– Ar galima sakyti, kad Maidane vyko ne tik politinis, bet ir psichologinis, mentalinis virsmas?
Tam, kad save suvoktų kaip nepriklausomą posovietinį vienetą, ukrainiečiams reikėjo atsiskirti nuo Rusijos, ypač tokiu žmogišku lygmeniu.
– Manau, kad taip, – tai pats svarbiausias Maidano aspektas. Buvo sukilta ne tiek prieš Viktorą Janukovyčių, kaip asmenį, kiek prieš tai, kam jis atstovauja. O atstovavo jis, kaip man sakė žmonės, posovietinei kriminalinei galios struktūrai, kuri pas mus, laimei, buvo stipriai numalšinta, o Ukrainoje ar Rusijoje pasiliko įvairiais lygiais.
Buvo pasipriešinta nuo sovietmečio užsilikusiai nomenklatūrinei politinės galios logikai. V.Janukovyčius tapo tai įkūnijančiu vaizdiniu. Apie tai byloja daugybė karikatūrų ir stilizuotų jo atvaizdų Maidano teritorijoje. Vienur jis vaizduojamas kaip žudikas, kitur – kaip Hitleris, nusikaltėlis, sovietinė atgyvena ir panašiai. Būtent prieš šitas gyvenimo realijas visų pirma ir buvo sukilta.
Vėliau ėmė ryškėti ir kitas aspektas. Tam, kad save suvoktų kaip nepriklausomą posovietinį vienetą, ukrainiečiams reikėjo atsiskirti nuo Rusijos, ypač tokiu žmogišku lygmeniu. Tai vyko labai skausmingai. Šiuo požiūriu pagrindinis lūžis iš ukrainiečių perspektyvos įvyko su Krymo aneksija. Tuomet atsirado išdavystės pojūtis – brolis, t.y. Rusija, išdavė. O jei išdavė, tada joks jis ne brolis.
Bet čia svarbiausias kitas dalykas. Prisimenu karikatūrą, kurioje nupiešta, kaip V.Janukovyčius be kelnių bando lipti į didelius šortus, kuriuose jau stovi Vladimiras Putinas. Tie šortai pasiūti pusiau iš Rusijos vėliavos, pusiau – iš Sovietų Sąjungos vėliavos. Ši karikatūra aiškiai parodo, kad ukrainiečių politinėje vaizduotėje Rusijos vaizdinys liejasi su Sovietų Sąjungos vaizdiniu. Todėl norą atsiskirti nuo Rusijos galime suprasti ir kaip norą atsiskirti nuo sovietinės praeities, sovietinio būvio.
– Ar neatrodė, kad tie emociniai, psichologiniai ar tapatybės lūžiai tik sukuria ilgalaikių pokyčių įspūdį, o iš tikrųjų gali būti labai laikinas reiškinys?
– Daug kas iš pačių maidaniečių dvejojo, kuo visa tai baigsis, – dabar jie kovoja, o kas užims šitų oligarchų vietą?
Bet Maidaną aš laikau ne metodiškai paruoštu perversmu, o gyvenimo pliūpsniu, pribrendusio egzistencinio nerimo protrūkiu, kurio ištakas galima apčiuopti dar „Oranžinėje revoliucijoje“. Nors patys ukrainiečiai Maidaną vadino revoliucija, aš nesu tikras, kad ir tai yra tiksliausias apibūdinimas. Revoliucija sunaikina viską iš pagrindų ir stato iš naujo, ar bent turi tokią intenciją. Šiuo atveju aš nemanau, kad politiškai buvo viskas iš pagrindų Ukrainoje sunaikinta. Tiesiog buvo nuimta supuvusi viršūnėlė ir bandoma kažką kito auginti.
Kita vertus, dėl smurto protrūkių tai pradėjo panašėti į revoliuciją.
– Jūs stebėjote, kokie simboliai buvo naudojami Maidano metu. Ar tarp jų išryškėjo kokie nors specifiniai simboliai?
