Mėnesį vaikų centre Beirute savanoriavusi lietuvė Dalia Sabaliauskienė: „Libane kai kurie tėvai savo vaikų net neregistruoja, todėl jų negalima įsivaikinti“

Vilnietės Dalios Sabaliauskienės daugybę metų neapleido mintys apie savanorystę užsienyje. Pirmiausia ji galvojo apie Afriką. Tačiau, pasidomėjusi plačiau, nusprendė, kad tam dar nėra pasiruošusi – per daug pavojų tyko šiame konfliktų kamuojamame žemės kontinente.
Vilnietė Dalia Sabaliauskienė Libane su globojamais vaikais daro lietuvišką mišrainę.
Vilnietė Dalia Sabaliauskienė Libane su globojamais vaikais daro lietuvišką mišrainę. / D.Sabaliauskienės nuotr.

Taigi, kai bičiulė medikė pasiūlė mesti visus darbus ir mėnesiui išvykti savanoriauti į Libaną, Dalia nedvejojo. Susikrovė lagaminą, perspėjo draugus artimiausiu metu jos neieškoti ir išskrido į šalies sostinę Beirutą. Dvi lietuvės savanoriavo „Home of Hope“ vaikų centre, į kuriuos patenka ne tik našlaičiai ar Sirijos pabėgėliai, bet ir pačių tėvų atvesti vaikai.

„Home of Hope“ yra nevyriausybinė organizacija, remiama krikščionių evangelikų ir privačių fondų. „Mums ten esant, atvažiuodavo daug amerikiečių, aukojusių pinigus. Jie atvykdavo patikrinti, kaip naudojamos lėšos“, – portalui 15min.lt pasakojo D.Sabaliauskienė.

– Jūsų draugė šiame vaikų centre savanoriavo jau ne pirmą kartą. Ar buvote susidariusi nuomonę, kas  lauks atvykus?

– Įsivaizdavau, kad bus baisu – juk ten auga tėvų neturintys ar iš Sirijos pabėgę vaikai. Todėl, kai nuvažiavau, nepatyriau jokio streso. Viską priėmiau natūraliai, nes to ir tikėjausi. Žinojau, kad tai tikrai nebus penkių žvaigždučių viešbutis. Tačiau akimirką išsigandome, kai, atėję į vaikų namus pajutome kvapą... Kaip vėliau supratau, prieš tai vadovavo kitas direktorius, kuris šiuos vaikų namus nualino. Jis surinkdavo paaukotus pinigus, bet juos naudodavo ne vaikų poreikiams tenkinti, o savo.

Žinojau, kad tai tikrai nebus penkių žvaigždučių viešbutis.

Man pasakojo, kad atėjus naujam direktoriui, vaikai gyveno su „gyvūnėliais“, aplink buvo tragiškas kvapas, mat niekas nesiprausė. Buvo tarsi kokia landynė... Vaikai negaudavo valgyti, o direktoriaus kabinete buvo rastos krūvos maisto! Dabar naujasis direktorius bando atstatyti situaciją – vaikai gauna valgyti tris kartus per dieną bei nuolat prausiasi. Deja, kvapas sename pastate vis dar išlikęs...

– Kaip suprantu, jūsų draugė vyko kaip savanorė medikė. O kokios buvo jūsų pareigos?

– Jovita tikrindavo vaikų sveikatą ir duomenis apie ją surašydavo į vaikų bylas. O aš vedžiau paskaitas ir užsiėmiau su vaikais popamokine veikla. Per paskaitas kalbėjome apie vaikų teises ir pareigas. Juos ištiko šokas, nes buvo įsitikinę, kad neturi jokių pareigų (juokiasi). Vedėme vaikams anglų kalbos pamoką, o Jovita dar ruošė paskaitas apie sveiką gyvenseną.

– Ar visą medžiagą pasiruošėte dar būdama Lietuvoje, ar tai darėte Beirute?

– Lietuvoje pasiruošiau tik karpinių miestą, kurį su vaikais karpėme, spalvinome ir klijavome geras dvi savaites.

D.Sabaliauskienės nuotr./Dalia (kairėje) su kolega Noa (savanoris iš Aliaskos)
D.Sabaliauskienės nuotr./Dalia (kairėje) su kolega Noa (savanoris iš Aliaskos)

Reikėjo daug kruopštumo, o vaikai nebuvo prie to pripratę. Tad turėjome problemų, trūko kantrybės ir kruopštumo. (šypsosi). Man niekas nesakė, kokie bus vaikai, juos pamačiau tik atvykusi, tad didžiąją darbų dalį dariau jau Libane. Buvo tikrai daug darbo – ir su vaikais būti, ir pasiruošti kitai dienai. Blogiausia, kad jų švietimo aparatas sugedo. Vaikų piešinėlius, kuriuos jie spalvindavo, turėjau perpiešti ranka. Kol veikė aparatas spėjau tik karpinius atsispausdinti.

Taip pat kūriau prezentaciją apie Lietuvą, kuriosje ją palyginau su Lilbanu. Vaikams labai patiko. Nors jie nieko apie mūsų šalį nebuvo girdėję, bet, kai išklausė prezentaciją, kai kurie pasakė, kad nori į Lietuvą.

