – indėliai, paskolų portfelis, vartojimas per banką. Nuostoliai būtų buvę dar didesni, išskyrus du ponus, kurie dabar yra Londone (buvę banko akcininkai Raimondas Baranauskas ir Vladimiras Antonovas – red. past.).
– Kaip vertinate „Snoro“ administratorių darbo rezultatus?
– Mūsų planas baigėsi bankroto bylos iškėlimu, dabar viskas – kreditorių rankose ir bendro kreditorių bei bankroto administratoriaus darbo perspektyvoje. Kalbame apie tarptautinį stambaus banko bankrotą, nes „Snoras“ veikė ne tik Lietuvos jurisdikcijoje. Mano galva, administratoriaus su tarptautine patirtimi ir reikėjo. Daug rizikų galėjo būti, jei nebūtume turėję administratoriaus iš šalies.
Vitas Vasiliauskas žmones įspėja nesusigundyti didelėmis palūkanomis.
– Ar vis tik ne per didelė prabanga Lietuvai buvo samdyti užsieniečius?
– Sunku pasakyti, kas būtų, jei būtų. Bet ne paslaptis, kad su bankrotų administravimu Lietuvoje yra problemų. Patikėkite manimi, LB negalėjo sau leisti prabangos „Snoro“ istorijoje rizikuoti dar ir bankroto procesu. Kainos ir kokybės santykis buvo tinkamas. Galima kalbėti apie niuansus, bet dabar viskas yra kreditorių rankose.
Išties, norėtume greitesnių procesų. Mums labai nerimą kelia investicinio banko „Finasta“ pardavimas. Dar neturime nė vieno formalaus kreipimosi į mus dėl galimybės leisti jį įsigyti. Keistai atrodo. Žiniasklaidoje buvo informacijos, kad yra susidomėjusių. Vasaros pradžioje mūsų priežiūros tarnyba buvo neformaliai susitikusi su galimais pretendentais. Bet praėjo vasara, Kalėdos ant nosies, o neturime jokių aktyvių judesių.
– Kiek „Snoro“ bankrotas kainuos valstybei, kiek prarasta nedraustų indėlininkų – gyventojų ir įmonių – pinigų?
– Nenorėčiau išskirti valstybės. Kalbėkime apie kreditorius. Manau, ne bankrotas privedė prie praradimų, o ligtoliniai veiksmai. Bankrotas buvo tik skylės, kuri atsirado neatsakingų ir galbūt nusikalstamų veiksmų iki bankroto, pasekmė.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./ „Snoro“ kreditoriai renkasi į „Siemens“ areną |
Kalbant apie kreditorius ir jų nuostolius, viskas priklausys nuo „Snoro“ turto realizavimo. Dabar pagrindinis ir vertingiausias aktyvas yra paskolų portfelis. Be to, yra byla Konstituciniame Teisme dėl kreditorių eilių. Priklausomai nuo sprendimo galėsime kalbėti apie kreditorių patirtus nuostolius.
Esminis klausimas – ar valstybės įmonę „Indėlių draudimo fondą“ galima traktuoti kaip eilinį kreditorių? Tai yra indėlių draudimo sistemos ašis, o šios sistemos pagrindinis uždavinys – suteikti garantijas neprofesionaliems rinkos dalyviams. Fondą traktuoti kaip eilinį kreditorių nematyčiau galimybių.
– Pernai rudenį parlamentaras Kęstutis Glaveckas aiškino, kad „Snoro“ turtas greitai bus parduotas ir pinigai valstybei netrukus grįš. Deja, taip nenutiko. Kada ir kuo, jūsų prognozėmis, baigsis ši istorija?
– Bankroto administratorius veikia maksimaliai kreditorių naudai ir kartu su jais priima sprendimą, kada reikia parduoti turtą. Matome, kas darosi finansų rinkose – dabar tikėtis geriausios kainos sudėtinga. Tarptautiniai žaidėjai, kurie galėtų ateiti, sprendžia problemas savo rinkose. Nemanau, kad dabar geriausias laikas parduoti.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vitas Vasiliauskas |
Bankrotai netrunka trumpai. Pradinis scenarijus buvo geras ir blogas bankas. Gerojo perdavimas įvyksta staigiai, o blogasis miršta lėta mirtimi. Tačiau buvo nuspręsta likviduoti banką. Greito likvidavimo sunku tikėtis, juolab kad kreditoriai dalyvauja teismo procesuose. Kol jie nesibaigs, tikėtis pagrindinės bylos pabaigos sunku.
– Kokia dabartinė mūsų bankų sistemos sveikata? Ar reikia griežtesnės bankų kontrolės?
– Bendra sistemos sveikata nebloga. Būčiau neatsargus ir meluočiau, jei sakyčiau, kad tai negali pasikartoti. Šiame pasaulyje visko būna. Bet po kiekvienos krizės padaromos išvados, perstyguojami priežiūros mechanizmai. Bet kuriuo atveju analogiškoje situacijoje mes veiksime lygiai taip pat ryžtingai.
– Ūkio bankui (ŪB) perėmus „Žalgirio“ stadioną ir aplinkinius sklypus, „Swedbank Markets“ analitikai pareiškė nebevertinsiantys šio banko akcijų, nes šis perėmimas „kelia klausimų dėl visos ŪB paskolų portfelio kokybės“. Ką po šio ir ankstesnių pranešimų apie nuostolius, didžiulius atidėjinius blogoms paskoloms apie ŪB galvoti jo klientams?
– Sandoris mums žinomas. LB seka turto valdymo procesus ir vertina pastangas juos optimizuoti šiame ir kituose bankuose. Šiuo atveju pasikeitė turto forma ŪB balanse: vietoj suteiktų paskolų banko finansuotas turtas buvo perimtas į tiesioginę kontrolę. Tai sukuria prielaidas efektyvesniems sprendimams. Kaip sėkmingai jos bus realizuotos, parodys laikas. Mes, kaip priežiūros institucija, padėtį ir toliau atidžiai seksime.
– Įsivaizduokite situaciją – dar vieną banką ištinka bėdos. Kaip būtų kompensuota už indėlius? „Snoro“ bankrotas tikriausiai ištuštino Indėlių draudimo fondą.
– Žlugus „Snorui“ fonde buvo tik 1,7 mlrd. Lt, tačiau valstybė įvykdė savo priedermę. Nematau priežasčių, kodėl šis mechanizmas negalėtų suveikti, jei vėl kažkas atsitiktų. Yra įsipareigojimai, jie vienu ar kitu būdu vykdomi.
– Gal viena iš liūdnos „Snoro“ istorijos priežasčių yra ta, kad mūsų žmonės finansiškai neraštingi?
– Tobulumui ribų nėra. Ekonominis švietimas labai svarbus, LB turi ką nuveikti šioje srityje. Mane kartais stebina perdėm didelės rizikos prisiėmimas. Susiduriame su kredito unijomis, kurios agresyviai reklamuojasi, renka pinigus už dideles palūkanas. Puikiai žinome, kad pinigų rinkoje pilna, bankai indėlių palūkanas laiko žemumose, nes springsta nuo likvidumo, o atskiros kredito unijos agresyviai renka indėlius, turtas pučiasi. Šiuo aspektu indėlių draudimas po „Snoro“ įvykio padarė meškos paslaugą žmonėms, nes jie ramūs – sistema veikia. Taip ir turėtų būti. Bet aš, patikėdamas kažkam savo finansus, pasitikrinčiau. Juolab kad indėliui pasidėti reikia nusipirkti pajų, o blogiausio scenarijaus atveju šie pinigai nebus atgaunami.
– Ar savo pinigus laikote Lietuvoje?
– Be abejo.