– Labai įdomus buvo Taraso Ševčenkos vaizdinys. Jis buvo vaizduojamas nuo archetipinio raumeningo kazoko ar superherojaus iki dzenbudistinio guru, taigi kažkas tarp ukrainiečių tėvo ir vos ne Budos. Tai man įstrigo.
Buvo ir kitų simbolinių įdomybių. Pavyzdžiui, galėtume sakyti, kad „tituškos“, tie politizuoti buduliai, simbolizavo kitą pusę – jie reprezentavo tuometinės Ukrainos valdžios kriminalinę šaknį, t. y. pati apačia reprezentavo tai, kas buvo pačiame viršuje.
– Sergejaus Loznicos dokumentiniame filme „Maidanas“ įsimena žuvusiųjų laidotuvių scena, žmones suvienijęs ritualinis gedėjimas. Ar jums teko tai stebėti?
– Neteko dalyvauti, bet disertacijoje lyginau Maidane žuvusiųjų laidotuvių masinės ceremonijos nuotraukas su Sausio 13-osios aukų laidotuvėmis. Aptinkame stulbinantį panašumą: didžiulė minia aikštėje, kartu išlydinti kelis „politinius šventuosius“ (atsiminkime „dangiškąją šimtinę“). Taigi vėl galime matyti politikos ir religijos sąlytį, t.y. tokiais lemtingais momentais, kaip Sąjūdis ar Maidanas, atsiranda tam tikras religinio ir politinio klodų persidengimas. Tai byloja vizualinė ir tekstinė medžiaga tiek iš Maidano, tiek ir iš Sąjūdžio. Dar 1989 m. Arūnas Sverdiolas su Tomu Sodeika panašų politikos ir metafizikos persiklojimą visuomenės sąmonėje įvardijo kaip „kvazimetafiziką“.
– Ar pratrūkęs smurtas Ukrainoje nerodo, kad panašumas tarp Sąjūdžio ir Maidano gali būti tik paviršutiniškas? Prisimenant ir gerbiant Sausio 13-osios aukas, vis dėlto reikia sakyti, kad Lietuvoje vyko nesmurtinė revoliucija, ne veltui vadinta Dainuojančiąja revoliucija, o Maidane buvo kur kas daugiau smurto ir aukų.
– Tai esminis skirtumas. Pagrindinis abiejų procesų panašumas – tai vadavimasis iš sovietinio būvio. O kaip tai vyko – čia jau išryškėjo skirtumai. Mums pasisekė, kad smurto buvo mažai ir jis neplito. Apskritai smurtas yra labai užkrečiantis socialinis reiškinys – dėl noro keršyti, dėl stiprių išgyvenimų ir emocinių iškrovų.
Tai, kad Maidane pratrūko smurtas, buvo didelė problema, nes ne tik pareikalavo daug aukų, bet ir kaip gaisras persimetė į kitas vietas, į kitus židinius. Bet juk tai buvo masinis, niekieno nevaldomas (nors yra daug teigiančių priešingai) procesas. Tokių virsmo laikotarpių specifika ir yra ta, kad jie yra neprognozuojami.
Kita vertus, ar to smurto būtų buvę įmanoma išvengti? Ar buvo įmanoma išvengti abipusių provokacijų? Ar būtų V.Janukovyčius nušalintas be smurto? Ar tokiu atveju Maidanas būtų turėjęs tokią didelę reikšmę? Šių klausimų niekada galutinai neatsakysime, todėl tikriausiai dabar svarbu klausti to, kas Sokrato klausta jau prieš tūkstantmečius: „Kaip gyventi gerą gyvenimą?“ Kaip ukrainiečiams atkurti normalumą? Kokiais egzistenciniais pamatais grįsti ateitį? Tai, mano nuomone, yra svarbiausias dabartinis ukrainiečių klausimas.