– Kaip jie priėmė jus – dvi europietes, atvažiavusias jiems padėti?

– Kai tik atėjome, mus apspito būrys vaikų. Man iš karto buvo atneštas sulaužytas teteris ir krūva detalių (kvatoja). Pirmą vakarą sėdėjau ir jį surinkinėjau. Ir jis veikė! Jie mus iš karto labai draugiškai priėmė. Nebuvo taip, kad kažkuris laikytųsi atstumo. Vaikai labai nuliūdo, kai pasakėme, kad išvažiuosime. Jie norėjo, kad ten liktume visam laikui. Paskutinį vakarą verkėme visi – ir vaikai, ir mes.  

– Papasakokite apie vaikus, su kuriais dirbote. Kokie jie?

– Pačiam mažiausiam buvo vos pusantrų metų, o vyriausiam – septyniolika. Deja, kai vaikams sueina aštuoniolika metų, juos tiesiog paleidžia į gatvę, ir daryk ką nori. Vaikų centre buvo pabėgėlių iš Sirijos, keletas iš Jordanijos bei vaikai iš paties Libano. Jų istorijos labai skiriasi – vieni vaikai turi tėvus, kiti neturi. Pavyzdžiui, vienos mergaitės mama ištekėjo antrą kartą, o naujasis vyras pasakė, kad nenori vaikų. Tad mama dvi savo dukras atidavė į šį centrą. Vyresnei mergaitei 16 metų, tačiau ji nesimoko, nes centras negali suorganizuoti pamokų. Tad ji turi prižiūrėti mažesnius vaikus. Mergaitė neturi galimybės tobulėti, jai teko tik auklės vaidmuo.

Kartą per savaitę į centrą ateina savanoris psichologas, kuris bando vaikams padėti, bet jo vieno per maža.

– Turbūt nesuklysiu spėdama, kad vaikai turi ir daugiau problemų?

– Mažesni vaikai savo problemų nerodo, jiems labai patinka dėmesys, kurį mes rodome. Vien dėl to jie laimingi. O štai vyresni, ypač merginos paauglės, yra kamuojamos depresijų. Juk jos supranta savo gyvenimą, mato, kad nieko gero aplink nėra. Kartą per savaitę į centrą ateina savanoris psichologas, kuris bando vaikams padėti, bet jo vieno per maža.

– O kaip vaikai sutaria tarpusavyje?  

– Man buvo nuostabu, kad jie visi sugeba gyventi taip draugiškai. Jie nesipyksta, o jei ir susipyksta, iš karto susitaiko. Jie vieni kitiems padeda, vieni kitus prižiūri, tad jaučiasi draugiška nuotaika. Depresinės nuotaikos justi tik atskirai pabendravus su vaikais, mat bendroje kompanijoje jie to neparodo. Kai pagalvoji, pas mus šeimose kartais vaikas, augdamas vienas, būna daug kuo nepatenkintas, o ten visas būrys vaikų be tėvų ir jie yra laimingi! Jiems labai nedaug reikia, kad šypsotųsi ir būtų laimingi. Užtenka tavęs ir kad su jais būni.

– Minėjote, kad kai kurių vaikų net negalima įsivaikinti, nes jie neturi asmens dokumentų. Kaip taip įmanoma?

– Vaikų bylose, kurias skaičiau, parašyta, ar vaikas turi dokumentą, ar ne. Tie, kurie neturi, jų ir negaus. O jei neturi

D.Sabaliauskienės nuotr./Atsisveikinimo vakaras, Dalia kairėje
D.Sabaliauskienės nuotr./Atsisveikinimo vakaras, Dalia kairėje

dokumento, tavęs negali įsivaikinti, negali stoti į jokią mokymosi įstaigą, negali susirasti oficialaus darbo ir negali vesti ar ištekėti.  

– Nejaugi tie vaikai negali gauti asmens dokumento?

– Ne. Būna, kad tėvai net neįregistruoja gimusio vaiko.

– Tai vaikas yra, bet oficialiai jis neegzistuoja?

– Taip. Ir jei kas nors nutinka tokiam vaikui – už jį niekas neatsakingas. Man sakė, kad yra daug vietinių žmonių, kurie norėtų įsivaikinti tuos vaikus, tačiau jie negali...

– O valstybė šiuo klausimu ką nors daro?

– Kai buvau ten, man niekas per daug neaiškino tokių dalykų. Libane labai sunku kažką išpešti iš žmonių, jie ypatingai atsiriboja nuo politinių reikalų. Tik grįžusi namo per televiziją girdėjau, kad įstatymas dėl tokių vaikų integracijos į visuomenę yra priimtas, bet jis neveikia.

– Ar pati įsivaikintumėte vaiką iš Libano? Gal net ir minčių tokių turėjote?

– Aš dar ir dabar apie tai galvoju. Buvo viena trejų metų mergaitė – labai juokinga, graži, o jau kokios akys! Deja, neradau jos bylos ir nežinau, ar ją galima įsivaikinti. Ar neprieštarautų vyras? Sakė, kad ne (šypsosi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis